Ūkis
Sėkmė ūkininkams ne iš dangaus nukrito
2017-12-11

Anykščiai. Konkurso „Metų ūkis 2017" pirmos vietos laimėtojai Anykščių rajone ūkininkai Ligita ir Algis Bukauskai įsitikinę, jog sėkmė ūkininkaujant iš dangaus nenukrenta. Reikia kantrybės, teigiamo požiūrio net į neretai užklumpančias nesėkmes ir sunkaus darbo, kad šeimos ūkis klestėtų, kad į užsienius neišsilakstytų jaunoji karta.

Šiuo metu šeima dirba apie 800 ha, augina mėsinius galvijus, gamina ir patys parduoda iš jų mėsos pagamintą produkciją. Ūkio garduose - 250 mėsinių galvijų. Pašarus gyvuliams pasigamina patys iš savo žemėje užaugintų augalų, mat turi įsirengę pašarų gaminimo cechą. A. Bukauskas sako, jog dalį kombinuotųjų pašarų anksčiau dar ir realizuodavo, tačiau plečiant bandą nebelieka pašarų pardavimui.

Nuo pat ūkininkavimo pradžios A. Bukauskas buvo įsitikinęs, kad tik perdirbant savo užaugintą produkciją ir patiems realizuojant galutinį produktą galima pasiekti geriausią rezultatą šeimos ūkyje. „Mūsų nuostata buvo tokia, kad kuo daugiau produkcijos iki pat prekystalio reikėtų pagaminti ūkyje. Tik tuomet bus perspektyvus verslas. Kai pradėjome ūkininkauti, grūdai buvo labai pigūs, o gyvulininkystės produkcija turėjo kainą. Nusprendėme, kad be perdirbimo geriau nepradėti. Nedelsdami įsigijom apleistą fermą ir įrengėme kombinuotųjų pašarų cechą", - pasakoja 45 metų ūkininkas.

Pasirinkimas nebuvo atsitiktinis

Šalies ūkininkų gretas Ligita ir Algis Bukauskai papildė prieš penkiolika metų. Į Laičių kaimą, esantį Viešintų seniūnijoje, atsikėlė iš Vilniaus. Kodėl sostinės, į kurią daugelis kaip tik veržiasi, gyvenimą iškeitė į kaimą? Juk ir namus neseniai buvo pasistatę, ir darbais abu su žmona nesiskundė. Algis tuomet dirbo apsaugos tarnyboje, Ligita - medicinos sesele.

„Ir kai kurie pažįstami tuomet juokaudavo, kad žemę dirba tik idiotai ir patriotai... O man atrodė, kad iš kaimo mūsų seneliai, tėvai kilę, tad ir mums ūkininkavimas nebus svetimas. Žmonos seneliai gyveno kaip tik apie Viešintas, kur mes dabar ūkininkaujam. Mes su tėveliais Molėtų rajone gyvenom, taip pat prie žemės darbų mane pratino", - svarsto pašnekovas.

Ligita ir Algis Bukauskai kartu su kitais „Metų ūkio“ konkurso laimėtojais buvo pagerbti Kauno „Girstučio“ kultūros rūmuose surengtoje šventėje

Gal tas potraukis žemės ūkiui buvo sutuoktinių genuose užprogramuotas? Kad šalia Vilniaus esančioje Avižienių gyvenvietėje namus statydami nepraleido progos ir nemažus ūkinius pastatus įrengti. Kaip sako pašnekovas, tokius, kad po 12-15 kiaulaičių garduose tilptų. Ir dar vištų, žąsų pulkui nemenkam. Mat po darbų savaitgaliais ne prieš televizoriaus sėdėdavo, o su sava produkcija į turgų kartu su žmonyte (tokiu maloniu mažybiniu žodžiu Algis viso pokalbio metu Ligitą vadino) važiuodavo.

Prisimindamas apsisprendimo ūkininkauti momentą, tolesnį gyvenimą kaime, A. Bukauskas ne vieną sykį paminėjo ir Viešintų bendruomenės pirmininko Vito Mykolo Zaikausko vardą. Mat bendruomenės pirmininkas buvo vienas iš tų žmonių, kurie ne tik kad nenustebo miestiečių pasirinkimu rimtai susieti savo gyvenimą su žemės ūkiu, bet ūkininkavimo sėkmę šiai šeimai nuo pat pirmų dienų pranašavo. O ir patys naujakuriai Bukauskai taip pat bendruomenės reikalams nuo pat pradžių abejingi neliko. Kasdieniai ūkio darbai nuo visuomeninių pareigų, dalyvavimo renginiuose neatitraukė. Nors tų darbų ūkininkauti pradėjus griūte užgriuvo. Kad ir žemelę įdirbti...

Už vėlavimą teko atidirbti

A. Bukauskas svarsto, jog į ūkininkų vežimą jie su žmona įsėdo jau jam gerokai įsibėgėjus: „Jau kiti ūkininkai gerą dešimtmetį žemę dirbo, aplink nemažai stiprių ūkių susikūrė. Geriausios žemės išsidalytos buvo. Mums teko pirkti tai, kas likę - kemsynai, šabakštynai. Puolėm ne sėti kulti, o krūmus kirsti, dirvas kultūrinti."

