Ūkis
Svarbiausia - siloso aerobinis stabilumas šėrimo metu
2016-02-18

Šakiai. Prasidėjus žalinimo politikai, ankštinių kultūrų kiekiai padidėjo. Ką su jomis daryti ir kaip  saugoti, kas svarbiausia, gaminant tiek ankštinių kultūrų, tiek grūdainio silosą, ūkininkams pasakojo nepriklausomas pašarų gamybos ekspertas iš Vokietijos dr. Horstas Auerbachas (nuotr.).

Bendrovės „DeLaval" kvietimu ne pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs Horsas Auerbachas (Horst Auerbach), pirmoje seminaro dalyje supažindinęs su žolės siloso gamyba, antrojoje pasakojo apie grūdainio ir ankštinių kultūrų siloso gamybos subtilybes, kaip ilgą laiką išsaugoti aerobinį stabilumą. Labai svarbu, kad ankštinėmis kultūromis (pupomis, žirniais, lubinais) galime pakeisti dalį brangių importuojamų baltymų. Kitas svarbus ankštinių naudojimas aspektas - tai ES žalinimo politika.

Lektoriaus teigimu, dažniausia ūkininkų klaida - naudoti konservantus siekiant užtikrinti siloso fermentaciją. „Ne tuo tikslu reikia naudoti konservantus. Fermentacijos pakaks, maisto medžiagų - irgi. Tikslas - naudoti tokį konservantą, kuris, atsidarius grūdainį, leidžia jį išlaikyti ilgai, nes jo viso greitai nesušersime", - teigė H. Auerbachas.

Drėgnoms ankštinėms kultūroms saugoti yra 3 būdai. Vienas iš paprasčiausių ir labiausiai paplitusių - džiovinimas (saugojimas atvirame ore), bet, siekiant sumažinti drėgmės kiekį, tai yra gana brangus ir ekonomiškai nenaudingas saugojimo būdas. Be to, reikia turėti saugojimo talpą.

„Mūsų siekis yra ne gera fermentacija, bet siloso aerobinis stabilumas šėrimo metu. Pasiekti šį tikslą - išvengti siloso kaitimo - mums gali padėti cheminiai bei bakteriniai (heterofermentinių pieno rūgščių bakterijos) konservavimo būdai", - teigė ekspertas iš Vokietijos.

Daugiau negu prieš 40 metų buvo atrastas naujas būdas - cheminis konservavimas, naudojant propioninę rūgštį. Rūgšties kiekis priklauso nuo drėgmės ir saugojimo laiko - kuo grūdai drėgnesni ir kuo saugojimo laikas ilgesnis, tuo daugiau rūgšties reikia. Ankštinėms kultūroms, palyginti su grūdais, reikia  iki 30 proc. daugiau rūgšties.

Paskutiniajame dešimtmetyje išpopuliarėjo nauja technologija - drėgnų grūdų ir drėgnų ankštinių kultūrų traiškymas bei saugojimas silosavimo būdu. „Man tai yra priimtiniausias saugojimo būdas, kai kalbame apie šėrimą grūdais ir ankštinėmis kultūromis", - teigė H. Auerbachas. Visos šios kultūros traiškomos, talpinamos į siloso kaupus arba rankoves derliaus nuėmimo metu ir naudojamos, kai reikia šerti gyvulius.

Rankovės - labai geras būdas grūdainiui ir ankštinėms kultūroms saugoti, bet jų viršų reikia apsaugoti nuo paukščių, o apačią - nuo graužikų.

Lektorius aptarė svarbiausius grūdainio ir ankštinių kultūrų fermentacijos principus.

Grūdainis labai lengvai silosuojasi ir kažkokių papildomų veiksnių nereikia bijoti. Fermentacijai reikia 25-40 proc. grūdų drėgmės. Dėl fermentacijos problemų nebus, nes grūduose visada pakaks cukraus, tačiau reikia saugotis antrinės fermentacijos. Svarbu išvengti antrinio kaitimo, pelėsių, mikotoksinų.

Silosuojant ankštines kultūras, svarbiausias reikalavimas - ne mažiau 25 proc. drėgmės, priešingu atveju silosuoti negalėsime. Šiaip žirnių, pupų, lubinų blogos fermentacijos rizika yra labai maža. Ankštinių kultūrų privalumas, kad nuimant derlių jos nesiliečia su dirvožemiu, dėl to sumažėja rizika jas užkrėsti klostridijomis.

Kai kurios kultūros savyje turi cheminių darinių, kurie tiesiog netinkami virškinimui. Bet fermentacijos procesas iš pupų ir žirnių kai kuriuos nesuvirškinamus darinius gali sumažinti ar net eliminuoti.

