Kaunas. Lietuvoje grįžtama prie idėjos kurti ūkininkų Tarpusavio pagalbos fondą, kuriame būtų kaupiamas finansinis rezervas nuostoliams dėl nepalankių klimato reiškinių, gyvūnų bei augalų ligų kompensuoti. Ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės iš esmės pritaria tokio fondo kūrimui, tačiau svarbiausi klausima kyla dėl galimų įnašų dydžių ir kas juos turėtų mokėti.

Ūkininkų sąjunga pritaria

Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas Jonas Talmantas teigė, kad jau prieš dešimtmetį, prieš į Lietuvą ateinant vokiečių draudimo kompanijai „Vereinigte Hagelversicherung VvaG", siūlė šią idėją.

„Tuo metu ji nepalaikyta. Šis kelias mūsų šaliai būtų geriausias. Ūkininkai turėtų daugiau motyvacijos mokėti įnašus į tokį fondą, nes žinotų, kad pinigai niekur nedings. Žinoma, šalia galėtų veikti ir dabartinė draudimo sistema",  - sakė J. Talmantas.

Anot jo, toks fondas galėtų sėkmingai veikti tik tokiu atveju, jei draudimas būtų privalomas visiems ūkininkams. „Panašiai, kaip dabar visiems privalomas automobilio civilinės atsakomybės draudimas. Leidžiant ūkininkams laisva valia draustis šiame fonde, neatsirastų pakankamai norinčiųjų jame dalyvauti.

Svarbu, kad fondo įkainiai nebūtų dideli. Dabar Lietuvoje yra apie 140 tūkst. ūkininkų, kurie valdo apie 3 mln. h a dirbamos žemės. Manau, kad būtų priimtinas įkainis mokėti po 1-2 eurus už hektarą. Susieti draudimo įkainį su hektarų kiekiu būtų teisingiausia", - svarstė Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas.

Jis mano, kad toks fondas galėtų išsilaikyti ir be valstybės pagalbos. „Tačiau vyriausybė galėtų jam skirti lėšų. Juk vokiečių draudimo kompanijai pinigai skiriami", - pastebėjo J. Talmantas.

Nemėgsta draustis

Kupiškio ūkininkas Zigmantas Aleksandravičius teigė, kad ūkininkai skeptiškai vertina tokio fondo kūrimo sumanymą. „Ūkininkai tam neturėtų papildomų pinigų, ypač po šio tragiško sezono. Tačiau valdžia gali sumanyti visą naštą dėl stichijų užkrauti ant ūkininkų", - sakė ūkininkas.

Tačiau idėjai dėl privalomo draudimo jis pritartų. „Vakariečiams sunku suvokti, kad pas mus draudžiasi tik apie 0,5 proc. ūkininkų, kai Vakarų šalyse - 70-80 procentų. Pas mus ūkininkai iki šiol neturi įpročio draustis, todėl tokio fondo kūrimas nebūtų lengvas", - mano Z. Aleksandravičius.

Pasak pašnekovo, Lietuvoje ūkininkai vienas kitu nepasitiki, įpratę tikėtis, kad ištikus stichinei nelaimes kažkas kitas jiems padės, o po šio sezono jie dar labiau užsisklęs.

„Galiausiai idėjos sėkmė priklausys nuo to, kas rūpinsis jos įgyvendinimu", - teigė Z. Aleksandravičius.

Siūlo veikti atskirais sektoriais

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis teigė, kad asociacija palaiko idėją kurti tarpusavio pagalbos fondą.

„Tokią idėją siūlėme jau seniai, tik tada nesulaukta palaikymo. Tačiau fonde turi veikti atskiri sektoriai. Pavyzdžiui, pieno sektoriui priklausytų žemdirbiai, perdirbėjai, prekybininkai ir valstybė. Visi jie mokėtų į bendrą kasą, iš kurios būtų kompensuojami nuostoliai.

Jei visų sektorių atstovai mokės draudimo įmokas į bendrą katilą - bus daug nepatenkintų. Pienininkai tikrai nenorės, kad jų lėšomis būtų kompensuota nuostoliai augalininkystės ūkiuose. Mišrūs ūkiai - atskiras klausimas bet pas mus jų nėra daug.

Ne vienoje valstybėje veikia tokia sistema, kai mokama į atskirus sektorius, tad mums nieko naujo nereikia išradinėti", - sakė J. Sviderskis.

Jo manymu, dabar geras laikas kurti tokį fondą ypač pieno sektoriuje. „Dabar situacija gera, supirkimo kainos aukštos, reikia pradėti kurti fondą. Tačiau dažniausiai apie rizikas pradedama kalbėti ir išeičių ieškoti, kai ateina krizė", - perspėjo J. Sviderskis.

Jis taip pat pažymėjo, kad tarpusavio pagalbos fondo veiklos nereikėtų sieti su išmokų gavimu. „Šie dalykai turėtų būti nesusiję. Būtų blogas sprendimas išmokas panaudoti fondo kūrimui", - mano J. Sviderskis.

