Ūkis
Smulkesniems perdirbėjams gyvuoti trukdo dirbtinai sukurti ribojimai
2015-05-11

Panevėžio r. Pieno kooperatyvas „Ėriškių pienas" nedideliais kiekiais gamina 17 pavadinimų produktus: varškę, sūrį, jogurtą, sviestą, rūgpienį, pasukas ir kt. Norėtų ir pajėgtų gaminti daugiau, bet Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra nustačiusi ribą - tokiai įmonei leidžiama perdirbti ne daugiau kaip 1000 kg žalio pieno per dieną.

Kaip klojasi Ėriškių pieno kooperatyvui ir kas trukdo kooperacijai Lietuvos kaime, praėjusią savaitę aiškinosi parlamentinio Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai, surengę Ėriškiuose išvažiuojamąjį posėdį.

Kooperatyvo „Ėriškių pienas" produkcijos šiandien galima įsigyti visuose didžiausiuose šalies miestuose. Kooperatyvo vadovas Povilas Nemanis (kadaise Ėriškių kolūkio pirmininko pavaduotojas) pasakojo, kad 2008 m. aplinkybių priversti ėmėsi pieno perdirbimo. Dabar kasdien pagamina apie 60 kg varškės, 50 kg sūrio, 15 kg sviesto, 30 kg pieno giros, dar grietinės, pasukų, rūgpienio, pradėjo ir fermentinio sūrio gamybą. Tačiau visko po nedaug, nes gamyba ribojama.

„Visi įrengimai kainavo apie 200 tūkst. (kooperatyvas, pasinaudojęs ES lėšomis, įrengė cechą, nusipirko pasterizatorių, separatorių, įrenginius sūriams spausti, sviestui mušti, pieno šaldymo ir šildymo, pakavimo, vakuumavimo įrangą - red. past). Investicijos turi atsipirkti. Perdirbamo pieno kiekį galėtume didinti, bet nevalia. Mano galva mums turėtų leisti gaminti tiek, kiek mes pajėgūs", - sakė P. Nemanis.

„Mes tikrai pykstame, kad įvesta tokia tvarka, jog kooperatyvams leidžiama perdirbti tik iki 1 tonos pieno, galėtume perdirbti ir 5 tonas. Mūsų produkcija gera, kokybiška, turime savo pirkėjus, su realizacija neturime jokių problemų", - vardijo P. Nemanis

Pasak Panevėžio VMVT viršininko pavaduotojo Žydrūno Vaišvilos, su turima įranga kooperatyvas būtų pajėgus perdirbti daugiau žaliavos, tačiau pirmiausia turėtų pertvarkyti patalpas, nes plečiant gamybą kinta reikalavimai.

Kooperatyvas turi savo laboratoriją, tiria pieno rūgštingumą, inhibitorius ir kt. rodiklius. Pasak P. Nemanio, laboratorija labai padėjo pripratinti žmones gaminti kokybišką pieną. Žmonės priprato, kad prastas pienas nebus superkamas, neverta tokio nė gaminti. „Iš 70 pieno žaliavos supirkėjų esame vieni mažiausių, o pagal pieno riebumą - tarp lyderių, žemiau 7 vietos nebuvome nusileidę, o dažnai ir 1-2 poziciją užimame", - didžiuodamasis pasakojo kooperatyvo vadovas.

Pasak P. Nemanio, kooperatyvui svarbiausi yra du prioritetai: užtikrinti produkcijos kokybę ir sąžiningai bei laiku atsiskaityti su žmonėmis. „Per mėnesį iš perdirbėjų gaunam apie 200 tūkst. Atsiskaitome su žmonėmis, sumokame mokesčius, padengiame einamąsias išlaidas, bet metų pabaigoje beveik nieko nesukaupiame. Gelbsti tai, kad priklausome kooperatyvų asociacijai, kitaip būtų prapultis", - neslepia vadovas. Kooperatyve dirba daugiau kaip 20 darbuotojų, tarp jų maisto technologai, laborantai, vairuotojai, pieno punktų vedėjos.

Pienui vežti kooperatyvas yra įsigijęs 10 nedidelių automobilių su šaldymo įranga, bet jie jau senstelėję, o naujų pirkti nėra už ką.

„Būdami kooperatyvas nerodėte laiku iniciatyvos, o galėjote pasinaudodami parama sutvarkyti logistiką, įsigyti už pusę kainos pienovežių. Beje, ir dabar galite tai padaryti", - pastebėjo posėdyje dalyvavęs parlamentinio komiteto narys Kazys Starkevičius.

Seimo narys Edmundas Jonyla svarstė, kad norint padidinti gamybą išeitį galima rasti, pavyzdžiui, dalį žaliavos perdirbti kooperatyve, o dalį kitoje savo įsteigtoje įmonėje. K. Starkevičius nesutiko: „Kam šito reikia? Verčiau sudarykime sąlygas sąžiningai dirbti, o ne verskime apgaudinėti. Šiuo atveju gal net įstatymo nereikia keisti, gal paprasčiausio VMVT direktoriaus įsakymo užtenka, kad įmonės galėtų perdirbti daugiau kaip 1 toną žaliavos. Šis ribojimas atsirado ne be didžiųjų pieno perdirbėjų įtakos".

