Ūkis
Ūkininkai džiaugiasi į kaimą sugrįžtančiais vaikais
2014-09-16

Kauno r.Genutė Galminienė džiaugiasi gyvenimu, savo ūkiu ir sako, kad jos šeimai netrūksta nieko, be ko nebūtų galima gyventi. Tačiau kad gyvenimas būtų toks, koks yra dabar, teko ilgai vargą vargti. Iš pradžių darbas ūkyje buvo pragariškas, vėliau grėsė bankrotas, bet jie viską iškentė.

Genutės kartu su vyru Alfridu ir vaikais kurto ūkio istorija yra pavyzdys, kaip turint tikslą galima įveikti visas kliūtis ir savo rankomis sukurti rentabilų šeimos ūkį.

Genutė ir Alfridas Galminai

Galminų ūkyje Krivėnuose (Kauno r.) yra 60 melžiamų karvių, 150 ha dirbamos žemės. Čia šeima atsikraustė prieš 22 metus, kai Genutė atsiėmė savo seneliui priklausiusį nedidelį Krivėnų dvarą, o vėliau - ir žemes. Iki tol Galminai neturėjo nieko bendra su žemės ūkiu, abu yra diplomuoti inžinieriai - baigę tuometį Kauno politechnikos institutą.

Iš pradžių moteris apie ūkininkavimą nesvajojo, norėjo tik atkurti sovietmečiu nudrengtą dvarą, kuris buvo paverstas daugiabučiu. O jos senelis - vienas pirmųjų A. Smetonos laikų Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų Mėčius Rašinskas. Tai dėl jo visa šeima buvo ištremta į Sibirą. Genutė ten ir gimė, į Lietuvą atvažiavo būdama vienuolikos.

Senelio palikimą Genutė su šeima panaudojo taip, kad M. Rašinskas tikrai didžiuotųsi savo anūke. Šiandien dvaro pastatas atnaujintas, žemė puoselėjama ir dirbama, o ir Galminų vaikai nenusigręžia nuo darbo kaime.

Kliūtis įveikti padėjo didelis noras

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Genutė labai norėjo susigrąžinti senelių namus. Kai tokia galimybė atsirado, pirmoji iš šeimos persikraustė į Krivėnus, o vyras su vaikais dar kurį laiką gyveno Marijampolėje.

Žemę (150 hektarų) ji atsiėmė per tris kartus. Krivėnų dvarą šeima baigė atnaujinti tik prieš porą metų. Archyviniai šaltiniai rašo, kad viena Krivėnų dvaro dalis statyta XIX a. pabaigoje, o antroji, kurią statė pats M. Rašinskas, XX a. pirmoje pusėje.

Senelio palikimą - Krivėnų dvarą - Genutė su šeima prikėlė antram gyvenimui

Su karvėmis Genutės Galminienės pažintis prasidėjo neįprastai. Krivėnų dvaro teritorijoje buvo ferma, tačiau jos darbuotojai turėjo žmonėms būdingų silpnybių... Ir kai vieną, antrą dieną fermoje keli darbuotojai neatėjo į darbą, fermos vedėja ėmė prašyti šalia įsikūrusios Genutės, kad ši imtųsi nešioti pieną. Kartą į darbą neatėjo melžėja - teko ir ją pavaduoti, nors Genutė nemokėjo melžti nei rankomis, nei su aparatu. Bet fermos vedėja pamokė. Mieste augusi moteris darbo neišsigando. „Man netgi patiko fermos kvapas. Matyt, genuose yra ūkininkės kraujo", - šypsosi pašnekovė.

Kai fermos veikla pradėjo merdėti, pradedanti ūkininkė iš jos vadovų šiaip taip telyčią nusipirko.  Beje, pati ferma stovi ant Genutės šeimos žemės, tačiau jos nusipirkti jai neleido, o vėliau pardavė kitiems ūkininkams. Ši dilema - svetima ferma ant Galminų žemės - neišspręsta iki šiol.

