Ūkis
Vėl ketina atverti perdirbimo cecho duris
2014-07-15

Kupiškis. Per praėjusius metus karvių skaičius Kupiškio rajone sumažėjo nuo 6232 iki 6049 arba, vaizdžiau tariant, nebeliko vienos fermos - 183 karvių. Mažėjant pieno kainoms ir artėjant kvotų panaikinimo datai, kai kurie ūkininkai atsisako šios veiklos ir kabina spynas ant karvidžių durų, vieno stambiausių šiame krašte pieno ūkio savininkė Adelė Adamonienė vėl ketina atverti dulkančio perdirbimo cecho duris.

Anot A. Adamonienės, ne vienas pažįstamas, turintis pieno ūkį ir vykdantis projektinę veiklą, pasibaigus įsipareigojimų laikotarpiui, žada keisti ūkininkavimo kryptį. „Akivaizdu, kad 2015 metais panaikinus kvotas, didinti pieno gamybą ketina beveik visos senosios ES šalys narės ir jau nuo anksčiau plečia pieno ūkius. Žaliavos gausa kirs per kainą ir Lietuvos perdirbėjams - lietuviško pieno reikės mažiau", ‑ prognozuoja Aukštupėnų kaimo ūkininkė.

A. Adamonienė neketina elgtis kaip žada arba jau daro kolegos: atsisakyti karvių ir pereiti prie mėsinių galvijų auginimo. „Naujų nišų mėsai realizuoti nėra, todėl vargu ar išlošime, jei visi pulsime daryti tą patį. Kadangi juntama išaugusi natūralių pieno produktų paklausa, ketinu mažinti bandą ir grįžti prie viso gamybos ciklo", ‑ sako moteris.

3 Paragrafas delaval

Įrangą pienui perdirbti A. Adamonienė įsigijo pasinaudojusi ES parama, tačiau išaugus žaliavos supirkimo kainoms, šios veiklos atsisakė.

Atsisakyti pieno ūkio jai neleidžia ne žemaitiškas užsispyrimas - ūkininkei gaila įdėto darbo, energijos ir investicijų. Konkurse „Geriausiasis 2013 m. pieno ūkis" Adelės Adamonienės ūkiui už indėlį diegiant modernias technologijas pieninės galvijininkystės ūkyje atiteko III vieta.

Pastaraisiais metais fermoje įrengtas automatinis veršelių girdymas, ūkininkė įsigijo skreperius, savaeigį pašarų dalytuvą. „Tai pats didžiausias ir geriausias pastarųjų metų pirkinys, ne tik pats važiuojantis, bet ir viską labai tiksliai pasveriantis, dozuojantis", - pirkiniu džiaugiasi pašnekovė.

Keturiolika metų ūkininkaujanti moteris bandą padidino iki beveik 200 karvių. Kas antrą dieną iš ūkio iškeliauja daugiau kaip 4 tonos pieno.

Nors pieno supirkimo kainos kritusios, ūkininkė nori išlaikyti darbo vietas, stengiasi, kad fermoje liktų kuo mažiau rankų darbo, o gyvuliai gautų gerą pašarą. Pagaminti kilogramą pieno kainuoja 92,8 cnt, todėl jau kuris laikas žaliavą parduoda nuostolingai.

Mažėjančios kainos - tik viena bėda. „Pieno gamintojus smaugia nežmoniški aplinkosauginiai reikalavimai. Skandinavijos, Europos šalių ūkiuose dažnai pamatysi mėšlo krūvas, o Lietuvoje jos prilyginamos atominei bombai. Kodėl valstybė leidžia nykti gyvulininkystei, kuri yra žemės ūkio pamatas? Mokslininkai skambina pavojaus varpais, kad blogėja dirvožemio būklė, prasideda erozija. Kritus pieno supirkimo kainai, valstybė turėtų atsigręžti į žmogų, tačiau nėra bendros žemės ūkio politikos", - konstatuoja pašnekovė.

Pablogėjus situacijai pieno sektoriuje, A. Adamonienė džiaugiasi, kad modernizuojant ūkį nereikėjo eiti su ištiesta ranka į bankus ‑ ėmė tik vieną paskolą ir šiuo metu bent jau nesmaugia įsipareigojimai. „Sukurti ūkį padėjo parama. Be jos šiandien turėtume daugiausia 40 karvių, neįsivaizduoju, kaip jas melžtume ir šertume. Greičiausiai jau būtume atsisakę šio verslo. ES parama pastatė ūkius ant kojų. Juk pradėjome nuo vieno MTZ 82 traktoriaus, jis buvo reikalingas pienui iš ganyklų pargabenti ir žemei dirbti, pašarams ruošti. Visas lėšas skyrėme bandai gausinti, o pieno kainos tuomet irgi lyg tyčia krito", - prisimena ūkininkė.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip vertinate ŽŪM perkėlimą į Kauną?
Orai