Ūkis
Ūkis ieško naujų augalų sėjomainai
2018-04-20

Marijampolė. Bendrovės „Lifrania“ vadovas Vidas Vadopalas sako, kad iki Velykų žiemkenčių pasėliai atrodė prastai, tačiau gavę saulės, šilumos ir lietaus atsigavo. Vis tik nuostolių dėl nepalankių žiemojimo sąlygų išvengti nepavyko.

Pernai rudenį bendrovė spėjo pasėti apie 900 ha pasėlių, iš jų apie 150 ha teks atsėti. Ypač nukentėjo rapsų pasėliai. Marijampolės ir Vilkaviškio rajonuose jau kokius penkerius metus iš eilės žiemomis faktiškai nebūna sniego, todėl žiemkenčių auginimas tapo dar rizikingesnis.

„Pastaruoju metu mūsų krašte žiemos išsiderino. Kad išvengtume didesnių nuostolių, kasmet draudžiame pasėlius – tai įprasta praktika Vakarų Europos šalyse, pagal tokius principus dirbame ir mes. Žemės ūkio verslas yra rizikingas ir ūkių šeimininkai privalo apsidrausti. Iš mūsų draustų pasėlių apie 20 proc. teks atsėti“, – skaičiuoja V. Vadopalas.

Kai tik leidžia orai, į laukus išrieda purkštuvas – darbymetis jau įsibėgėjo

Žinoma, pasėlių draudimas – nepigus malonumas, tačiau tai yra būdas išvengti rimtesnių problemų su kredito įstaigomis. Prancūzijoje ar Vokietijoje bankai atsižvelgia į tai, ar ūkininkas draudžia pasėlius: tada jam suteikiamos lankstesnės palūkanų sąlygos ir pan. Lietuvoje kol kas to nėra.

Plėtoja tik augalininkystę

Mokolų kaime veikianti prancūzų kapitalo bendrovė „Lifrania“ dirba 1 300 ha žemės. Savo veiklą bendrovė skaičiuoja nuo 2000 metų, 80–90 proc. pajamų gaunama iš žemės ūkio veiklos, likusioji dalis – iš serviso paslaugų. Bendrovė įkurta prieš tai čia veikusios bendrovės „AgroCorporation“ padalinio vietoje, kurio akcijas įsigijo Prancūzijos ūkininkų kooperatyvas. Nuo pat įkūrimo pradžios „Lifrania“ plėtoja augalininkystę. Specializacija augalininkystėje nesuteikia bendrovei jokių prioritetų pretenduojant į ES paramos lėšas, galbūt todėl čia su parama įgyvendintas tik vienas investicinis projektas.

„Suprantu, kad reikia remti gyvulininkystę, bet žemdirbiai neturėtų būti priešinami, ir vardan vieno sektoriaus plėtros neskriaudžiami kiti. Reikia ne peštis tarpusavyje, o bendromis jėgomis bandyti ištempti Lietuvą iš sunkumų“, – mano V. Vadopalas.

„Reikia ne peštis tarpusavyje, o bendromis jėgomis bandyti ištempti Lietuvą iš sunkumų“, – sako bendrovės „Lifrania“ vadovas Vidas Vadopalas

Per 18 metų nuo veiklos pradžios dirbamos žemės plotai išaugo dvigubai, nors pastaruosius šešerius metus keičiasi mažai. Nuosavybės teise valdoma žemė dar toli gražu nesiekia 500 ha. Dirbamas plotas yra ne vienoje vietoje – iš viso apie 100 laukų, iki tolimiausiųjų kurių tenka sukarti apie 30 kilometrų. Žemės našumo balas labai įvairus – nuo 38 iki 65, vyraujantis – apie 50 balų. Kadangi pastarosios žiemos besniegės, pavasarį dirvoje greičiau pasijunta drėgmės deficitas, todėl stengiamasi rinktis ankstyvąsias augalų veisles.

Pagrindiniai augalai – žieminiai ir vasariniai kviečiai, žieminiai rapsai, taip pat žirniai ir garstyčios. Bendrovė augina ir cukrinius runkelius. Pernai buvo neeiliniai metai cukrinių runkelių augintojams – absoliutus dugnas ir kainos, ir sąnaudų prasme: dėl ekstremalių oro sąlygų išlaidos nuėmimui buvo apie 20 proc. didesnės negu ankstesniais metais, o patys šakniavaisiai nebuvo cukringi. Tačiau net ir itin sunkūs metai neatgrasė bendrovės nuo cukrinių runkelių – šiemet jie vėl bus sėjami.

