Ūkis
Ūkininkai nedrąsiai imasi pieno perdirbimo
2013-07-17

Vilnius. Į pieno ūkių restruktūrizavimui pernai nepanaudotas lėšas šiemet pretenduoja vos penki ūkininkai, pasiryžę imtis pieno perdirbimo. O ir tie, kurie pateikė paraiškas tokiai galimybei įgyvendinti, apie ateitį kalba puse lūpų, tarsi baimindamiesi nuvyti sėkmę.

Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) kvietimas pasinaudoti parama pagal Lietuvos kaimo plėtros programos 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas" antrąją veiklos sritį „Pienininkystės sektoriaus restruktūrizavimas - pieno perdirbimo projektai (kai prašoma paramos suma ne didesnė kaip 150 tūkst. Lt projektui)"  buvo pakartotinis, nes dar pernai liko pieno ūkių restruktūrizacijai nepanaudotų lėšų.

Nors perdirbimo cechelius turintys ūkininkai sako, kad parduoti perdirbtą pieną yra pelningiau, tik nedaugelis ūkininkaujančių ryžtasi šiam žingsniui. Plungės rajono  ūkininkas Saulius Petrutis, laikantis 70 karvių,  vienas iš paraiškos teikėjų, sako dar nesulaukęs NMA atsakymo dėl paraiškos patvirtinimo, tad nieko kol kas neplanuojantis.

Lytagra 19 03 mobilus 3 paragrafas

„Jokio atsakymo dar nesu gavęs. Planuoju gaminti sūrius, bet reikia laukti, kol bus patvirtinta parama. Nemėgstu fantazuoti, kai gausime atsakymą, tada kibsime su vaikais ir galvosime, ką daryti toliau," - santūriai kalba ūkininkas, pripažindamas, kad ilgai svarstė, ar verta imtis pieno perdirbimo.

„Bijom pradėti naujus darbus, nes nežinom, kaip bus ateityje. Mane apnikusios dvejonės, labai neaiškūs tie dalykai. Čia nežinosi, kokie bus reikalavimai iš Veterinarijos tarnybos ir kaip jie keisis," - sako plungiškis. 

Panašios nuomonės ir Širvintų rajone 20 karvių auginantis Povilas Kaušpėdas. Gavęs paramą pieno perdirbimui, ūkininkas žada gaminti varškę. Širvintiškis sako nenorintis daug kalbėti apie tai, kas gali ir nepavykti.

Didžiausia kliūtis - griežti reikalavimai?

Kodėl tiek nedaug ūkininkų ryžtasi užsiimti pieno perdirbimu, nors yra nepatenkinti pieno supirkimo kainomis. Apie tai kalbamės su Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Maisto pramonės skyriaus vedėja Lilija TEPELIENE.

Pieno sektoriaus restruktūrizavimui šiemet  gautos penkios paraiškos už 749 750 Lt, nors šiai priemonei  skirta 1,4 mln. Lt. Praėjusiais metais gautos 6 paraiškos, nors ir supaprastinta tvarka.  Kokios priežastys lemia, kad ūkininkai gana atsargiai vertina pieno perdirbimo galimybes ir nesiryžta pieno produktų tiekti tiesiai į rinką ?

Lietuvoje labai stipri ir gerai išvystyta pieno perdirbimo pramonė. Daugiau kaip 90 proc. pieno gamintojų žaliavą parduoda pieno perdirbimo įmonėms. Pieno gamyba reikalauja daug žinių ir laiko, todėl nedaugelis žemdirbių ryžtasi toliau perdirbti savo ūkyje pagamintą pieną. Norint parduoti žaliavą, užtenka pamelžtą pieną atvėsinti, o norint gaminti pieno produktus, būtina įgyvendinti tam tikrus veterinarijos ir higienos reikalavimus. Taigi reikia daugiau investicijų, gamybos technologijos žinių. Be to, pieno produktų gamyba yra  labai imlus darbui procesas. Taip pat reikia užsiimti pagamintų produktų realizavimu, rinkodara. Beje, ūkininkui, kuris užsiima pieno perdirbimu, tenka pirminė atsakomybė už produktų maisto saugą. Ir dėl tos priežasties kartais ūkininkai atsargiai vertina pieno perdirbimo galimybes.

