Ūkis
Šaukėnų kepyklos sėkmės paslaptys
2013-04-25

Telšiai. Liudo Dajoro kepykla per parą iškepa po 10-11 tūkstančių kepaliukų duonos ir batonų. Įmonėje dirba apie 60 žmonių. Kepyklos automobiliai produkciją išvežioja į keliolika rajonų. Natūralia, pagal senovinį receptą kepama Šaukėnų duona prekiauja daugiausia nedidelės parduotuvės. Įmonei vadovaujantis 85 metų šaukėniškis, šio verslo ėmęsis būdamas jau 66-erių, neįsivaizduoja, kaip galima bankrutuoti.

Šiuo metu Liudo Dajoro kepyklos apyvarta šiek tiek sumažėjo. Mat bankrutavo viena Radviliškio rajono bendrovė, turėjusi trylikos parduotuvių tinklą. Teko sumažinti gamybos apimtis, bet darbuotojų neatleido: taip sutapo, kad keletas moterų išėjo gimdymo atostogų.

3 Paragrafas delaval

Liudas Dajoras sako, jog sulaukęs tokio amžiaus, jau galėtų pailsėti, bet vis dirba. Ateityje verslą jis ketina perduoti sūnui arba vaikaičiams

Šaukėnų duona prekiaujama penkiose apskrityse. Kas rytą duonelę ir pyragą į prekybos taškus išveža naujutėlaičiai automobiliai. Per parą iškepama po 10 - 11 tūkstančių kepaliukų duonos ir batonų.

Kepinių nebrangina

Optimizmo nestokojantis Liudas Dajoras savo kepyklos nelaiko maža. Jo įsitikinimu, sąžiningas ir žmonėms reikalingas verslas bankrutuoja labai retai. Jo kepykla gyvuoja jau 19 metų. Per tą laiką daug kartų kilo duonos ir pyrago gaminių kainos.

Šaukėnų kepykloje kiekvieną parą iškepama po 10 tūkstančių trylikos pavadinimų duonos ir pyrago gaminių

L. Dajoro kepyklos duona ir batonai per tą laiką brango labai nedaug. O pastaruosius kelerius metus visai nebrango. Batonams jis nenaudoja puriklių, kurie brangiai kainuoja. Verslininkas sako, jog būtų galima net papiginti. Tačiau abejoja, ar kepyklos produkcija pigtų vartotojui. Greičiausiai pelną susižertų prekybininkai.

Miltai – iš visų Baltijos šalių

L. Dajoras duoną taip pat kepa natūralią, pagal savo mamos receptą. Kepykla ieško pigesnių, bet geresnių ir kokybiškesnių miltų. Pirmos rūšies kvietinius miltus perka iš Joniškio rajono malūno.

Šaukėnų duona ir batonai kepami iš lietuviškų, latviškų ir estiškų miltų

Ruginius išsijotus ir pasijotus miltus į Šaukėnus atveža iš Latvijos Jelgavos malūno. Aukščiausios rūšies miltų gauna iš vieno Estijos malūno. Už toną priklausomai nuo miltų rūšies, moka nuo 900 iki 1100 litų. Per mėnesį kepykla sunaudoja apie 150 tonų.

„Anksčiau pirkome miltus iš Kėdainių, - prisimena verslininkas, - bet paskui atsitiko visokių negerumų."

Verslo ėmėsi 66 metų

Šiuo metu Liudas Dajoras yra vienas iš vyriausių Lietuvos verslininkų. Verslo ėmėsi būdamas jau 66 metų. Pradėjo nuo nulio. Keturiasdešimt metų L. Dajoras išdirbo ūkio vyriausiuoju buhalteriu, jo žmona Jadvyga - ekonomiste.

Iširus ūkiams, Dajorai susigrąžino 27 hektarus žemės, nusipirko nedidelį traktorių. Pradėjo ūkininkauti. Nuvežė parduoti gauto derliaus grūdus. Niekas nemokėjo pinigų. Supykęs nusprendė grūdus sumalti ir iš jų kepti duoną.

Prisiminė, kai buvo trylikos keturiolikos metų berniokas, jo mama kepdavo labai skanią duoną. Bandė atgaminti jos receptus. Tą patį darė ir žmona Jadvyga. Susirado literatūros. Važiavo į kitas kepyklas. Tačiau, pasak šaukėniškių, ne visi broliai lietuviai į savo kepyklas mielai įsileisdavo.

Į tešlą šaukėniškiai nededa jokių  priedų. Tik druska, cukrus, mielės ir vanduo

Susigrąžintą žemę Jadvyga ir Liudas Dajorai atidavė sūnui Eugenijui. Jis ūkininkauja. Beje, sekdamas tėvų pavyzdžiu, taip pat įkūrė kepyklą Verbūnuose, Šiaulių rajone.

