Ūkis
Specialistų įkurtas pieno ūkis išgyveno visas krizes
2013-02-15

Šiaulių r. Romualdo ir Rasos Astrauskių pieno ūkis, regis, nuo pat pradžių buvo užprogramuotas sėkmei - jį įkūrė veterinarijos gydytojas ir zootechnikė. Ar gali būti geresnis derinys gyvulininkystės ūkyje?Astrauskių ūkis 2012 m. tapo „Pažangiausio gyvulininkystės ūkio" konkurso laureatu. „Stebuklų nėra. Sėdime savo rogėse ir dirbame tai, ką geriausiai mokame", - didelių sėkmingo ūkininkavimo paslapčių Romualdas neturi.

Rasa sako, kad ūkiui vystytis labai padėjo savalaikės investicijos. Jos leido gerokai efektyviau ir lengviau dirbti didinant bandą. Daug dėmesio ūkyje skiriama technologijoms, pieno kokybei. „O Romualdas visą save atiduoda, kad pagamintų gyvuliams kokybiškus pašarus, nes tai - pusė pieno ūkio sėkmės, - teigia R. Astrauskienė. - Mums labai padeda ir tarpusavio sutarimas, atsakingas visos komandos požiūris į darbą."

Ūkininkauti šeima pradėjo prieš 18 metų. Tuomet iš Kuršėnų persikraustė į Rekčius, kur nusipirko sodybą, įsigijo žemės, keletą karvių. Po kelerių metų zootechnikės Rasos iniciatyva karvių skaičius ūkyje pradėjo sparčiai didėti.

Lytagra 19 03 mobilus 3 paragrafas

Gamybą modernizavo savomis ir ES lėšomis

Nors stebuklų, kaip sako Romualdas, ūkyje nėra, tačiau sunkaus darbo vystant jį įdėta labai daug. Kai karvės nebeišsiteko senojoje, iš kolūkio dar pirktoje karvidėje, ūkininkai 2005 m. nutarė pirmą kartą pasinaudoti ES parama ūkiui modernizuoti. 2006 m. pastatė naują 160 vietų palaido laikymo karvių fermą.

Finansiniai įsipareigojimai bankams šeimai buvo sunki ir atsakinga našta, tačiau Romualdas ir Rasa jau gali lengviau atsipūsti - mokėti kreditus liko dar maždaug metus. „Tada ir atsikvėpsime. Giliau nebenersime, užteks, kiek turime", - didesnių investicijų naujuoju BŽŪP laikotarpiu bent jau dabar Romualdas neplanuoja. Todėl ir melžiamų karvių skaičius pastaraisiais metais nedidėja, nors naujajame  tvarte vietos dar yra.

Dabar ūkininkai laiko apie 130 melžiamų karvių, su prieaugliu - apie pustrečio šimto. Karvės gyvena erdviai, jos ramios, nebaikščios, akivaizdu, kad gyvulių gerove čia rūpinamasi.

Melžiama aikštelėje po 16 karvių triskart per dieną. Melžimo roboto ūkininkai nesirengia pirkti, nes, pasak R. Astrausko, ūkiui tai būtų per didelė prabanga.

Karvės visą laiką būna tvarte, todėl šeriamos žiemos racionu, tik žolės vasarą į pašarą truputį įmaišoma.

 Vidutinis primilžis iš karvės per metus visada būdavo per 7 tūkst. kg, o praėjusiais metais padidėjo iki 7,5 tūkst. kg. Karvės - pačių užaugintos, vietinės veislės, holšteinizuotos. Pernai net septynios Astrauskių ūkio telyčios buvo eksponuojamos veislinių gyvulių parodoje Algirdiškiuose.

Kritus pieno kainoms pradėjo sūrių gamybą

Kiek kartų prireikia, kad  karvė sėkmingai būtų apsėklinta? Astrauskių ūkyje rezultatai neblogi - pirmaveršių sėklinimo koeficientas yra 1,2-1,5 karto, karvių - 2,5 karto. „Daug kas priklauso nuo pačių šeimininkų, kurie turi laiku pamatyti rują, ir nuo sėklintojo kvalifikacijos. Mes turime labai gerą sėklintoją. Jeigu primilžis didėja, tai ir sėklinimo kartų daugėja, nes su pienu iš karvės organizmo išeina ir reikalingos medžiagos, o jų trūkstant, sėklinimas retai pavyksta iš pirmo karto", - veterinarijos gydytojas gerai žino sėklinimo subtilybes.
Ūkis yra sudaręs sutartį su bendrove „Gyvulių produktyvumo kontrolė". R. Astrauskis neabejoja - jeigu banda nekontroliuojama, dirbsi kaip užrištomis akimis ir telyčių neparduosi. „Jei nori dirbti šiuolaikiškai, kilti į viršų, bandą būtina kontroliuoti", - sako jis.

Romualdas patikina, kad jo karvės sveikos, mastitai nekamuoja, nėra ir kitokių problemų. Nors pats aktyvia veterinaro veikla jau neužsiima, tačiau savo gyvulių sveikata pasirūpinti gali. O profilaktika rūpinasi ir būtinus tyrimus paima ūkiui priskirtas veterinarijos gydytojas.
Astrauskiai telyčias pasilieka, o visus buliukus parduoda.