Pirktoji telyčia apsiveršiavo. Dar kelias telyčaites atvežė Alfrido tėvai. Reikėjo žiemai pasiruošti pašarų, bet technikos Galminai dar neturėjo - teko šienauti dalgiais, grėbliais šieną grėbti ir rankomis nešti į pašiūrę. Atgautą žemę įdirbo ir apsėjo samdyta technika, o trąšas teko barstyti rankomis. „Dabar prisiminus viską ir graudu, ir juokinga, bet tada taip neatrodė. Jautėmės laimingi, savarankiškai patręšę pasėlius. Prieš 20 metų dar buvome jauni ir užsidegę, kupini entuziazmo", - prisimena ūkininkai ir priduria, kad tais laikais daugelis taip vargo, norėdami įsikabinti į gyvenimą.

Alfridas prisimena, kad tuo metu turėjo porą kibirų, 3 dalgius ir šunį - tokia buvo jų ūkininkavimo pradžia.

Didžiausia laimė jiems nusišypsojo, kai susikūrusi „Lytagra" reklamos tikslais Kauno rajono žemės ūkio skyriui skyrė traktoriuką T-25 su padargais (plūgu, kultivatoriumi ir bulvių kasamąja). Kadangi Galminų šeima atitiko visus keliamus reikalavimus, ši dovana atkeliavo į jų kiemą. Taip žingsnis po žingsnio jie pradėjo eiti į priekį. Laikui bėgant gyvulių vis daugėjo, darbo prie jų - taip pat, ir vis rankomis...

Pokyčiams ryžosi, kai darbams paros neužteko

Lūžis įvyko 2005-aisiais, kai 37 gyvuliai nebetilpo į tvartą ir prireikė statyti naują fermą. Tuomet statyboms teko paaukoti visas santaupas. „Kaimynas Juozas Staliūnas padrąsino statyti fermą, dar ir statybinių medžiagų atvežė. Mes patys, atrodo, net nedrįsome svajoti apie tai", - sako Alfridas. Bet gyvenimas buvo toks, kad per juodą darbą šeima nieko nematė, dienos darbams nudirbti nebeužtekdavo paros. Verkiant reikėjo pokyčių. Taigi ryžosi statyboms. Ir štai dabar stovi palaido laikymo tvartas, kuriame laisvai telpa 50 karvių ir tiek pat prieauglio, jame įrengti mėšlo skreperiai, greta tvarto - srutų rezervuaras.

Ūkininkų gyvenimas pasikeitė, kai pasistatė naują fermą

Pasak Genutės, tuo metu labai padėjo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos konsultantai. „Mes esame turbūt vieni pirmųjų jų klientų. Konsultantai ir padėdavo, ir patardavo. Jų pagalba labai pravertė", - sako G. Galminienė.

Galminai daugiausia augina holšteinų veislės karvių, šiek tiek - žalųjų. Neseniai įsigijo kelias pieninių simentalių karves - nutarė išbandyti naujoves.

Kasmet ūkininkai priduoda apie 360 t pieno - maždaug po toną kasdien. Galvijai šeriami šienainiu, pagamintu iš gerų pašarinių žolių - dobilų, svidrės, liucernos. Kas kelerius metus žolynų ir ganyklų plotai keičiami. Ganyklas Alfridas kasmet atnaujina, atsėja maždaug 20 proc. žolynų. Pusė iš 150 ha žemės yra skirta žolynams ir ganykloms, kita pusė - javams. Pastarųjų didžiąją dalį parduoda. Galminai vėl pradėjo auginti ir kukurūzus, kurių buvo atsisakę, nes trūko technikos silosui gaminti.

Kai ganyklose gera žolė arba atolas, karvės duoda daugiausiai geros kokybės pieno. Somatinių ląstelių skaičius piene nebūna didesnis negu 150 tūkst./ml. Karvių sveikatai ir pieno kokybei ūkininkai netaupo pinigų - pastebi, kad piene mažėja baltymų ar riebalų kiekis, pasitarę su specialistais keičia racionus. Gyvulių sveikatą jie patikėjo patyrusiam veterinarijos gydytojui Kazimierui Bočkui.

Ganykla pamiškėje karštą vasarą buvo puiki priebėga karvėms nuo kaitros

Ūkio plėtra kol kas pristabdyta

Galminai ES parama naudojosi triskart. Pirmąjį kartą, kai tik pasistatė fermą, rašė projektą pieno ir nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti. Iš paramos lėšų pasistatė srutų rezervuarą, o mėšlo skreperiams ir melžimo įrangai teko pridėti ir savų pinigų, nes viskam paramos pinigų neužteko.