Parlamentarai teiravosi P. Nemanio, ar nemėgino realizuoti produkcijos didžiuosiuose prekybos tinkluose? Mėginimų buvo, tačiau ne visi sėkmingi. Dvejus metus derėjosi su prekybos tinklu „Iki", kol paaiškėjo, kad kooperatyvas negali gauti maisto tvarkymo subjekto pažymos, nes turi teisę realizuoti produkciją tik tiesiogiai. O jei tiektų produkciją prekybos tinklui, kuris ją ženklintų savo ženklu, tai jau būtų netiesioginis pardavimas.

Tai nustebino Kaimo reikalų komiteto pirmininką Saulių Bucevičių. „Kooperatyvas gamina maistą, kuris yra pripažįstamas saugiu ir kokybišku, ir gali jį parduoti turguje, bet negali realizuoti parduotuvėse, nes negauna pažymos? Čia akivaizdžiai prasilenkiama su logika!" - kalbėjo S. Bucevičius.

Parlamentinio Kaimo reikalų komiteto pirmininką Saulių Bucevičių (kairėje centre) nustebino, kad kooperatyvo veikla varžoma neturint nė menkiausių priekaištų dėl produkcijos kokybės

Žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta" direktorė ir kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias" vadovė Jūratė Dovydėnienė pasidalijo su parlamentarais savo bendradarbiavimo su prekybos tinklais patirtimi. „Dirbti su jais sudėtinga. Tai patyrėme įsigiję Bagaslaviškio pieninę ir pradėję realizuoti produkciją per vieną prekybos tinklą. Baisiausia buvo baudos už vadinamąsias netesybas ir pan. Už tai, kad neapsižiūrėję išsiuntėme prekybos tinklui vienu indeliu grietinės daugiau, turėjome sumokėti 500 litų baudą. Prekybos tinklai generuoja didelę apyvartą, tad jie ir sąlygas diktuoja: vieną dieną pasako, kad produkcijos visai neims, o kitą kartą iš vakaro pareikalauja didžiulio kiekio. Smulkesniems gamintojams yra labai sudėtinga jų įgeidžius tenkinti. Nutraukę sutartį su prekybos tinklu „Maxima" mes per vieną mėnesį savo nuostolius sumažinome 200 tūkst. litų. Supratome, kad tai ne mūsų prekybos taškas", - pasakojo J. Dovydėnienė.

Jos teigimu, didelį spaudimą mažos įmonės jaučia iš didžiųjų perdirbėjų pusės. „Jie pasirengę dempingavimui ir kitiems įmanomiems žingsniams, kad tik mes niekur neįkeltume kojos. Todėl mums belieka turgeliai - vienintelis kooperatyvų išsigelbėjimas", - sakė J. Dovydėnienė.

Žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta" direktorė ir kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias" vadovė Jūratė Dovydėnienė pasakojo apie patirti dirbant su prekybos tinklais

P. Nemanis priminė dar vieną problemą - kooperatyvams leidžiama pieną atsivežti ne didesniu nei 20 kilometrų atstumu, o didieji perdirbėjai gabena žaliavą šimtus kilometrų. „Kodėl tokia neteisybė", - piktinosi kooperatyvo pirmininkas.

Diskriminacinę politiką perdirbėjai vykdo ir supirkdami pieno žaliavą iš kooperatyvų. Asociacijos „Kooperacijos kelias" vadovės teigimu, pastarieji supirkimo kainų pokyčiai rodo, kad ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms kainos nesumažėjo, o kooperatyvams krito vidutiniškai 3 euro centais.

„Mums jau nėra svarbiausia pritraukti į kooperaciją naujų žmonių, kur kas svarbiau išlaikyti esamus narius. Tačiau nusivylusius žmones sunku išsaugoti", - dalijosi J. Dovydėnienė.

Jai pritarė P. Nemunis. Veiklos pradžioje „Ėriškių pienas" vienijo 500 narių, po 2009 m. krizės liko 180 narių. Ūkininkai laiko nuo 1 iki 50 karvių. Stambiausias pieno tiekėjas, laikantis 70 karvių, per dieną parduoda iki 600 kg, smulkiausias - 20-30 kg. Dauguma kooperatyvo narių pensinio amžiaus, naujų nebeatsiranda, nes jaunesni ūkininkai suka į augalininkystę, kur lengvesnis darbas, daugiau laisvo laiko, tad pensininkai linkę parduoti gyvulius.

J. Dovydėnienė prašė parlamentarų palaikymo sudarant normalias sąlygas kooperatyvų veiklai. „Kooperacijos įstatymas turi būti griežtas, bet teisingas kooperacinę veiklą realiai vykdančių žmonių atžvilgiu" - sakė kooperatyvų asociacijos vadovė.

MŪ, ŽŪM inf.

Gudinas - mobilioji viršus

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas dirba ūkyje?
Orai