Molėtai. Daugiau kaip ketvirtį amžiaus Gediminas Cijūnaitis verčiasi sodininkyste ir mano pataikęs į dešimtuką - vaisių ir uogų poreikis šalyje iki šiol nėra patenkintas. „Apie 90 procentų Lietuvoje parduodamų uogų - atvežtinės. Vaisių ir uogų augintojams dar yra erdvės, plečiasi produkcijos asortimentas", - sako uogas, vaisius bei vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukus auginantis ūkininkas.

Pirmąjį sodą Molėtų rajone, Joniškio seniūnijoje, Orališkių viensėdyje, G. Cijūnaitis įveisė 1991 metais - būtent tuomet, kai pagal Valstiečių įstatymą kūrėsi pirmieji ūkiai. Sodininkystę pasirinko ne tik dėl to, kad regiono žemės gerokai nuo derlingiausių ir javų auginimui tinkamiausių Vidurio Lietuvos dirvožemių skiriasi.

Sako gerai apgalvojęs ir tai, kokią nišą labiausiai verta užimti su savąja produkcija, kokios tos pasirinktos šakos perpektyvos ateityje. Anot jo, galvijų, pieno ūkių, javų augintojų Lietuvoje niekuomet netrūko - tai sritys, apie kurias lietuviai ūkininkai gerai išmano. Ir atgavę žemes jų noriai griebėsi.

Antra vertus, ir žemės paveldėjo ne kažin kiek - vos keletą hektarų. Taigi sodininkystė pasirodė būtent ta žemės ūkio šaka, kuri ir atitiko visus Gedimino ir jo žmonos Birutės susidėliotus planus bei kriterijus.

Pirmieji vaismedžiai, kuriuos šeima įveisė savo sode kaip investiciją į verslą, į ateitį, buvo tradiciniai - obelys. Vėliau sodino vis daugiau kriaušių, slyvų, vyšnių. Atsirado ir nemenkas avietynas.

Derlių nuėmę ir jį sėkmingai realizavę nusprendė sodininkystę plėtoti - ėmėsi vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukų.

Sode ir medelyne - įvairovė

Į klausimą, kokie vaismedžiai ir vaiskrūmiai praėjus ketvirčiui amžiaus nuo pirmųjų žingsnių sodininkystėje jo sode bei medelyne auga, G. Cijūnaitis atsako: „Visi, kurie tik auga Lietuvoje". Ir paaiškina, jog mūsų klimato sąlygomis soduose galima auginti tikrai daug įvairių augalų. Gerokai daugiau nei esame iš įpratę. Tiesiog neturime gilesnių tradicijų kelią į lietuviškus sodus dabar jau besiskinantiems sausmedžiams, saldžiavaisėms aronijoms, medlievoms, dygliuotojo ožerškio (dar vadinamo goji arba godži) vaiskrūmiams.

Tačiau, anot pašnekovo, tikrai nėra sudėtinga mūsų krašte užsiauginti net dygliuotųjų ožerškių ar medlievų uogų, kurios daugeliui dar atrodo gerokai egzotiškos. Jis savo ūkyje augina ir Lietuvoje išpopuliarėjusias šilauoges. Tačiau sako, jog būtent ši uoga viena reikliausių - jos auginimo sėkmę lemia dirvožemio specifika, papildomas laistymas, kitokie faktoriai. Tuo tarpu šilauogei savo maistinėmis savybėmis, vitaminų gausa medlievų uogos nė kiek nenusileidžia.

„Ne tik šių kultūrų, bet kad ir aviečių, gervuogių Lietuvoje dar mažai kas augina. Daugiau tik sodininkai mėgėjai nedideliuose soduose. Taigi stengiamės ne tik patys auginti uogoms, bet ir dauginti bei propaguoti. Vasarą jomis susidomėję sodininkai atvažiuoja tiesiog į ūkį, pamato kaip dera, paragauja ir susidaro nuomonę", - pasakoja pašnekovas.

Sode taip pat auginama apie 40 skirtingų obelų veislių, 8 veislės kriaušių, 12 veislių slyvų, 4 veislės vyšnių, 8 veislės trešnių, abrikosai, persikai, lazdynai. Galima pasirinkti iš 10 rojaus obelų veislių, apie 10 koloninių obelų veislių.