„Bet kuriai žemės ūkio kultūrai gali ateiti kriziniai metai, cukriniai runkeliai tikrai nėra išimtis. Jei taip kategoriškai vertinsime, tai tada visko reikėtų atsisakyti“, – sako didelę patirtį turintis bendrovės vadybininkas-agronomas Patrikas Pikolo (Patrick Picouleau).

Grįžo prie plūgo

Buvo tam tikras periodas, kai „Lifrania“ dirbo laukus visai be arimo, bet prieš 7–8 metus grįžo prie plūgo. „Kai dirbome žemę vien tik skutikliais, prasidėjo bėdos – susiformavo giluminis dirvos padas ir laukai pasidarė pernelyg šlapi. Todėl teko grįžti prie plūgų“, – sako P. Pikolo. Galbūt iš dalies taip atsitiko dėl to, kad prieš keliolika metų dar nebuvo specialios technikos, kuri ardytų dirvos padą – dabar technika neariamai žemdirbystei gerokai patobulėjusi.

Naujausia bendrovės įsigyta žemės ūkio mašina – tiesioginės sėjos ražieninė sėjamoji. „Šį pavasarį įsigijome juostinio įdirbimo 4 m darbinio pločio ražieninę sėjamąją Mzuri PRO-TIL. Matėme, kaip tokios sėjamosios dirba Anglijoje – dabar jos ant bangos. Su nauja sėjamąja sėsime ir rapsus, ir javus: ji įdirba siauras dirvos juostas, įterpia trąšas ir nustatytame gylyje pasėja sėklas“, – sako bendrovės vadovas.

Kieme jau stovi 4 m darbinio pločio Mzuri PRO-TIL sėjamoji, o jei ji pateisins lūkesčius, rudenį planuojama įsigyti dar vieną tokią 6 m darbinio pločio

Įsigijus šią sėjamąją, tikimasi išspręsti didžiausią problemą – kaip suspėti laiku pasėti žieminius augalus. Lietuvoje nuo javapjūtės iki sėjos yra labai mažai laiko, o štai Vakarų Europos šalyse tas periodas daug ilgesnis – mėnuo ir dar ilgiau: per tą laiką žemė susiguli, spėja sudygti tarpinės kultūros ir t. t. „Su šia nauja technologija tikimės sutaupyti ne tik laiko, bet ir kuro sąnaudų“, – sako V. Vadopalas.

Dirbant su tokia sėjamąja, rekomenduojama palikti kuo aukštesnę ražieną, nes tai apsaugo žiemojančius augalus nuo iššalimo. Be to, sprendžiama ir pasėlių piktžolėtumo problema: mažiau vartant žemę, piktžolių sėklos tarsi užsikonservuoja ir nebedygsta.

Vietoj vasarinių rapsų – garstyčios

Vasarinių rapsų auginimo bendrovė atsisakė, kai kilo sunkumų dėl beicų trūkumo ir dėl insekticidų neveiksmingumo. „Vietoj vasarinių rapsų auginsime rudąsias garstyčias. Kažkada jas auginome Prancūzijos rinkai, bet kai nukrito kaina, jų auginimas pasidarė rentabilus“, – prisimena V. Vadopalas.

Pernai bendrovė augino 150 ha žirnių, tačiau šiemet planuoja jų sėti gerokai mažiau – apie 50 ha. „Žirnių auginimas buvo labai teigiamas dalykas – ir žalinimo užskaitai, ir dirvai gerinti, o ir produkcijos kaina nemaža buvo. Kadangi žalinimo plotuose dabar nebus galima naudoti cheminių augalų apsaugos produktų, tai žirnių produkcijos iš tokių plotų vargu ar bus įmanoma kulti, nebent iš karto planuoti juos užarti. Žalinimui rinksimės kitas priemones – pūdymus, įsėlius, posėlius. Vis tik manau, kad tradiciškai auginamų žirnių atitikimas žalinimo reikalavimui buvo tobulas variantas“, – naujais pakeitimais nesidžiaugia bendrovės vadovas.