Susidomėjimas pieno perdirbimo galimybėmis išauga tuomet, kai krenta žalio pieno supirkimo kaina rinkoje. Tačiau kai ji išauga - gamintojai vėl labiau linksta parduoti pieną supirkėjams.

Kokių pieno produktų labiausiai trūksta rinkai?

Pieno produktų rinka Lietuvoje yra gerai aprūpinta. Šalies pieno pramonė gamina daug ir įvairiausio asortimento pieno produktų. Nedidelė dalis produktų atvežama iš kitų šalių. Taigi Lietuvos mažmeninės prekybos tinkluose pieno produktų pasirinkimas yra labai gausus.

Tačiau šiuolaikiniai vartotojai dažnai ieško tokių produktų, kurie gaminami tiesiogiai ūkiuose. Paprastai tai būna „tradiciniai" pieno produktai: pienas, grietinė, varškė, sūriai. Nors pastaruoju metu ūkininkų siūlomame pieno produktų asortimente galima rasti ir įvairesnių pieno produktų. 

Bet kokiu atveju turguose ar parduodant pieno produktus tiesiogiai iš ūkių galioja rinkos dėsniai: jei yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Todėl rinkos nišos greitai užpildomos. Prieš keletą metų buvo labai išpopuliarėję pieno pardavimo automatai prekybos centruose, tačiau šis pardavimo būdas pirkėjams palaipsniui tapo nepatrauklus.

Varškė, sūriai - pagrindiniai produktai, kuriuos šiemet įvardijo pareiškėjai, ketinantys užsiimti pieno perdirbimu. O jogurtas, ledai, sūreliai? Ar yra ūkininkų, kurie juos gamintų?

Lietuvoje yra daugiau kaip 4 tūkst. pieno gamintojų, kurie parduoda pieną ar jo produktus tiesiogiai vartoti, tarp jų ne vien pieną, varškę, sviestą, varškės sūrius, bet ir pagardintus varškės sūrius, grietinėlę, grietinę, kastinį, jogurtą, pagamintus savo ūkiuose.

Pieno produktų gamyba nėra paprasta. Pavyzdžiui, gaminant jogurtą būtina užtikrinti raugintų pieno gaminių kokybės reikalavimų nuostatų dėl specifinių raugo mikroorganizmų kolonijų skaičiaus laikymąsi. Ūkio sąlygomis gaminant jogurtą šią nuostatą įgyvendinti labai sudėtinga. Neužtikrinus šios nuostatos, tai bus tik raugintas pieno gaminys, bet ne jogurtas. Kita vertus, kai kurių pieno produktų gamybai reikalingos didelės investicijos, tad galimos paramos sumos - 150 tūkst. Lt - gali neužtekti.

 Tie ūkininkai, kurie ryžtasi užsiimti pieno perdirbimu, baiminasi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vizitų ūkiuose. Kada vertėtų nuogąstauti?

Pareiškėjai, pretenduojantys į paramą pieno sektoriaus restruktūrizavimui pagal  priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas", turi atitikti tinkamumo kriterijus ir prisiimti įsipareigojimus, numatytus  įgyvendinimo  taisyklėse, patvirtintose žemės ūkio ministro 2013 m. gegužės 2 d.  įsakymu Nr. 3D-319.

Pavyzdžiui, perdirbant pieną, reikia laikytis nustatytų veterinarijos ir higienos, maisto kokybės reikalavimų. Tai suprantama - juk produktai tiekiami maistui. Taigi, ir kontrolė reikalinga. Bet tiek maisto produktų gamintojų, tiek kontroliuojančios institucijos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tikslas tas pats - užtikrinti rinkai tiekiamų maisto produktų saugą.

