Ūkis
Ūkininkai ir mokslininkai bejėgiai prieš šaltalankių naikintojus
2015-11-17

Alytus. Pradėjus stiprėti šaltalankių ūkiams, augant šių vertingų uogų paklausai ir augintojams besidžiaugiant, kad nereiklių dirvai vaiskrūmių beveik nepuola nei ligos, nei kenkėjai, užgriuvo didžiulė grėsmė - šaltalankių muselės.

Iš Himalajų regiono kilę šaltalankiai Lietuvoje pradėjo plisti kiek daugiau nei prieš pusę amžiaus. „Iki 1960 metų šaltalankių buvo galima rasti tik Baltijos jūros pakrantėje natūraliai augančių", - teigė Lietuvos šaltalankių augintojų asociacijos prezidentė Daiva Kvedaraitė. - Vėliau iš Rusijos atvežtais kultūriniais šaltalankiais dėl grunto sutvirtinimo buvo apsodinami šlaitai. Šaltalankių ūkiai pradėjo steigtis maždaug prieš tris dešimtmečius ir kiekvienais metais vis plečiasi.

Lietuvos šaltalankių augintojų asociacijos duomenimis, mūsų šalyje šaltalankių uogynai auga maždaug 2,5 tūkst. ha plote, jais rūpinasi apie pusantro šimto ūkininkų. Didžiausi šaltalankynai plyti Žemaitijoje.

Anot D. Kvedaraitės, geras šaltalankynų plėtros ir uogų realizavimo perspektyvas žlugdo šaltalankių muselių antpuoliai, kasmet pridarantys vis daugiau žalos.   

Siaučia ir Dzūkijoje, ir Žemaitijoje

Alytiškio Sigito Kvedaro, kartu seserimi Daiva prieš 11 metų įsteigusio 100 ha šaltalankių ūkį Alytaus rajone, teigimu, šaltalankių muselė šiais metais sunaikino iki 80 proc. derliaus. Praėjusiais metais situacija buvo panaši.

„Anksčiau šaltalankių muselių Lietuvoje beveik nebuvo - jos pasirodė prieš keletą metų ir  kiekvieną sezoną jų populiacija gausėja", - apgailestavo D. Kvedaraitė.

Vienas šaltalankių auginimo pradininkų Lietuvoje Linas Šliauteris iš Naujosios Akmenės Menčių kaimo, kuris su tėvu ir broliu turi daugiau 300 ha šaltalankynų, šiemet džiaugiasi, kad šaltalankių muselė labai didelės žalos nepadarė. „Sunaikino apie ketvirtadalį derliaus, o praėjusiais metais situacija buvo priešinga", - teigė L. Šliauteris. Ūkininko nuomone, šiemet šaltalankių muselių sumažėjo, nes gal joms nepatiko praėjusi žiema.

Panevėžio rajone, Mėdžiūnų kaime, ūkininkaujantis Mindaugas Skruzdys kaip ir Dzūkijoje ūkininkaujantys Daiva ir Sigitas Kvedarai tvirtina, kad jų ūkiuose praėjusi žiema šaltalankių muselių gausos nesumažino. M. Skruzdys ir šiemet prarado ne mažiau pusę derliaus šaltalankių uogų.

Yra ir išimčių

Giedrius Sinkevičius iš Prienų rajono Vartų kaimo kolegų šaltalankių augintojų kovą su muselėmis stebi iš tolo. Per 7 šaltalankių auginimo metus jo 20 ha ūkyje pražūtingosios  muselės nepasirodė nė karto. „Neteko man su jomis susidurti, gerai net nežinau, kaip jos atrodo", - džiaugėsi šaltalankių augintojas.

G. Sinkevičiaus nuomone, už tai, kad šaltalankių musėlės aplenkia ūkį, jis turi būti dėkingas paukščiams. „Virš mano uogynų eina paukščių takas, paukščiai tikriausiai ir sunaikina šias kenkėjas", - įsitikinęs ūkininkas.

Gražios, bet grėsmingos

Šaltalankių muselės gana gražūs vabzdžiai - 3,5-5 milimetrų dydžio. Jos turi juodą kūną, geltoną galvą ir žalias akis, permatomus, tamsiomis juostomis išmargintus sparnus.

Dvisparnių būriui margasparnių šeimai priklausančio šaltalankių muselės deda kiaušinėlius po uogos luobele. Padėjusi vieną kiaušinėlį, ji uogas paženklina specialiu kvapu, kad kita patelė nedėtų į ją savo kiaušinėlio. Viena muselė gali padėti iki 200  kiaušinėlių. Iš kiaušinėlio išsirita kirminas, kuris įsiskverbia giliau į uogą  ir jos minkštimu maitinasi.