Ūkininkas pripažįsta, kad ir nuotaikų ne pačių geriausių būta. Kad ir ta mėsinių vištų ferma, kuri laukto rezultato nedavė. Konkurencija su stambiais paukštynais nelygi prasidėjo. Suprato, kad pirkėjui ne tiek svarbu, kad vištos natūraliais pašarais lesinamos, lauke vaikštinėja, bet labiau kaina rūpi. Bet kad savikaina daug smulkiame ūkyje yra didesnė nei stambiuose paukštynuose. Taigi vištų teko atsisakyti.

Nenuleido rankų ir tuomet, kai avis auginti pradėję vis tik priėjo prie kitos liūdnos išvados - nėra avienos valgymo tradicijų ar įpročių mūsų krašte. „Avieną valgo pernelyg mažai lietuvių, kad galėtum plėstis, bandą didinti, šeimos ūkio ateitį sieti su avininkyste", - nusprendė šeima.

Gaminiai turi tautinio paveldo ženklą

Tuomet vienoje fermoje nusprendė įrengti kiaulidę. Mat lietuviška virtuvė be kiaulienos neįsivaizduojama. Ir mėsinių galvijų bandą užsiveisė. Netrukus pabandė ir produkcijos pagaminti - rūkė mėsą, lašinius, dešras kimšo. Pavyko. Juk skanu buvo ne tik jiems patiems, bet ir pirkėjai gyrė. Atsirado akstinas mėsos perdirbimo cechą įsirengti.

Dabar jau net ne vieną tokį cechą turi. Juos įrengė savo lėšomis, europinei paramai projektų neteikė. Sako, kad reikalavimai dėl įrangos pirkimo rankas ūkininkui suriša, atsiskaitymai tikrintojams - taip pat nemaža gaišatis prie popierių.

Gaminiai Bukauskų ūkyje rūkomi medinėse rūkyklose, natūraliu dūmu. Kaip prieš šimtmetį ar daugiau Lietuvos kaime būta. Produkciją, kuri žymima tautinio paveldo ženklu, pardavinėja patys. Jokiems tarpininkams, perpardavinėtojams savo gaminių nepatiki. A. Bukauskas įsitikinęs, kad šis realizacijos būdas ir pačius ūkininkus disciplinuoja, įpareigoja per galvą verstis, bet produkto kokybei nenuolaidžiauti.

Tiesa, dėl kiaulių maro grėsmės kiaulių šiuo metu nebelaiko. Tačiau ūkininkas neabejoja, kad kiaulidė tuščia stovi tik laikinai.

Svarbus visų šeimyniškių indėlis

Sėkmingo ūkininkavimo pagrindu A. Bukauskas laiko visų šeimos narių indėlį į ūkį. Džiaugiasi sutuoktiniai, kad abu sūnūs - devyniolikmetis Aurelijus ir dvidešimt penkerių metų Remigijus į jokius užsienius neišsilakstė. Tačiau pripažįsta, kad savo veikla, atsidavimu darbui ir už jį atsilyginančiais gerais rezultatais labai stengėsi sūnums parodyti, kad neverta laimės ieškoti nežinia kur, kai ją galima namie susikurti.

„Jau, atrodo, suprato, kad Lietuvoje galima dirbti, užsidirbti", - sako pašnekovas. Tačiau šių metų oro sąlygas prisiminęs, pripažįsta, kad kartais ne vien nuo ūkininko gerų norų ar pastangų priklauso. Ypač žemdirbystėje. „Šiemet jei ne gyvuliai ir produkcija, bankrotas būtų garantuotas", - tikina jis.

Vyresnysis Remigijus Aleksandro Stulginskio universitete agronomijos mokslo žinių semiasi. Jis jau registravo ir savo nuosavą ūkį. Aurelijus dar svarsto, ką studijuoti. Tačiau juokauja, kad ir kokią specialybę įsigytų, vis tiek grįžti teks į Bukauskų ūkį. Matyt, kad ateitį taip pat sieja su žemės ūkiu.

Visus darbus šeimos nariai yra pasiskirstę. Kiekvienas ūkyje dirba tai, ką geriausiai išmano, kurioje srityje naudingiausi galėtų būti. A. Bukauskas sako, kad nors ūkyje apie 20 darbuotojų triūsia, jo paties niekad nepamatysi dykinėjančio. Kostiumuotas ar rankas į kišenes susikišęs po fermas nevaikšto. Kai kas iš darbuotojų nusistebi, kad jis, kaip vadovas, ir galėtų tik pavadovauti, atsako, jog dirba visus darbus todėl, kad niekas nepasakytų, jog reikalauja iš kitų kažko neįmanomo.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip vertinate ŽŪM perkėlimą į Kauną?
Orai