Ūkis
Ūkininkavimo pradžioje - investicijos į dirvožemio gerinimą
2017-06-14

Kupiškis. Prieš keletą metų ūkininkauti pradėjęs kupiškėnas Vygantas Giedrys yra įsitikinęs, jog daugelį metų pagal senas technologijas naudotą žemę pirmiausia reikia atgaivinti. Nuo pat ūkio įkūrimo vykdomi melioracijos darbai, o šiemet ketinama imtis kalkinimo bei tarpinių augalų auginimo.

V. Giedrio ūkis yra registruotas Kupiškio rajono Skapiškio seniūnijos Skapiškio geležinkelio stoties miestelyje, tačiau laukai yra išsidėstę dviejuose rajonuose - dalis žemių plyti Rokiškio rajono teritorijoje. Dirbama 200 hektarų žemės, iš kurių nuosava sudaro apie 70 hektarų.

„Šiais laikais dirbamos žemės įsigyti sunku - kai aplinkui plyti kaimynų dirbami plotai, naujokams tenka pirkti tai, kas lieka. O likę daugiausia balos, pakrūmės. Klijuoji po mažą gabaliuką prie vienos vietos ir susidaro didesni plotai. Bet tokią įsigijus ir įdėti dar reikia nemažai triūso, pinigų", - sako 39 metų ūkininkas.

Tenka krūmus rauti, dirvas melioruoti. Pernai ūkininkas savo lėšomis 20 ha įrengė naujus melioracijos įrenginius. Dar yra parašęs prašymą ir valstybės finansuojamai melioracijai atlikti.

Dirvų įvairovė - galvosūkis dėl sėjomainos

Ūkininkas augina javus, rapsus, grikius, ankštines kultūras. Kadangi žemės savo derlingumu labai nelepina, reikia nemažai galvą pasukti sėją planuojant. Juk tose dirvose, kuriose grikiai dar gali augti, rapsų nelabai pasėsi. Grikiai sėjami vėliau, žemesnėse vietose dirva jau būna spėjusi pradžiūti. O rapsai, žiemoję užmirkusiose dirvose, pavasario gali ir nesulaukti.

V. Giedrys sako, kad kol kas ir sėjomainos planą tenka dažnai keisti. Per trejetą ūkininkavimo metų sistemos susidaryti dar nespėjo ir todėl, jog vis naujų žemės sklypelių įsigyja.

„Visko čia mes turime - ir molio, ir smėlio, ir žvyro laukų. Dažnai būna, kad dėlioji, dėlioji ir pritrūksta vienai ar kitai kultūrai tinkamos žemės. Tenka antrus metus į tą pačią vietą sėti. Gal ateityje ir man susidėlios keturių laukų sėjomaina - bus kaip senesniuose ūkiuose", - nenuleidžia rankų pašnekovas.

Semiasi agronomijos žinių

V. Giedrys daug laiko ir dėmesio skiria agronomijos žinių įgijimui. Laisvesni vakarai, o ypač žiemą, praeina prie knygų, kitokios literatūros žemdirbystės temomis. Aišku, naudingų patarimų, mokslininkų straipsnių ieškodamas neišsiverčia ir be kompiuterio. Stengiasi nepraleisti aktualių seminarų, domisi įvairiomis šiuolaikinėmis technologijomis, yra ir nuolatinis parodų lankytojas. Prisipažįsta, jog ypač noriai lankosi Valstybinės augalininkystės tarnybos rengiamuose seminaruose, kur galima gauti moksliškai pagrįstos informacijos apie įvairias mūsų šalyje siūlomas javų, rapsų, grikių, ankštinių kultūrų veisles.

Tiesa, pardavėjų pažadais pasitikėti neskuba. Vis paabejoja, kad gal ir geros dauguma tų veislių, tačiau koks jų atsparumas, derlingumas, jam labiau norėtųsi mosklininkų išvadų. Prieš išbandydamas vieną ar kitą naują veislę tariasi ir su kitais ūkininkais, tačiau mano, kad dėl skirtingos dirvožemio struktūros, dirvos drėgnumo, reljefo ne tik skirtinguose regionuose ūkininkaujančių kolegų, bet ir kaimyno patarimas gali netikti.

Užkoduota genuose?

V. Giedrys svarsto, kad „oficialus" jo posūkis į žemės ūkį kiek pavėluotas, bet jį, kaimo vaiką, žemės ūkio darbai visuomet traukė. „Gal tas potraukis buvo genuose. Ir tėvukui, uošviui, kurie pagal senas tradicijas ūkininkavo, nesivaikydami naujovių, noriai padėdavau. Jie, kaime gyvendami, natūraliai vis kažką užsiaugindavo - bulvių, javų, daržovių, gyvulių", - sako jis.

Anksčiau jis pats buvo sukūręs nuosavą verslą, visiškai su žemės ūkiu nesusijusį - iš Europos šalių į Lietuvą gabendavo naudotus lengvuosius automobilius. Tačiau širdis vis į žemę linko. Vyriškis pasakoja, kad dar dirbdamas su automobiliais pradėjo ūkininkauti. Kaip senelių palikimas atitekusioje 20 ha žemės ėmė sėti javus.


Žmona Vita, trylikametis sūnus Linas, šešiolikmetė dukra Ieva - tėčio pagalbininkai.

Tačiau greitai suprato liaudies išmintį „devyni amatai - dešimtas badas" ir nusprendė sukti į žemdirbystę. „Juk negali kokiai savaitei išvažiuoti viską metus. Yra tokių darbų, kurių ir dieną kitą pavėlavęs negausi gero rezultato. Su sėja negali delsti, javapjūtės laikotarpiu prie orų ir taip derintis tenka, o jei dar tuo metu, kai galima kulti, tavęs namie nėra... Ir chemikalais purškiant turi augalo vegetaciją stebėti, pagal rekomenduojamas technologijas dirbti. Išsimuši iš ritmo - derlius nukenčia", - aiškina pašnekovas.

Užsibrėžęs visas jėgas bei laiką skirti žemdirbystei, parengė projektą europinei paramai gauti. Pagal Kaimo plėtros programos veiklos sritį „Investicijos į žemės ūkio valdas"  ir įsigijo naują traktorių, plūgą, lėkštinį ir diskinį skutikus, priekabą grūdams vežti, frontalinį krautuvą, kitos įrangos.

V. Giedrys džiaugiasi nauja technika - ne tik dirbti patogiau, bet ir greičiau viskas einasi. Sako, su senąja technika dirbdamas tikrai nebūtų pasiryžęs didinti plotų.

V. Giedrys sako, kad sūnus Linas esąs bene aktyviausias padėjėjas. „Vyriški darbai, o ypač prie technikos, jį labai traukia. Manau, kad dar kiek paaugęs bus tinkamas kandidatas perimti mano patirtį", - šypsosi šeimos galva.

Nesutinka V. Giedrys su tais ūkininkais, kurie skundžiasi darbo jėgos kaimuose trūkumu. „Su darbuotoju man labai pasisekė. Tikrai labai patikimas, darbštus žmogus. Techniką labai mėgsta ir supranta apie ją. Tačiau esu įsitikinęs, kad ir mokėti žmogui reikia už jo darbą, negailėti. Daugiau gal skundžiasi tie, kurie nori už minimumą žmones samdyti", - savo nuomonę išsako pašnekovas.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji viršus

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas dirba ūkyje?
Orai