Smulkieji nusiteikę prieš

Šeimos ūkininkų sąjungos vadovas Vidas Juodsnukis teigė, kad sąjunga nepritartų tokiam fondui.

„Smulkieji ūkininkai ne kartą yra apgauti, jai pasinaudota, todėl skeptiškai vertiname šią idėją. Toks fondas būtų naudingas tik stambiesiems ūkininkams: tiems, kurie turi po 700 hektarų ir nesugeba per trumpą laiką nuimti derliaus.

Jeigu jau būtų kuriamas toks fondas, valstybė galėtų jam skirti lėšas, o ne vokiečių draudimo bendrovei. Kaip minėjau, smulkieji ūkininkai nepritaria tokiam fondui, tačiau stambieji ūkininkai su savo teisininkų pagalba gali pasiekti, kad jis atsirastų", - teigė V.Juodsnukis.

Europoje - įvairūs modeliai

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Gediminas Kuliešis Žemės ūkio rūmuose jau pristatė Žemės ūkio ministerijos užsakymu atliktą mokslinį darbą apie Tarpusavio pagalbos fondo įkūrimo galimybes.

Šiuo darbu bandyta išanalizuoti žemės ūkio veiklos subjektų kooperacijos galimybes, įkuriant Tarpusavio pagalbos fondą nepalankių klimato reiškinių, gyvūnų bei augalų ligų, kenksmingųjų organizmų antpuolių ir su aplinka susijusių įvykių atvejams spręsti.

Tarpusavio pagalbos fondai - tai ūkininkų iniciatyva kuriami fondai, kurių dėka jie kaupia finansinį rezervą galimiems nuostoliams kompensuoti.

„Atsižvelgiant į pastarųjų metų patirtį ir didžiausius rizikos veiksnius, valstybė visų pirma skatins rizikos draudimo fondų kūrimąsi augalininkystės, gyvulininkystės ir kitose su didžiausia nuostolių rizika susiduriančiose srityse", - rašoma studijoje.

Pasak analizės autorių, kompensacinės išmokos mokamos fondui priklausančiam ūkininkui už ekonominius nuostolius, patirtus dėl nepalankių klimato reiškinių, gyvūnų, augalų ligos ar kenkėjų antplūdžio ar su aplinka susijusiu įvykiu, arba už žymų pajamų sumažėjimą,

Tokių fondų veikla yra reglamentuojama Europos Komisijos reglamente. Fondas gali teikti kreditus savo nariams,  jei trūksta indėlių išmokėti nariams kompensacijas - fondas gali imti paskolą.

Po tam tikro laiko ūkininkai gali susigrąžinti dalį įmokų į fondą, jei surinkta suma nebuvo panaudota. Tokio fondo kūrimo gairėse nurodoma, kad jis turi veikti ne mažiau kaip 5 metus, jame galėtų dalyvauti tik aktyvūs ūkininkai.

ES fondų įnašas į fondą gali siekti iki 65 procentų.

Prancūzijoje - privalomas draudimas

Studijoje apžvelgiama kelių šalių patirtis valdant tokius fondus. Prancūzijoje narystė jame yra privaloma, Italijoje - savanoriška.

Prancūzijoje veikia vienas bendras fondas ir 10 papildomų sekcijų. Prancūzijoje fondo nariai ūkininkai moka po 20 eurų per metus privalomą mokestį. Atskirose sekcijose įmokos skiriasi, todėl galutinės įmokos svyruoja nuo 20 iki 92 eurų per metus.

Italijoje veikia atskiri fondai, apjungti bendros organizacijos. Fonde turi būti mažiausiai 500 ūkininkų. Prancūzijoje kompensuojami 100 proc. produkcijos vertės nuostoliai, kai jie susiję su privalomomis priemonėmis, tokiomis kaip privalomas gyvulių išskerdimas, privalomas pasėlių sunaikinimas. Kompensuojama 75 proc. produkcijos vertės, kai nuostoliai yra netiesioginiai arba dėl pačios ligos (mirtingumas, ekonominiai nuostoliai). Tačiau kai besikreipiančiųjų dėl nuostolių yra daugiau, kompensavimo lygis yra mažesnis.

Prancūzijoje 2014 metais parama pasinaudojo ir kompensacijos išmokėtos 511 ūkininkų, 2015 metais - daugiau nei 1000 ūkininkų (0,2 proc. visų ūkininkų).

Turi daugiau patirties

Tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje tarpusavio pagalbos fondai ar panašios į juos organizacijos egzistavo anksčiau, prieš ES pasiūlytas rizikų valdymo priemones, todėl minėtose šalyse jau veikė informacinės bazės, jos turėjo valdymo patirties.  ES siūlomas rizikų valdymo priemones šiose šalyse buvo lengviau adaptuoti prie savo sąlygų.

