Ūkis
Kodėl negalima žemės arti ir purenti. Prancūzų patirtis
2018-09-07

Marijampolė. Didelę patirtį turinčio Prancūzijos agronomo Aleno Siuro (Alain Sureau) įsitikinimu, sėja tiesiai į ražieną ir tarpinių pasėlių auginimas – vienintelė galimybė išlaikyti dirvožemio potencialą ir išvengti jo degradavimo.

Keturiasdešimties metų darbo stažą turintis A. Siuro yra didelės Prancūzijos grūdų gamintojų ir supirkėjų grupės atstovas, kuruojantis daugybę bandymų šalies ūkiuose, taip pat konsultuojantis ūkininkus inovacijų bei plėtros klausimais.

Ilgą laiką manyta, kad žemė yra pasyvi gamybos priemonė, tačiau didėjantis dirvožemio suslėgimas, nualinimas, užteršimas ir mažėjantis humuso kiekis bei auginamų kultūrų derlingumas verčia keisti mąstymą ir į dirvožemį pažvelgti kaip į ekosistemą, kurioje būtina išlaikyti gyvybę. Norint išsaugoti gyvybę dirvožemyje visų pirma būtina atsisakyti arimo ir pirmenybę teikti tiesioginės sėjos technologijoms, kad kuo mažiau būtų judinama dirva, o šiaudai ir kitos augalinės liekanos liktų paviršiuje ir nebūtų maišomos su žemėmis.

 Agronomas Alenas Siuro (centre) į lauko dieną susirinkusiems žemdirbiams pristatė Prancūzijoje atliekamus bandymus, kuriuose didelis dėmesys skiriamas dirvožemio tausojimui, pesticidų mažinimui, taip pat ražieninės sėjos privalumus

„Laikantis šių principų, maždaug po trejų metų žemė pradeda gyventi savo gyvenimą, joje padidėja organinių medžiagų kiekis, pagerėja dirvožemio struktūra, jis tampa gyvybingas. Žinoma, svarbus vaidmuo šioje sistemoje tenka ir tarpinėms kultūroms“, – sakė A. Siuro, bendrovėje „Lifrania“, kurios vienas iš akcininkų jis ir pats yra, Šunskuose (Marijampolės r.) surengtoje lauko dienoje, į kurią susirinko beveik pusšimtis ūkininkų iš skirtingų Lietuvos rajonų.

Prancūzijoje bandymus inicijuoja patys ūkininkai

Prancūzų agronomo pastebėjimu, intensyviai ūkininkaujant kasmet Prancūzijoje 3 000 ha tampa nederlingais plotas, aktualu ir tai, kad vis daugiau pesticidų tampa neveiksmingi. (Beje, šalis iki 2025 m. įsipareigojo sumažinti pesticidų naudojimą iki 50 proc.).

Šių problemų sprendimų ieško patys ūkininkai, atlikdami savo laukuose įvairius bandymus ir eksperimentus. Įdomu tai, kad Prancūzijoje veikia per 30 ūkininkų klubų, kiekvieno klubo nariai savo laukuose atlieka bandymus, kuriuos dažnai patys ir pasiūlo. Kiekvienais metais daroma apie 100 skirtingų bandymų maždaug 3 000 ha plote, o metų gale gauti rezultatai ir duomenys analizuojami ir apibendrinami nacionaliniu lygiu.

Nuo 2000 m. Prancūzijoje praktikuojama bearimė sėja, 2007 m. pradėta eksperimentuoti su posėliais ir įsėliais. Beje, tokį ūkininkavimą skatina ir valdžia. Pavyzdžiui, šių metų liepą Prancūzijos vyriausybės pristatytame Biologinės įvairovės plane pabrėžiama, kad bioįvairovė – ūkio produktyvumo sąjungininkė, todėl yra remiami ūkininkavimo praktiką keičiantys ūkiai. Papildomos išmokos yra skiriamos pereinantiems prie ekologinio ūkininkavimo, siekiant dvigubai padidinti tokių ūkių plotus, taip pat siekiama 50 kartų padidinti vadinamųjų „didelės aplinkosaugines vertės“ ūkių, neariančių laukų, skaičių.

Jiems taip pat skiriama valstybės parama. Beje, intensyvaus dirvožemio dirbimo įtaka šiltnamio efektui – vienas iš G20 viršūnių susitikimo, kuris vyks šių metų gale Argentinoje, darbotvarkės klausimų.

Žieminių rapsų ir pupų draugystė

Bandymais Prancūzijos ūkiuose patikrintus dalykus A. Siuro bando pritaikyti ir mūsų šalyje veikiančioje bendrovėje „Lifrania“, dirbančioje apie 1 300 ha žemės. Bendrovėje pereinama iš ariminės į ražieninės sėjos technologiją, tam naudojant juostinės sėjos sėjamąją.

