Ūkis
Ūkininkauti pradėjo nuo 3 hektarų
2014-10-21

Akmenė. Lietuvoje  nėra tikslios statistikos, kiek žmonių ūkininkauja ir dar dirba kitus darbus, tačiau kad tokių daugėja, įrodo ir Juditos bei Algimanto Žilių iš Akmenės rajono Trečiojo kaimo pavyzdys. Jie ūkininkauja jau daugiau kaip dvidešimt metų, pradėjo, kai tik sukūrė šeimą.

Abu kilę iš Akmenės, ten pat ir įsikūrė. Dabar Algimantui 43-eji, Juditai - 39-eri. Visą ūkį kūrė savo rankomis, pirko žemę, padargus, gyvulius. Kaip prisimena Algimantas, pradėjo ūkininkauti gal nuo 3 ha. Pamažu pirko žemę, dabar jos turi 80 ha, verčiasi augalininkyste, tačiau pirmąjį dešimtmetį laikė gyvulius: 10 kiaulių, 3 melžiamas karves, prieauglį.

A. Žilius yra baigęs Viekšnių žemės ūkio mokyklą, įgijęs traktorininko ir šaltkalvio-remontininko specialybę. Dabar dirba Akmenės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, tačiau puikiai spėja ir ūkininkauti - augina kviečius, kvietrugius, miežius, rapsus. Šiemet gamta ūkininkų nelepino, tačiau Algimantas džiaugiasi, kad derlius - rekordinis. „Pavasarį mano pasėliai nenukentėjo, todėl viskas labai puikiai užaugo ir užderėjo. Kvietrugių kūliau beveik 8 t/ha, miežių - 6 t, kviečių - nuo 3,5 iki 9 t/ha, priklausomai nuo lauko", - sako ūkininkas.

Ūkyje darbuojasi visi

Grūdus ūkininkas paprastai parduoda tiesiai nuo kombaino,  tik šiemet šiek tiek kviečių atidavė saugoti į sandėlį. Jo svajonė - naujuoju programiniu laikotarpiu gauti paramą ir pasistatyti talpų sandėlį, bet kol kas verčiasi ir be jo. Prieš 4 metus Algimantas pasinaudojo ES parama.  „Parama labai padėjo modernizuoti ūkį, tuomet įsigijome traktorių, priekabą, plūgą, sėjamąją, krautuvą, barstytuvą, galėjome pažangiai tvarkytis augalininkystės ūkyje", - pasakoja Algimantas. Praėjusiais metais ūkininkas dar įsigijo nenaują John-Deere kombainą, taigi turi visą darbui reikalingą techniką.

Ūkininkė - kaimo seniūnaitė

Visus darbus tėčiui padeda nudirbti dvidešimtmetis sūnus Arvydas, taip pat baigęs Viekšnių žemės ūkio mokyklą ir įgijęs agroserviso darbuotojo specialybę. Jis moka  visus darbus, tad jokių papildomų darbo rankų ūkiui nereikia. Tik štai įsikurti savarankiškai sūnui gana sudėtinga, nes 1 ha žemės Akmenėje dabar jau kainuoja ne mažiau kaip 10 tūkst. Lt. „Brangu, - sako Algimantas, - jau ir aš nebesiplėsiu, teks su sūnumi dalytis tuo, ką turim".

Judita - tikybos mokytoja, dirbanti Akmenės gimnazijoje ir Akmenės r. Dabikinės specialiojoje mokykloje. Ji mokytojauja jau vienuoliktus metus, yra baigusi Kauno kolegiją, Šiaulių universitete įgijusi pradinio ugdymo profesiją ir Klaipėdos universitete baigusi dvasinio konsultavimo magistrantūrą. „Kai pradėjau mokytis, dar dvynės Rimantė ir Roberta buvo mažos, dabar joms - 16. Esu dėkinga mamai ir vyrui, kad padėjo, vaikus prižiūrėjo, o aš galėjau mokytis. Tuomet ir gyvulių atsisakėme, teko pereiti prie augalininksytės, nes nebespėjau visko aprėpti. Baigusi Klaipėdos magistrantūrą, labai norėjau dirbti dvasine konsultante, tačiau tokių etatų apskritai nėra, nors specialybę įgijome", - apgailestauja Judita.

Ji labai džiaugiasi savo vaikais, su kuriais niekuomet nekilo nei drausmės, nei kitokių problemų. Džiaugiasi ir tais, kuriuos moko mokykloje. Paklausus, ar nesudėtinga dėstyti tikybą šiais laikais, kai žmonės itin vertina tik materialines vertybes, Judita atsako, kad visko galima pasiekti gerumu, savo pavyzdžiu. „Drausme ir griežtumu nei darbe, nei mokykloje nieko nepasieksi, tik gerumas, pakantumas, pavyzdys viską lemia. Šiemet pradėjau dirbti ir su specialiųjų poreikių vaikais. Su jais tikrai labai sudėtinga, tai itin likimo nuskriausti vaikai, tačiau pasikliaujant gerumu ir su jais galima daug nuveikti", - įspūdžiais dalijasi Judita.

Judita - dar ir kaimo seniūnaitė, rūpinasi visos kaimo bendruomenės reikalais. Kasmet organizuojamos kaimo šventės, į kurias susirenka  per šimtą žmonių, ne tik dabar gyvenančių, bet jau ir palikusių kaimą. „Apskritai kaime jaučiamas pagyvėjimas. Žmonės tvarkosi aplinką. Mūsų kaime dauguma žmonių patys dirba ir užsidirba, mažai pašalpas gaunančių. Ūkininkas, žemdirbys dabar gerbiamas. Kai buvau jauna, buvo gėda pasakyti, kad esi iš kaimo, miestiečiai šaipėsi, o dabar jau visai kita padėtis. Šis darbas atgavo savo vertę, o tai labai svarbu, ypač jaunimui", - sako Judita.

Judita ir Algimantas Žiliai neabejoja, kad kaimo laukia šviesi ateitis, tačiau savaime niekas neatsiranda. Norint ką nors sukurti reikia dirbti, visur reikia pridėti ir savo ranką, ir savo širdį.

ŽŪM, MŪ

Mano ūkis - mobili apačia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip šiųmečiai orai paveikė apsirūpinimą pašarais Jūsų ūkyje?
Orai