Ūkis
Ūkininkaudamas jaučiasi it vilkas, įmerkęs uodegą į eketę
2014-12-01

Telšiai. Alvydas Skiotys iš Upynos seniūnijos save ir kitus ūkininkus vaizdžiai lygina su vaikiško filmuko herojumi vilku, kuris paklausęs patarimo, kad pagaus žuvų, įmerkė uodegą į eketę ir prišalo. „Taip ir mes, įsisukę į ūkininkavimą, neturime kur dingti", - nevilties susidariusia padėtimi neslepia žemaitis.

Didžiausias postūmis darbuotis toliau ūkininkui yra garantija, kad išpuoselėtą ūkį perims sūnūs. Vyresnysis Daivaras į gimtinę grįžo prieš ketverius metus, Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijęs transporto inžinieriaus specialybę. Brolio pėdomis pasekė ir jaunesnysis Žygimantas, šiemet baigęs mokslus Lietuvos sporto universitete.

Nors visi trys Skiočiai turi atskirus ūkius, darniai darbuojasi kartu, vieni kitiems patalkindami. Tuo tarpu Alvydo žmona Dalia, be ūkininkavimo dar dirba Upynos vaikų lopšelyje- darželyje, mišriame ūkyje, be savininko, visus metus triūsia 14 samdomų darbuotojų.

1995 m. pradėjęs ūkį kurti nuo keturių karvių, 3 ha nuosavos ir tėvų bei uošvių atiduotos žemės, Alvydas  Skiotys 2004-aisiais tapo konkurso „Metų ūkis" laureatu Telšių rajone. Šiemet, po dešimties metų, ūkininkui vėl atiteko šio konkurso pirmoji vieta. Permainos per šį laikotarpį akivaizdžios - ūkininkas turi 80 karvių ir 45 veislines telyčaites, dirba 480 ha žemės.

Skiočiai įregistravę tris atskirus ūkius, tačiau Alvydas ir Dalia dirba kartu su sūnumis Žygimantu (pirmas kairėje) ir Daivaru (pirmas dešinėje)

Lietuvos ūkininkų sąjungos Telšių skyriaus pirmininkas Vytautas Rakickas pabrėžia, kad  per dešimtmetį A. Skiočio valdos labai išsiplėtė: nuo 200 ha iki beveik 500 ha. Šeima turi įsigijusi naują, modernią techniką, naudoja naujausią pašarų gamybos technologiją, rekonstravo fermą, įrengė naujos pieno linijas ir šaldytuvus, mechanizavo galvijų šėrimą.

Tačiau ūkininką mažai tedžiugina pripažinimas. „Susidaro įspūdis, kad Lietuvai žemės ūkio nereikia. O juk būtent šis sektorius yra pagrindinis. Valdžia skatina vystytis ir plėstis, tačiau viena ranka duoda, kita atima ir palieka murkdytis", - samprotauja pašnekovas.

Anksčiau žmonės, anot A. Skiočio, buvo raginami auginti cukrinius runkelius, žadėta, kad jie bus perspektyvūs, dabar cukrinių runkelių nereikia. Neseniai Upynos seniūnijoje praktiškai kiekvienas gyventojas laikė po kelias karves, šiandien  pavienių smulkių ūkininkų nebeliko, tik keli stambūs galvijų augintojai. Žmonės nebemato prasmės lenkti nugaras be jokio pelno.

A. Skiotys teigiamai vertina ES paramą. Anot jo, tai buvo didžiulis postūmis išvystyti ūkius. „Jei ne struktūrinių fondų lėšos, nebūtume sugebėję įsigyti tokios technikos. Tačiau įsipareigojimai irgi didžiuliai, penkerius metus pririša tvirtai. Su parama pirkau šienainio gamybos, žolės dorojimo techniką, traktorių, kombainą", - vardija žemaitis.

Anot ūkininko, per dešimt metų iš esmės pasikeitė ne tik ūkis. Didelį žingsnį į priekį žengė siūlomos grūdinių augalų veislės, patobulėjo technika. „Tarkim, šiuolaikiniai sėjos padargai apsaugo   dirvą nuo išdžiūvimo, žemės dirbimo technika yra nepalyginamai našesnė. Su „Niva" jau nesinorėtų kulti, su šake ar kauptuku šiandien nebeįmanoma ūkininkauti", - pastebi Alvydas.

Mišraus ūkio savininkas augina kviečius, kvietrugius, miežius, rapsus. Šių metų grūdų supirkimo kainos labai nuvylė, tačiau išeities nemato, keisti kryptį ir imtis kažko kiti nesinori ir negali, nes pirko modernią techniką grūdinėms kultūroms, įrengė  džiovykla.

Valdoje 120 ha užima pievos ir ganyklos. Iš pirmos žolės gaminamą šienainį žemaitis vynioja į ritinius. Jis pripažįsta, kad tai gera, tačiau brangi technologija, slėgti tranšėjoje gerokai pigiau. Tačiau jis, kaip ir dažnas ūkininkas, užkibo už šios naujovės, įsigijo techniką ir susirišo rankas imtis kažko kito. Žolės dorojimo techniką, grėbį gali panaudoti kitai pašarų ruošimo technologijai, tačiau presas, vyniotuvas  jau stovės be darbo.

Ūkininkavimą A. Skiotys prilygina nuolatiniam  murkdymuisi katile, tik žiūrėk, kad verpetas į dugną neįtrauktų ir nepaskęstum. Nesvarbu, kad parengtos strategijos, niekas nepasako žemdirbiui, ko iš tiesų šaliai reikia.

„Lietuvoje viskas nestabilu, ne tik pieno supirkimo kainos. Už mėsą irgi moka grašius, vos 50 centų už kilogramą, negali nė bandos gerinti ir išmelžtų karvių brokuoti. Visi galvojome, kad paskelbus Nepriklausomybę gyvensime geriau, tačiau kuo tolyn, tuo baisyn darosi. Viskas, ką augina žemdirbys, yra pigu, o viskas, ką reikia pirkti, yra brangu. Jei tik pardavėjai sužino, kad bent kiek pakilo pieno kaina, atitinkamai padidina rapsų išspaudų, sojos bei kitų mineralinių priedų, reikalingų gyvuliams šerti, kainą. Jei tik geriau pradeda  mokėti už grūdus, išauga ir trąšų kaina", - neslepia ūkininkas.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip šiųmečiai orai paveikė apsirūpinimą pašarais Jūsų ūkyje?
Orai