Vieni iš šiais metais bendrovėje atliekamų bandymų – žieminiai rapsai auginami kartu su pupomis. Pasak A. Siuro, Prancūzijoje 15 m. eksperimentuota su rapsais, ieškant jiems tinkamų augalų, kurie su jais gerai derėtų. Atrasta, kad vieni iš tokių augalų yra pupos. Jo teigimu, rapsus sėjant kartu su pupomis, beveik nereikia naudoti herbicidų ir insekticidų (jų veiksmingas Prancūzijoje – rimta problema).

Gerokai sparčiau nei rapsai augančios pupos uždengia žemę ir stabdo piktžolių augimą. Vėliau, joms nušalus, A. Siuro žodžiais, „geriausias rapsų herbicidas yra patys rapsai“, juolab kad ne visas piktžoles būtina naikinti, nes kai kurios jų rapsams nedaro reikšmingos įtakos.

Juostine sėjamąja tiesiai į ražieną pasėtų žieminių rapsų kartu su pupomis laukas

Beje, A. Siuro įsitikinimu, piktžolėms purkšti glifosatas greičiausiai nebus uždraustas, kol nebus rasta alternatyva, tačiau jei ir įsigalios draudimas, tiesioginę sėją taikantiems ūkiams, ko gero, bus taikoma išimtis, prilyginant ražienų purškimą nuo piktžolių tausojamajam metodui.

Dar vienas svarbus pupų ir rapsų draugystės aspektas tas, kad jos, būdamos aukštesnės, traukia kenkėjus, taip apsaugodamos rapsus nuo pažeidimų, be to, fiksuoja azotą, kuris, pupoms žiemą nušalus, yra grąžinamas į dirvą. „Prancūzijoje 98 laukeliuose atliktuose bandymuose be pupų sėtuose rapsuose rasta 83 proc., o su pupomis – tik 27 proc. lapų pažeidimų.

Be to, kartu su pupomis augančių rapsų laukuose nustatyta 38 proc. mažiau piktžolių“, – bandymų rezultatus atskleidė agronomas, patikindamas, kad šis derinys pasiteisino visuose Prancūzijos regionuose, nepaisant nei skirtingos dirvožemio struktūros, nei klimato sąlygų.

Pupų vegetacija greitesnė, jos šiuo metu yra didesnės už rapsus, todėlatlieka biologinės gaudyklės vaidmenį

Bendrovės „Lifrania“ direktorius Vidas Vadapolas atkreipė dėmesį, kad augalai sėti 30 cm tarpueiliais, juostos įdirbtos iki 25 cm gyliu, hektarui skiriant po 2 kg ūkyje paruoštų linijinės veislės rapsų ir 60 kg pupų, siekiant, kad kvadratiniame metre būtų iki 50 augalų.

Ūkininkų paklaustas, kokių veislių – linijinių ar hibridinių – rapsai dažniausiai bendrovėje sėjami, jos vadovas prisipažino, kad ankstyvesnei sėjai visuomet renkasi linijines veisles, o šiemet jomis pasėta beveik 90 proc. pasėlių, nes gamtos sąlygos leido gerokai paankstinti ir javapjūtę, ir žieminių rapsų sėją. Jo teigimu, esminio ekonominio skirtumo tarp hibridinių ir linijinių veislių rapsų nepastebėjęs.

Į ūkininkų klausimus atsakė ir bendrovės „Lifrania“ direktorius Vidas Vadapolas (dešinėje)

„Palyginimui, gretimame lauke ta pačia sėjamąja tos pačios veislės rapsus sėjome viena diena vėliau, taikėme lokalų tręšimą ir visą būtiną programą – purškėme nuo pabirų ir piktžolių, naudojome biologines priemones šiaudams skaidyti“, – palyginamąjį bandymą pristatė V. Vadapolas, pripažindamas, kad sėjant anksti tręšimas nelabai pasiteisina. Daug svarbiau suteikti augalui energijos, kai sėja suvėlinama. Beje, prancūzų agronomas pabrėžė, kad sėjimas tiesiai į ražieną leidžia šį darbą paankstinti 10 dienų.

Į seminarą susirinkusiems ūkininkams buvo smalsu, ar šaltuoju periodu rapsų eilutėje neužsidės ledukai ir neiškilnos augalų. Tiek A. Siuro, tiek V. Vadapolas patikino, kad taip tikrai nebus.

„Ražiena ir tarpueiliuose esančios augalinės liekanos saugo nuo šalčio, vėjo ir vandens erozijos, o juostoje atliktas iki 25 cm žemės dirbimas padeda išvengti vandens susikaupimo. Tuo įsitikinome po praeitos savaitės liūčių, kai per pusvalandį pas mus iškrito 40 mm kritulių. Jei kaimyno laukas, kuriame sėta po arimo, pasidarė kaip stalas, tai mūsų laukuose nė ženklo nesimatė“, – pasakojo bendrovės direktorius.