Antrą kartą paramą gavo ūkiui modernizuoti. Tačiau ji buvo skirta tik antruoju bandymu, o pirmojo projekto K. Prunskienės vadovaujama Žemės ūkio ministerija nepatvirtino motyvuodama, kad ūkininkai neturi žemės ūkio išsilavinimo, nors buvo nuostata, kad dirbant žemės ūkyje daugiau kaip 5 metus toks išsilavinimas nebūtinas. „Tai buvo dar vienas didžiulis išbandymas mums", - sako Galminai. Tuomet jie buvo atsidūrę labai sunkioje finansinėje padėtyje, nes, tikėdamiesi paramos, iš banko jau buvo pasiskolinę dalį pinigų ir juos investavę į techniką ir įrengimus. Negana to, prasidėjo ekonominė krizė, darėsi keblu parduoti pieną, o palūkanos už kreditą išaugo iki 13-14 procentų.

Tuomet Galminai nutarė dalį pieno vežti į turgų, kitą dalį paimti pavyko įkalbėti Marijampolės įmonę ir, gelbėdami padėtį, ėmėsi naujo projekto. Situacija pagerėjo, pradėjus pieną parduoti „Pieno žvaigždėms". „Pasikeitė ministrai, be to, Genutė baigė ūkininkų kursus ir mes vėl gavome paramą. Tuomet atsitiesėme", - prisimena Alfridas 2007-2008 m. šeimos išbandymus.

Kai  atsistojo ant kojų, parengė dar vieną ES paramos projektą, kurio pagalba įsigyta reikalinga įranga (elektros generatorius) ir technika (šiaudų smulkintuvas ir srutų maišytuvas).

Pasiteiravus, ką mano apie kitais metais naikinamas pieno kvotas, abu Galminai trukteli pečiais: „O kas čia žino?.." Skaitydami įvairius pasisakymus tuo klausimu jiedu aiškios nuomonės, kas laukia pieno ūkių nuo kito pavasario, nesusidarė. „Vis dėlto man nuojauta kužda, kad gerai nebus", - prisipažįsta Alfridas. Juolab, kad rugpjūtį pieno ūkių savininkams smogė nauja krizė dėl Rusijos embargo.

„Pienininkystė - labai jautri ir nestabili ūkio šaka. Mes pragyvenimo lygį išlaikėme tik didindami bandą. Bet dabar mūsų perkamoji galia mažėja", - konstatuoja A. Galminas.

Su bankais krivėniškiai jau atsiskaitę, tačiau ūkio plėtra atidėta ateičiai - jeigu norės, ūkį ateityje galės plėsti ir modernizuoti vaikai, kurie visada buvo svarbiausieji pagalbininkai. Samdomų darbuotojų Galminai niekada neturėjo.

Į tėvų namus su šeima jau grįžo ir kartu ūkininkauja vidurinysis sūnus Antanas. Jis yra baigęs Kauno technikos kolegiją, vėliau dar mokėsi kompiuterijos ir dabar, anot mamos, yra visų galų meistras, ypač gerai išmano techniką, be jo ūkis neįsivaizduojamas. Jaunėlė dukra Regina baigė ekonomikos studijas ASU, politikos mokslus VDU ir, paragavusi valdiško darbo, taip pat savo šeimos lizdelį suka Krivėnų dvare. Tik vyriausiasis Arvydas kol kas savo ateitį sieja su veterinarijos gydytojo darbu Vilniuje.

„Svarbiausia gyventi pagal galimybes, o ne pagal norus. Turime ūkį, technikos ir, galiu pasakyti, įdėtas darbas nenuėjo veltui. Vaikai iš miesto grįžta pas mus gyventi, dar turime sveikatos, namus, aplink - puiki gamta, - ko daugiau norėti?" - savo rankomis sukurta gerove nuoširdžiai džiaugiasi Genovaitė, tikėdamasi, kad šeimai pavyks įveikti dar vieną krizę.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip šiųmečiai orai paveikė apsirūpinimą pašarais Jūsų ūkyje?
Orai