Nepaisant to, Italijoje paskutinieji dokumentai tokių fondų įkūrimui ir jų veiklos užtikrinimui priimti tik 2016 metais. 

Rumunijoje ši priemonė kol kas tik bandoma įgyvendinti. Rumunija kuria panašią į Prancūzijoje taikomą sistemą. Rumunijoje planuojama nustatyti įmoką, kur siektų 4 - 6 Eur/ha.

Studijoje akcentuojama, kad paprastai tarpusavio pagalbos fondai draudžia ūkininkų produkcijos praradimus nuo tų rizikų, nuo kurių nedraudžia privačios draudimo kompanijos.

Nyderlanduose tarpusavio pagalbos fondų veikla išvystyta, bet jie nesinaudojo ES parama jų įkūrimui ir veiklai (tikėtina, kad dėl sudėtingo ES paramos administravimo).

Privalumai ir trūkumai

Studijos rengėjai mano, kad dalyvavimas tarpusavio pagalbos fonduose įpareigotų pačius ūkininkus aktyviau valdyti savo pačių vis didėjančias rizikas, prisiimti didesnę atsakomybę. Šie fondai yra dalyvių nuosavybė ir jie prižiūri, kaip fondas yra valdomas, todėl mažėja  moralinės rizikos pavojus ir nepalankios atrankos pavojus.

Yra galimybė gauti privačių sektorių indėlius ir ES paramos. Svarbu tai, kad  sukauptas įmokas galima skolinti ir investuoti, be to,  įmokos neprarandamos kaip įprastinio draudimo atveju.

Regiono lygmeniu organizuojamo fondo trūkumas yra tai, kad dauguma ar visi ūkininkai vienu metu gali netekti produkcijos. Todėl reikalingas perdraudimas arba kooperacija su kitais fondais kituose regionuose.

Patys ūkininkai ne visada yra pasirengę valdyti fondus, nes jiems trūksta žinių, patirties, pasitikėjimo. Fondai dažnai susiduria su išteklių trūkumu, ypač pirmaisiais veiklos metais, ES resursai yra riboti.

Be to, reikia surinkti tam tikrą minimalų skaičių narių, kad būtų surinktas pakankamas pradinis fondas.

Numatoma labai didelė produkcijos netekimo riba - daugiau kaip 30 procentų.  Jei ūkininkas praranda mažiau  nei 30 proc. produkcijos, jam žala neatlyginama, nors įnašą į fondą jis sumoka. Jei didesnę nei 30 proc. patiria pavieniai ūkininkai arba atvejai reti, nėra paskatos daugeliui ūkininkų prisidėti prie tokio fondo veiklos.

Taip pat išsakoma abejonė, kad tai bus papildoma našta ūkininkams, jie nenorės įsijungti į fondą.

Draudimo ekspertai teigia, kad jei fonde dalyvauja mažiau nei 30 proc. sektoriaus, neįmanoma pakankamai paskirstyti rizikos ir tokie fondai per maži, kad gyvuotų.

Laukia diskusijos

Žemės ūkio rūmų Tarybos nariai,  Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos" vadovas Darius Kviklys ir Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas suabejojo tokio fondo nauda ir pastebėjo, kad būtina diskusija ne tik su savo organizacijų nariais, bet ir su banko, kredito unijų atstovais.

Žemės ūkio ministerijos Ekonomikos departamento Strateginio planavimo ir mokslo skyriaus vedėja Zita Duchovskienė teigė, kad studija yra tik pirmasis žingsnis link Tarpusavio pagalbos fondo steigimo.

„Diskutuoti būtina - Lietuva neturi tarpusavio pagalbos fondo nė viename sektoriuje. Žemės ūkio sektoriuje yra tik pasėlių draudimo fondas. Ateityje numatoma organizuoti atviras diskusijas dėl fondo steigimo tikslingumo ir naudos ir Žemės ūkio ministerijoje", - sakė Z. Duchovskienė.

Draudžiasi apie 400 ūkių

Šalyje pasėlius draudžia vienintelė įmonė - vokiško kapitalo savidraudos fondo „Vereinigte Hagelversicherung VvaG" filialas „VH Lietuva". Ji savo veiklą Lietuvoje pradėjo 2007 m. Bendrovė draudžia nuo krušos, liūties, audros, iššalimo, stichinės sausros padarytos žalos augalams.

Dauguma besidraudžiančių ūkių yra stambūs, turintys apie 350 ha. Šiemet žiemkenčių derlių yra apdraudę apie 400 ūkių. Tai, palyginti su 2015 ir 2016 metais, maždaug trečdaliu mažiau. Dėl 2016 metų derliaus buvo pasirašytos 723 draudimo sutartys, surinkta 5,65 mln. eurų draudimo įmokų ir išmokėta 1,6 mln. eurų draudimo išmokų.

MŪ inf.