Kviečių nereikia tręšti

Prancūzų agronomo pastebėjimu, miežiai, rapsai, kukurūzai, cukriniai runkeliai ir bulvėms mineralinėms trąšoms imlūs augalai, o štai kviečių tręšti nereikia, jiems užtenka dirvožemyje esančių maisto medžiagų, žinoma, su sąlyga, kad dirvožemis normaliai funkcionuoja.

„Ne mineralinės trąšos daro įtaką žemės fonui, bet augalinės liekanos. Svarbu, kad bakterijos funkcionuotų, kad būtų sliekų – jie ir padarys visą pagrindinį darbą“, – pabrėžė agronomijos specialistas. Jo pastebėjimu, trejus–ketverius metus sėjant tiesiai į ražieną, taip pat auginant tarpinius pasėlius 1 ha turėtų būti apie 7 t sliekų. Didžiausias sliekų priešas – diskinis žemės dirbimas, nes diskai susmulkina viršutiniame sluoksnyje esančius sliekus, kurie užtikrina vertikalų drenažą ir saugo dirvą nuo užmirkimo.

Ne vienam ūkininkui, taip pat ir kėdainiškiui Aušriui Macijauskui (dešinėje) labai rūpėjo išsiaiškinti, ką daryti, norint sėti kviečius po rapsų, jei žemės negalima judinti

Sėjant žieminius kviečius, reikšmingas vaidmuo tenka iššąlančių veislių dobilams. Ypač jie pasiteisina sėjant kviečius po rapsų. „Mėnesis– pusantro prieš kuliant rapsus, paskutinį kartą purškiant fungicidais reikia į juos įsėti dobilus. Tam ypač tinka ventiliatorinis purkštuvas. O dobilai sėjami ir dėl azoto fiksavimo, ir dėl piktžolių, kad laukas nestovėtų tuščias ir nereikėtų jo judinti po javapjūtės iki sėjos“, – į ūkininkams ypač rūpėjusį klausimą atsakė agronomas. Jo teigimu, dobilai taip pat apsaugo pagrindinius augalus nuo kenkėjų, ypač šliužų.

Kviečia lietuvius ūkininkus burtis į klubą

Daugiau Prancūzijos ūkiuose vykdomų bandymų ir tiesioginės sėjos bei tarpinių kultūrų auginimo ypatumų ir aspektų A. Siuro pažadėjo atskleisti kituose seminaruose, jei mūsų šalies ūkininkai susidomės galimybe burtis į klubą. Klubo nariai turėtų atlikti bandymus ir savo ūkiuose.

Kėdainių r. ūkininkas Šarūnas Šiušė patikino, kad į klubą stos. „Pasikeisti patirtimi, išgirsti naujų dalykų labai įdomu ir naudinga, juolab kad su bendraminčiais dalijantis pastebėjimais ir norimų rezultatų galima greičiau pasiekti“, – sakė Š. Šiušė.

Bendrovės „Auga Raseiniai“ gamybos direktorius Tautvydas Beinoras pripažino, kad ūkininkui tokia dalijimosi patirtimi ir pastebėjimais platforma labai naudinga, tačiau pats sakė neapsisprendęs, ar jam reikėtų į klubą stoti asmeniškai, ar kaip didelės bendrovės atstovui. „Ūkininkavimo patirties turime daug, daugelį dalykų praktikuojame bendrovėje, o tai, ką daro anglai ar prancūzai, mums ne naujiena“, – prisipažino T. Beinoras.

„Reikia suvokti ir įsisąmoninti, kad žemė yra gyva, pilna gyvybės, o tavo pasėti augalai auga tik dėl to, kad joje gyvena tie mažyčiai gyviai. Tavo pareiga – juos saugoti, o jie atliks savo darbą“, – tokiu principu vadovaujasi Tautvydas Beinoras

Jo teigimu, bendrovėje jau 15 m. nenaudojamas plūgas, net pereinant į ekologinę gamybą (kitų metų produkcija jau bus ekologinė), ieškoma būdų, kaip minimalų dirbimą pakeisti vadinamąja nuline (no-till) technologija.

Bendrovės atstovas pripažįsta, kad ekologiniame ūkyje tai nėra lengva, bet įmanoma, išskirtinį dėmesį skiriant sėjomainai ir tarpinėms kultūroms. Bendrovėje taikoma 6–7 m. sėjomaina, o tarpiniais augalais apsėjamas 1 000 ha plotas, kurio nežada mažinti ir ateityje.

„Pirmiausia būtinas pokytis galvoje, atmetant anksčiau turėtas žinias ir tiesas. Reikia suvokti ir įsisąmoninti, kad žemė yra gyva, pilna gyvybės, o tavo pasėti augalai auga tik dėl to, kad joje gyvena tie mažyčiai gyviai. Tavo pareiga – juos saugoti, o jie atliks savo darbą“, – prancūzo agronomo aiškintus dalykus tarsi apibendrino Raseinių bendrovės atstovas.

MŪ inf.

Mano ūkis - mobili apačia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip šiųmečiai orai paveikė apsirūpinimą pašarais Jūsų ūkyje?
Orai