Ūkis
Po tarnybos muitinėje - retų veislių gyvulių auginimas (Fotogalerija)
2013-10-14

Širvintos. Keturragės ir šešiaragės avys, ryškiai rudomis garbanomis apaugusios kiaulės, grakščios ilgaausės ožkos - tai tik maža dalis Širvintų rajono ūkininko Algio Ušacko auginamų gyvulių. Retų veislių gyvulius Algis pardavinėja ne tik Lietuvoje, bet ir į Latviją, Estiją - juos augina kaimo turizmo sodybų, pakelės užeigų šeimininkai ir tokie pat kaip Algis entuziastingi gyvulių kolekcininkai.  

Tai ir pomėgis, ir verslas. Retų, neįprastų veislių gyvulių ir paukščių Algis ieško po visą Europą, o atsigabenęs į Lietuvą pats grožisi ir kitiems siūlo įsigyti. Bene įdomiausios iš jo augintinių - Mangalicų veislės kaulės. Tai labai sena, iš Vengrijos kilusi vertingų kiaulių veislė. Šios kiaulės labai mėgsta ganytis pievose, 80 proc. jų šėrimo raciono sudaro žolė, o žiemą jos šeriamos šienainiu. Gyvuliai visiškai nebijo šalčio, nes yra apaugusios ilgais garbanotais šeriais. O kas įdomiausia - jie tarsi paprasti kiaulių šeriai lengvai nusisvilina. Šių kiaulių būna trijų spalvų: pilkoji, rudoji ir kregždutinė (nugara juoda, o pilvas baltas).

Lytagra 19 03 mobilus 3 paragrafas

Širvintų rajone Algis Ušackas garsėja kaip retų veislių gyvulių augintojas

„Esu matęs paskerstą 350 kg svorio šios veislės kiaulę. Jos lašiniai buvo 18 cm storio, švelniai rausvos spalvos, o jų skonis - nenusakomas, tirpsta kaip sviestas burnoje", - prisimena Algis. Be to, tyrimais yra nustatyta, kad šių kiaulių mėsoje iš viso nėra cholesterolio. Tiesa, savo išaugintų kiaulių mėsos Algis dar nėra ragavęs. „Negaliu kažkaip. Šeri, augini, o paskui ateini kaip koks žmogėdra, papjauni ir suryji", - sako šeimininkas.

Algis jau daug metų augina prancūziškas Šarolė veislės karves, turi veislinės bandos statusą. Iš viso šiuo metu bandoje yra 30 galvijų. Kitoje kelio pusėje ganosi gražuolių žirgų banda. „Kol buvau jaunas ir gražus, tai labai mėgau jodinėti. Bet dabar, kai pats žirgo svorio esu, tai jau nebelipu jodinėti", - juokiasi Algis. Žirgus kartais prajodinėja dukros, bet ir jos jau užaugo, tad vis mažiau tam beturi laiko.

Vengriškos kiaulaitės atrodo tarsi šernai - apaugusios tankiomis garbanomis

Seniau Algis turėjo ir įspūdingą karietą, kurią pakinkydavo dviem gražuoliais ristūnais ir nuomodavo įvairioms šventėms. Pirmaisiais metais užsakymų buvo gausybė, o paskui atėjo ekonominė krizė ir jų būdavo vis mažiau. Tada žirgai su visa karieta iškeliavo į Rezeknę - atvažiavo vienas turtingas verslininkas ir išsigabeno visą kompklektą, sumokėjęs 50 tūkst. litų.

Algio tėvas taip pat buvo visokių retų gyvulių mėgėjas. Galbūt tai ir Algį pastūmėjo rinktis veterinaro specialybę. Po studijų jis buvo paskirtas veterinaru į ūkį, o visas jo gautas inventorius tebuvo arklys su vežimu ir guminiai batai. Jaunam vaikinui toks darbas pasirodė neprestižinis. Norėjosi juk prieš merginas pasipuikuoti, o čia... Taip Algis ryžosi mesti vos beprasidedančią gyvulių daktaro karjerą ir įsidarbimo muitinėje. Atitarnavo Lavoriškių muitinės poste iki pensijos, dabar jau aštuoneri metai kaip nedirba.

Po įtempto pareigūno darbo etapo rūpinimasis gyvuliais - tikra atgaiva ir širdžiai, ir protui. Savo žemės Algis turi visai nedaug, bet sako ir nenorėtų jos dirbti. Pašarų savo augintiniams be vargo įsigija iš kaimynystėje ūkininkaujančių žemdirbių. Sunkiau būna, kai koks augintinis sunegaluoja. „Bepigu vokiečiams, jie turi specializuotus veterinarus, o pas mus pabandyk rasti tikrai nusimanantį, tarkime, ožkų gydytoją. Tiesiog per maža rinka", - apgailestauja Algis prisipažindamas, kad jo studijuojant įgytų žinių dabar tikrai nepakanka, nes viskas veterijarijoje gerokai pažengę į priekį.

Jo ūkyje dar auga keliasdešimt retų rūšių fazanų, povų, vištų, žąsų. Taip pat gausybė įvairių veislių avių ir ožkų. Štai prancūziško laukinės Kvėslando miniatiūrinės avys, kurios suaugusios sveria iki 10 kg. Arba Dorperiai - tai avių veislė, kurios nereikia kirpti, jos pačios gabalais numeta vilnas ir lieka tarsi su preciziškai apkirptu kailiuku. Neįprastos išvaizdos juodais snukučiais valizeriai, labai pieningos ožkos Anglų nubijos ir t. t.

Eidamas prie gyvulių, Algis visada stengiasi turėti kokių skanėstų - duonos ar batono gabaliukų, obuolių. Tada nebūna jokio vargo pabėgus kokiai išdykusiai ožkai ar aviai: tereikia atėjus į ganyklą pašiugždenti maišelį ir paklydėlis tarsi šuniukas atlekia prie kojų, tiesdamas snukutį skanėstui pasiimti.

„Turbūt genuose užkoduotas tas mano pomėgis. Ateini, paglostai veršiuką ar arklį, ir taip gera, ramu pasidaro. O dar tas kvapas - man nėra geresnių kvepalų už arklio kvapą", - prisipažįsta Algis, sakydamas, kad tokių entuaziastų kaip jis Lietuvoje būtų galima suskaičiuoti apie trisdešimt.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ką manote apie klimato atšilimą?
Orai