Kasmet nemaža dalis laukų užsėjama sertifikuota sėkla. „Susietoji parama sertifikuota sėkla užsėtiems plotams – ašaros palyginti su tuo, kas gaunama kitose ES šalyse – ten gaunama tokia parama, kad padengia skirtumą tarp sertifikuotos ir nesertifikuotos sėklos kainos“, – skirtumus pastebi bendrovės specialistai.

Bendrovės „Lifrania“ vadybininkas Patrikas Pikolo ir kompanijos „Syngenta“ konsultantė Rūta Staugaitienė vertina, kaip peržiemojo kviečiai

Nuolat ieškoma naujų augalų, kuriais būtų galima išlaikyti sėjomainos rotaciją. Šiemet suplanuota pasėti 50 ha pluoštinių kanapių – kaip sėjomaininis augalas jos turėtų būti labai naudingos. Bendrovė kažkada augino nemažai sojų, bet jų teko atsisakyti dėl to, kad trūko registruotų augalų apsaugos produktų. „Lietuvoje, palyginti su Prancūzija ar Lenkija, yra labai mažas augalų apsaugos produktų pasirinkimas“, – pastebi P. Pikolo.  

Cheminių augalų apsaugos produktų pasirinkimas derinamas su akcininkais, iš jų gaunama ir vertingų agronominių konsultacijų – kas mėnesį ūkyje apsilanko vienas iš pagrindinių akcininkų, kuris yra profesionalus agronomas. „Reikia turėti labai daug informacijos, kad atsirinktume tikrai kokybiškus ir mūsų laukams tinkamus produktus“, – pastebi P. Pikolo.

Labai trūksta ir kvalifikuotų žemės ūkio specialistų. Net ir geri atlyginimai, visos socialinės garantijos, siūlomos bendrovėje, neišsprendžia gerų darbuotojų stygiaus klausimo. Jauniems žmonėms sunku susitaikyti su darbo žemės ūkyje specifika – kad per darbymečius gali tekti neskaičiuoti darbo valandų, o dirbti tiek, kiek reikia.

Greitų pinigų tikėtis neverta

Gražiai lietuviškai kalbančio prancūzo P. Pikolo neiškenčiame nepaklausę apie ūkininkavimo specifiką Prancūzijoje – ar tikrai ten teka pieno upės, kaip neretai įsivaizduoja mūsų šalies žemdirbiai? Jo žiniomis, Prancūzijoje šiuo metu žemės ūkyje padėtis nelengva, daugiau kaip 30 proc. ūkininkų negauna iš žemės ūkio veiklos nė 350 eurų pajamų per mėnesį, todėl gyvena iš santaupų arba turi kitus darbus greta ūkininkavimo. Tačiau ten žemdirbių situacija geresnė tuo, kad net ir esant labai blogai finansinei padėčiai, su bankais dar 2–3 metus galima derėtis dėl kreditų pratęsimo, nes valstybė žemės ūkio sektoriaus dalyvius yra labiau apsaugojusi.

Patrikas Pikolo patikino, kad ūkininkavimo sąlygos Lietuvoje ir Prancūzijoje yra daugmaž apylygės

Beje, dirbamos žemės kaina Prancūzijoje yra limituota valstybės ir šiuo metu faktiškai susilyginusi su žemės kainomis kai kuriose Lietuvos vietovėse, tačiau svetimšaliams įsigyti ten žemės yra ypatingai sunku – reikia gauti vietos bendruomenės leidimą; be to, net ir įsigijus žemės, nebūtinai bus suteiktas leidimas ūkininkauti ir gauti išmokas.

Pasak P. Pikolo, Lietuvos žemdirbiai nors ir gauna mažesnes tiesiogines išmokas, tačiau turi pranašumą – ūkių modernizavimo projektų rėmimą. Per investicinius projektus gautos lėšos maždaug sulygina Lietuvos ir senųjų ES šalių paramos lygį. Be to, senosiose ES šalyse tiesioginės išmokos kasmet po truputį mažėja, o pas mus – didėja. „Lietuviai nori daug uždirbti iš karto. Bet greitų pinigų šiame versle nereikia tikėtis. Pelno nebūna be didelių investicijų“, – sako P. Pikolo.  

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji viršus

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas dirba ūkyje?
Orai