Nevengia naujovių, eksperimentuoja

G. Cijūnaičio ūkyje sodinukai auginami ir atvirame grunte, ir konteineriuose. Konteinerinė sistema patogi, nes gerokai pailgėja augalo sodinimo laikas. Labiausiai jam priimtinas prekybos sodinukais būdas - kuomet pirkėjai atvažiuoja tiesiog į medelyną. Ūkininkas stengiasi nepraleisti mugių, kuriose apie savo veiklą, auginamą ir siūlomą produkciją gali platesniam visuomenės būriui paskleisti, besidomintiesiems apie naujoves papasakoti.

Pasak ūkininko, pirkėjai yra kelių kategorijų - vieni žino, kokį augalą, net konkrečią jo veislę nori įsigyti, kiti klausia patarimo. Tačiau vienu aspektu visų pageidavimai sutampa - visi ieško „kas geriausia".

G. Cijūnaitis pasakoja, kad iki tol, kol šalies sodininkams pasiūlo įsigyti vienos ar kitos kultūros ar veislės sodinukų, atliekamas pirkėjui nematomas, tačiau itin svarbus darbas. Mat vis įvairesnių augalų rūšių Lietuvoje auginti imamasi, naujų augalų veislių atsiranda. Tačiau norint jas propaguoti kaip naujieną, reikia pirma patiems atsirinkti eksperimentuojant, išbandant įvairias technologijas. „Platinam tik tuos vaismedžius, vaiskrūmius, kitus augalus, kurie pasiteisina mūsų klimato sąlygomis", - tikina ūkininkas.

Sodai bunda...

Dabar jau ir 24 metų sūnus Šarūnas, neseniai baigęs Aleksandro Stunginskio universitetą, gilina įgytas žinias praktine veikla. Tėvų pėdomis nuėjęs vaikinas įkūrė savo nuosavą ūkį. Pasinaudojo ir europine parama, ko, pasak Gedimino, jis pats per darbus kasdieninius neturėjo laiko padaryti. Juokauja, kad pavasarį tenka po 30 ir daugiau valandų per parą dirbti...

Pašnekovas mano, jog Lietuvos sodai - budimo stadijoje. Ne tik dėl to, kad pavasaris kieme. Ir perkeltine prasme. Šalyje sodininkavimo kultūra kyla. Mat atsiranda vis daugiau sodininkų, kurie planuoja sodo įveisimo darbus, sodinukus medelyne užsisako gerokai iš anksto. Vis labiau sekama Vakarų Europos sodininkų pavyzdžiu. Ten pramoninį sodą įveisti ar atnaujinti planuojantys sodininkai sodinukus medelyne užsisako net prieš metus ar dvejus. O balandžio mėnesį į medelynus daugiausia plūsta jau tik sodininkai mėgėjai, kuriems ir kiekiai kitokie rūpi, ir su veislėmis „pažaisti" smagu. Anot G. Cijūnaičio, kad ir minėtos medlievos ar goji vaiskrūmiai sodininkams mėgėjams jau parūpo, ko negalima pasakyti apie uogininkyste užsiimančius ūkininkus.

Laisvos žemės netrūksta

G. Cijūnaičio ūkis - apie 4 ha žemės. Dirbant žemę intensyviai, sodui ir uogynams pakanka 2,5 hektaro. Tačiau daugelio ūkininkų nuomonės, kad Lietuvoje jau pritrūkta žemės ir jos įsigyti nebeišeina, pašnekovas teigia nepalaikantis.

„Yra laisvos žemės visoje Lietuvoje. Tik gaila, kad ta žemė jau labai apleista, apaugusi krūmynais, šabakštynais. Dirvonuojančioj žemėj pilna grambuolių, kurklių. Ją norint atgaivinti daug daugiau įdėti reikia. Stirnoms, bebrams ir šernams - rojus, o žmonės darbo neturėdami ir išvažiuoja į užsienius. Kai pasižiūri, kaip Olandijoje, Danijoje, Lenkijoje žemė dirbama... O juk Lietuva nuo seno buvo agrarinė šalis. Bet čia valdžios pražiūrėtas dalykas", - svarsto pašnekovas. Ir teigia, jog Lietuvoje žemdirbystei netinkamos žemės nėra. Tik reikia pagal aplinkybes pasirinkti žemės ūkio šaką ar dar siauresnę sritį.

MŪ inf.