Pažeistos uogos iš pradžių suminkštėja, vėliau susitraukia, pradeda pūti. Suaugęs kirminas išlenda iš uogos ir nukritęs į dirvą, kuo skubiau įsiskverbia gilyn, suformuodamas pupariją, kuriame peržiemoja.

Taip atrodo šaltalankių muselių nusiaubti šaltalankiai

Daugelis Lietuvos ūkininkų, išbandžiusių įvairias kovos priemones su šaltalankių muselėmis, tik bejėgiškai skėsčioja rankomis ir atsiduoda gamtos malonei, kad ir ko besiimtų, pergalę kol kas švenčia muselės.

„Kartu su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Sodininkystės ir daržininkystės instituto (SDI) mokslininkais gaudėme įvairiomis gaudyklėmis, purškėme kelių rūšių ekologiškais tirpalais, bet niekas nepadėjo", - tvirtino S. Kvedaras.

Anot jo, palyginus laukus, kuriuose buvo naudotos priemonės prieš šaltalankių museles su laukais, kuriuose nieko nenaudojo - skirtumo nebuvo. Esą nebuvo galima išskirti nė vienos auginamos veislės, kuri būtų atsparesnė kenkėjams.

Apsaugos priemonių Lietuva neturi

Anot LAMMC SDI Augalų apsaugos laboratorijos vedėjos dr. Almos Valiuškaitės, Lietuvoje šaltalankių muselė yra invazinis kenkėjas, kurio išplitimą įtakojo keletas veiksnių. Plečiant šaltalankynus, atsiranda nemaži monokultūros plotai, kurie sudaro puikias sąlygas specifiniams kenkėjams tarpti, o natūralių priešų dar nėra.

Antra, palankios aplinkos sąlygos kenkėjams, kurių lėliukės vystymasis ir suaugėlių pasirodymas labai priklauso nuo dirvožemio temperatūros žiemą, pavasarį ir vasarą, o pastaruoju metu vyrauja nepastovios, šiltos žiemos daugeliui kenkėjų tai itin palankios sąlygos peržiemoti. Be to, ir vegetacijos metu vyrauja palankios temperatūros kenkėjams vystytis ir plisti.

Šaltalankių muselė - žalingiausias šaltalankių kenkėjas natūraliai paplitęs Kinijos šiaurėje, Rusijos Sibire. Pastaraisiais metais intensyviai plintantis Europos šalyse, jau aptiktas Baltarusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Latvijoje..

„Dar vienas svarbus aspektas yra tas, kad šaltalankiai auginami ekologiškai ir cheminė augalų apsauga yra netaikoma, o preliminariai tirtos kai kurios biologinės priemonės efekto nedavė.", teigė mokslininkė.

Atlikti šaltalankių veislių tyrimai parodė, kad atsparių - nėra, pažeidžiamos visos. Būdingas bruožas - uogų pažeidimas židiniais ir tai lemia kenkėjo biologijos ypatumai, nes šaltalankių muselės suaugėliai toli neskraido.

Šiuo metu įmanomos tik agrotechninės apsaugos priemonės: pokrūmių purenimas, mulčo naudojimas. Suaugėlių skraidymo pradžiai nustatyti ir, kaip kenkėjų populiacijos reguliavimo priemonę, galima naudoti geltonąsias lipnias gaudykles, nes šaltalankių muselė „mėgsta" geltoną spalvą.

„Nudžiuginti greitu proveržiu šaltalankio apsaugoje (jeigu kalbame apie ekologinį auginimą) nuo šio kenkėjo negalime, nes šaltalankių muselės biologijos ypatumai Lietuvos agroklimato sąlygomis dar nėra pilnai ištirti, o biologinių preparatų, tinkamų ekologiškai auginamiems augalams Lietuvoje registruotų nėra", - konstatavo liūdną faktą dr. A. Valiuškaitė.. 

Kovos keisdami veisles

Vis tik šaltalankių augintojai, nors ir nėra Lietuvoje efektyvių kovos priemonių su šaltalankių muselėmis, nežada nuleisti rankų ir atsisakyti vertingų uogų auginimo, nes  jų paklausa visame pasaulyje auga.

Šiais metais šaltalankių derlius buvo geras

S. Kvedaro nuomone, šiuo metu vienintelis kelias, kuris duotų efektą  apsiginti nuo šaltalankių muselių - labai ankstyvos veislės.

Kitas šaltalankių augintojas L. Šliauteris įsitikinęs, kad turimas veisles reikėtų keisti vėlyvesnėmis.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokios priežastys verčia / priverstų atsisakyti ūkio?
Orai