Reikalavimai pieno produktų gamybai ūkiuose ir jų pardavimui, kurie taikomi pieno produktų gamintojams, gaminantiems ne daugiau kaip 1000 kg žalio pieno per dieną bei parduodantiems savo ūkyje pagamintus pieno produktus tiesiogiai vartotojams, nustatyti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. B1-251 „Dėl Reikalavimų pieno produktų gamybai ūkiuose ir jų pardavimui patvirtinimo" (Žin., 2008, Nr. 56-2138; 2010, Nr. 42-2054).

Kalbant išsamiau, reikia paminėti pagrindinius reikalavimus, keliamus ūkio higienai, gyvūnams ir žaliam pienui. Pirmiausia, bet kurio gyvūno, kurio profilaktinių bruceliozės ir tuberkuliozės tyrimų individuali reakcija yra teigiama, žalias pienas negali būti vartojamas maistui. Gyvūnų, kuriems nustatomi klinikiniai tešmens ligos simptomai, pienas maistui negali būti vartojamas, jis gali būti vartojamas tik laikantis veterinarijos gydytojo nurodymų.

Ūkininkai turi inicijuoti procedūras, siekdami užtikrinti, kad leistinas ribas viršijančių antibiotikų likučių turintis žalias pienas nebūtų pateikiamas į rinką. Kai žalias pienas neatitinka antimikrobinių medžiagų, bakterinio užterštumo ar somatinių ląstelių skaičiaus nustatytų reikalavimų, ūkininkas privalo informuoti teritorinę VMVT ir imtis priemonių padėčiai ištaisyti. Neištaisius  padėties taikomas veiklos sustabdymas, kuris  turi galioti tol, kol ūkininkas neįrodo, kad žalias pienas ir vėl atitinka nustatytus reikalavimus.

Nuo ko pradėti ūkininkui, nusprendusiam užsiimti pieno produktų gamyba?

Ūkininkas, norintis parduoti pieną ar iš jo gaminti ir parduoti pieno gaminius tiesiogiai vartotojams (iš ūkio, turgavietėse ar kitose leistinose prekybos vietose), privalo kreiptis į teritorinę VMVT su prašymu registruoti tokią veiklą. Teritorinės VMVT specialistas įvertins, ar ūkyje laikomasi melžimo, pieno paruošimo, higienos, sanitarijos, gaminių gamybos reikalavimų, įvertins žaliavos, pieno gaminių, vandens tyrimų rezultatus, savikontrolės programą, tvarkomus dokumentus. Ūkiui užtikrinus nustatytus reikalavimus, tokią veiklą registruos.

Ūkyje turi būti patalpos, užtikrinančios gamybos procesą išvengiant kryžminės taršos, privalomas pieno gaminių gamybos technologinio proceso aprašymas, receptūros ir tvarkoma pieno produktų apskaita, pildomi plovimo, dezinfekavimo, šaldymo įrenginio, patalpų temperatūrų, termiškai apdorojamo žalio pieno temperatūrų registracijos žurnalai.

Realizuojami pieno gaminiai turi būti pakuojami ar sufasuojami. Pieno produktais leidžiama prekiauti tam tikslui įrengtose mažmeninėse prekyvietėse ar ūkyje iš specialiai įrengtos higienos sąlygas atitinkančios patalpos, kurioje yra šaldymo įrenginys. Pieno produktų transportavimo metu turi būti laikomasi higienos sąlygų, temperatūros režimų, užtikrinančių saugų pieno produktų pristatymą.  Leidžiama parduoti tik atšaldytą iki +6 °C temperatūros žalią karvių, avių ir ožkų pieną.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ką manote apie klimato atšilimą?
Orai