Kepykla ūkiniame pastate

Kepyklą Jadvyga ir Liudas Dajorai įrengė rekonstravę ūkinį pastatą. Teko atsisakyti karvės. Iš pradžių tešlą minkė rankomis. Patys buvo ir technologai, ir darbininkai. Gaminius pats Liudas veždavo į Telšius.

„Tada turėjau tik seną „žiguliuką" su priekaba. Į priekabą susikraudavau paketus su savo gaminiais ir prašydavau kaip išmaldos, kad į parduotuves priimtų," - mena verslo pradžią.

Pirkėjai netruko įvertinti natūralaus skonio pagal senovinę receptūrą iškeptą duoną. Parduotuvių savininkai patys pradėjo skambinti ir prašyti Dajorų kepinių.

Ir dabar jų įmonė nedalyvauja jokiuose konkursuose. Savo gaminius veža tik į parduotuves. O pardavėjai vieni nuo kitų sužino apie skanią šaukėniškių duoną.

Įmonė kasmet gauna pelno. Jį investuoja į gamybą. Išplėtė ir modernizavo patalpas. Dabar būdamas savo namuose verslininkas kompiuteryje gali stebėti, kas vyksta kepykloje.

Dajorai verslą plėtė po truputį. Iš banko neėmė nė lito paskolos. Tik uždirbtais pinigais didino pastatus, pirko brangią įrangą.

Vien elektrinė krosnis, pasak L. Dajoro, kainavo 160 tūkstančių litų. Dabar jų kepykloje tokių krosnių keturios. Pirko kitos įrangos. Į įrangą investuota 1,5 milijono litų. Nupirkta trylika automobilių produkcijai išvežioti.

Nemažos ir einamosios išlaidos. Vien už elektrą kas mėnesį tenka pakloti apie 40 tūkstančių.

„Sodrai" kasmet sumokama apie 100 tūkstančių litų. Į Kelmės rajono biudžetą įplaukia per 200 tūkstančių litų pajamų mokesčio.

Savininkas neima algos

Dajorų kepykloje darbo turi 60 Šaukėnų miestelio ir aplinkinių kaimų žmonių. Jų atlyginimai, priklausomai nuo darbo pobūdžio, svyruoja nuo 1500 iki 2800 litų. Pats Liudas Dajoras sako neimąs algos.

Liudas Dajoras sako, kad sėkmingą verslą kuria ne jis, o kepykloje dirbantys žmonės

Abu su žmona gauna pensijas. Iš jų ir gyvena. Beje, iki užpraėjusių metų Liudui Dajorui kaip ir visiems dirbantiems ar verslu užsiimantiems pensininkams valstybė iš pensijos atskaičiuodavo po penkis šimtus litų.

Tik prieš trejus metus, po keliolikos metų sėkmingo verslo, Jadvyga ir Liudas Dajorai leido sau nusipirkti visiškai naują automobilį.

Skatina darbininkus

Verslininkas sako, jog versle viską lemia darbininkai, jų geranoriškumas. Jam pasisekė rasti gerų žmonių, kurie dirba kaip sau. Ir darbdavys jų neskriaudžia. Kiekvieno mėnesio pradžioje moka padorius, leidžiančius oriai gyventi atlyginimus. Kas ketvirtį paskatina premijomis. Per metus savo darbininkams premijoms paskiria per šimtą tūkstančių litų.

Dajorai savo darbininkus skatina ir už darbo stažą. Išdirbusiems trejus metus moka 5 procentų atlyginimo priedą, penkerius - 10 procentų, dešimt metų išdirbusieji gauna 13 procentų priedą.

"Niekam papeikimo nesu parašęs, - džiaugiasi įmonės savininkas. - Teko atleisti tik vieną nesąžiningą žmogų."

Niekada nebuvęs skolingas nei darbuotojams, nei valstybei, Liudas Dajoras stebisi, kaip turtingos, pastatus ir įrangą turinčios įmonės bankrutuoja. Gal pačių verslininkų apetitai per dideli? Gal skriaudžia, išnaudoja žmones? Tuomet šie tokiems verslininkams keršija.

Įvertinimas – Garbės ženklas

Jadvyga ir Liudas Dajorai savo duona remia daugelį kultūros renginių, šelpia labdaros valgyklą.

Po praėjusių metų žiemą Tytuvėnų vienuolyne įvykusio gaisro patys pirmieji nuvežė ir paaukojo keletą tūkstančius litų. Yra padėję ne vienam nelaimės ištiktam žmogui.

Už sėkmingą verslo plėtojimą ir paramą silpnesniems Liudas Dajoras apdovanotas Kelmės rajono savivaldybės Garbės ženklu. Nepaisant visų nuopelnų išlieka labai kuklus žmogus. Sako, jog nuo pagyrų ar viešumos jam kyla kraujospūdis.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip vertinate ŽŪM perkėlimą į Kauną?
Orai