Silosuojant ankštines kultūras ir fermentacijos procese naudojant tam tikrus konservantus, homofermentinių pieno rūgšties bakterijų net nereikia. „Bet didžioji problema yra kaitimas. Kad ir kur talpintume ankštinių kultūrų silosą - ar į silosavimo duobę, ar į rankovę, jeigu atsiras mielių ir pelėsio, kaitimo neišvengsime", - pabrėžė silosavimo ekspertas.

Taigi, svarbu neleisti daugintis mikroorganizmams, tuomet silosas nekais ir maistinės medžiagos išliks.

Kokie konservantai - cheminiai, biologiniai - turi didžiausios įtakos stabdant kaitimo procesą?

Konservuoti naudojamos rūgštys (sorbinė, benzoininė ir propioninė) arba jų druskos (sorbatai, benzoatai, propionatai). Acto rūgštis, pasak eksperto, yra geras indikatorius gerai fermentacijai, tačiau ji neturi įtakos mielėms ir grybams.

Kaip alternatyvą H. Auerbachas siūlo biologinius konservantus - heterofermentines bakterijas. Svarbiausios yra specifinės pienarūgštės bakterijos, bet ne visos jų, esančios rinkoje, yra tinkamos. Homofermentinės bakterijos gali būti naudojamos kaip pieno rūgšties gamybos šaltinis, tačiau jos reikalingos tiktai kaip energija bakterijoms. Todėl  reiktų naudoti heterofermentinių bakterijų kombinacijas. „Pirminėje proceso dalyje jos gamina pieno rūgštį, tačiau po 3-4 savaičių dalis pieno rūgšties paverčiama acto rūgštimi ir propilenglikoliu. Ir būtent tai stabdo mielių ir pelėsių dauginimąsi", - paaiškino lektorius.

Jis davė konkrečių patarimų, kada, kur ir kokį priedą naudoti. Kai grūdų drėgmė mažesnė negu 25 proc., bakterijos nepadės, būtinas cheminis konservantas. Jeigu gyvulius planuojama šerti grūdainiu anksčiau negu po 8 savaičių, po 6 savaičių būtini konservantai. Jeigu grūdainis patalpintas didelėje siloso duobėje, kurios didelė dalis atidengta, H. Auerbachas rekomenduoja naudoti cheminį konservavimą. Tačiau jeigu atviras sluoksnis yra mažesnis, ypač silosuojant rankovėje, siūlo rinktis heterofermentines bakterijas.

Ankštinių kultūrų siloso kaitimo, pagal atsiliepimus iš fermų ir atliktus tyrimus, taip pat galima tikėtis. Todėl, sakė lektorius, ūkininkai neturėtų rinktis konservantų homofermentinių ar skruzdžių rūgšties pagrindu, veiksmingesnės būtų heterofermentinės bakterijos, nes aerobinis stabilumas su jomis yra žymiai geresnis.

Lukšiuose vykusiame susitikime H. Auerbachas sulaukė daugybės konkrečių Suvalkijos krašto ūkininkų klausimų apie visų rūšių siloso gamybą. Dėl išsivysčiusios diskusijos ir pateiktų praktinių klausimų šis vizitas, sakė ekspertas, jam buvo įdomiausias.

Vienas ūkininkas jo teiravosi apie melasos naudojimą žolei silosuoti. „Koncentracija tonai priklauso nuo SM kiekio, įprastai skiriama 20-30 kg melasos vienai tonai. Nepamirškite, kada naudojate melasą, kartu įdėti ir pienarūgštės bakterijų, nes tas pats cukrus gali būti naudojamas ir klostridijų. Be to, jūs dar turite už tai mokėti. Aš jums siūlyčiau pagalvoti apie cheminį konservavimo būdą. Tai yra daug pigiau ir galima be klaidų viską padaryti", - savo požiūrį išsakė ekspertas.

Jo klausė ir apie pavėlintos kukurūzų pjūties pasekmes silosui. Palyginti su žolės silosu, pasak H. Auerbacho, kukurūzų siloso maistinė vertė nepasikeis taip smarkiai, jeigu kalbame apie kelias dienas. Bet jeigu pjūtis vėluoja apie 3 savaites, tai jau blogai.    

Klausiančiuosius apie konservantų pasirinkimą lektorius ragino būti atidžiais: produktas, turintis 1 mln. bakterijų, nereiškia, kad bus veiksmingesnis negu turintis šimtą tūkstančių.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji viršus

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas dirba ūkyje?
Orai