Maždaug prieš dvejus metus, kai pieno kainos buvo kritusios ir jo nebeapsimokėjo tiekti, Rasa rado būdą, kaip kompensuoti nuostolius. Ji ėmėsi gamybos: įrengė nedidelį perdirbimo cechą ir pradėjo gaminti sūrius, priėmė dirbti du žmones. Sūrius veždavo parduoti  į Kuršėnus, Šiaulius. Metus laiko šeima tokiu būdu sukosi iš padėties ir galėjo mokėti kreditus. Bet kai pieno supirkimo kainos vėl pakilo, sūrių gaminti nebeapsimokėjo - uždarbis būdavo toks pat, kaip pardavus pieną.

Kokybiški pašarai - Romualdo nuopelnas

Astrauskiai dirba 250 ha žemės, pusė jos - nuosava, kita pusė nuomojama. Pašarus užsiaugina patys, perka tik dalį koncentratų. Pašarams augina daug kukurūzų, žolės, taip pat kvietrugius, miežius. Per dieną gyvuliams sušeria apie 6 t pašarų. Pašarų gamyba - Romualdo „arkliukas", tam jis įdeda visą savo širdį. Pasak Rasos, tai vyro nuopelnas, kad karvės gauna kokybiškus pašarus, už kuriuos atsilygina dideliu produktyvumu.

Laiku paruošti pašarus, Romualdo įsitikinimu, - sunkiausias dalykas pieno ūkyje.  „Pašarams paruošti turime tik dvi savaites - nuo gegužės 25 dienos iki birželio 10. Todėl visada labai baiminuosi, kad technika nesugestų. Tuo metu, lyg tyčia, darbus stabdo ir lietūs. Atrodo, laiku pradedi, bet galiausiai vis tiek vėluoji. O diena vėliau žolę nupjovus ji būna senesnė ir tai iškart atsiliepia karvių produktyvumui", - dėsto ūkininkas.

Ūkininkai džiaugiasi turėdami gerus ir patikimus darbuotojus - tris melžėjas, veršelių prižiūrėtoją, du šėrikus-mechanizatorius. Visi šiame ūkyje dirba jau 6-7 metai. Vasarą, pašarų ruošimo metu, dar samdo vieną ar du darbuotojus. „Labai gerai, kad nėra darbuotojų kaitos, kaip kai kuriuose kituose ūkiuose, kur darbuotojai eina kaip per tarką. Ypač svarbu, kad melžėjos nesikeičia, tai teigiamai veikia pieno kokybę, - aiškina Romualdas. - Gal mokame dirbti su žmonėmis? Atlyginimai nėra didesni nei kitur, sakyčiau, mokame vidutiniškai. Padidinti algas gali greitai, bet kai pieno kainos taip svyruoja, nežinai, kiek ilgai galėsi daugiau mokėti. O sumažinti atlyginimus būtų sunku, lūpos darbuotojams iškart atviptų".

Pernai, kai krito pieno supirkimo kainos, ūkis kas mėnesį dėl kainų skirtumo prarasdavo po 18 tūkst. litų. Tiesa, šiuo metu pieno kainos vėl pakilusios. „Pienas LT", kuriam priduodamas ūkio pienas, moka po 95 ct/kg. „Geriau dar niekada nebuvo", - pripažįsta Romualdas. Todėl šių metų pradžioje jau galėjo įsigyti naują ritinių presą.
Vis dėlto šiandienos nestabilumas, pieno kainų svyravimai, keliantys daug sumaišties ir nežinomybės, neleidžiantys planuoti ateities, pasak ūkininko, - didelė bėda. Dėl to tiek daug ūkininkų  nusivylė gyvulininkyste . Romualdas atsargiai vertina naujojo žemės ūkio ministro Vigilijaus Juknos pažadus remti gyvulininkystę.

„Ar nebus viskas po laiko? Žmonės atsisakė gyvulių, vėl viską kurti iš naujo gali būti per sunku. Tik tokie kaip mes, kurie turime finansinių įsipareigojimų, privalome eiti į priekį. O firmos įsibaiminusios, reikalauja išankstinių apmokėjimų, niekas pinigų nenori laukti net poros savaičių. Sunku, nebėra pasitikėjimo. Tik su trąšų pardavėjais dar susitariame. Žemės ūkyje, ypač gyvulių ūkiuose, liko dirbti tik patriotai. Jaunoji karta nebenori vargti, nebent vienas kitas, kuris užaugęs fermoje", - negirdėti Romualdo balse optimizmo.

Romualdui smagu, kad jo ūkis pastebėtas ir pripažintas 2012 m. „Pažangiausio gyvulininkystės ūkio" konkurso laureatu. Jam tai reiškia, kad daugelio metų darbas buvo neveltui.  Ir pačiam buvo didesnis ūpas dirbti, stengtis, kai matė augantį, gražėjantį ūkį. Juk ir investuota į jį labai daug, stovi nauji pastatai, kurių Lietuvoje dar labai nedaug.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ką manote apie klimato atšilimą?
Orai