Ūkis
„Pigų“ pieną vilkaviškiečiai pavertė fermentiniu sūriu
2015-09-04

Vilkaviškis. Beata Navickienė savo vyro Vilmanto įrengtame nedideliame ceche gamina fermentinius sūrius. Jie - vieninteliai tokie Vilkaviškio krašte.

Visų laurų sau šeimininkė prisiimti nenori, mat „sūrio kelio" pradžia buvo jos vyro Vilmanto sumanymas. Jis pirmasis ėmė eksperimentuoti su šiuo produktu. Vėliau patirtį perėmė žmona.

Labai greitai sulaukta užsakymų iš draugų, kaimynų. Teko susimąstyti apie gamybą ir įsirengti nedidelį sūrių cechelį. Juolab, kad Navickų šeima turi savo pieno ūkį. Karves auginantys vilkaviškiečiai, kaip ir visi kiti pieno gamintojai, nepatenkinti superkamo pieno kainomis.

Pasak V. Navicko, jei neaugintų grūdinių kultūrų ir negautų pajamų iš jų pardavimo, karves išlaikyti būtų labai sunku, mat būna mėnesių, kai pieno ūkį tenka paremti. Tad žmonos talentas greitai įsigilinti į daugelį gyvenimiškų dalykų tapo šeimos verslu. Greitai gimė ir iš pirmųjų šeimos narių vardų sudėliotas pavadinimas „Bavema". 

Padėjo fizika

Pradėti gaminti didesniais kiekiais ir įsirenginėti pieno produktų gamybai pritaikytas patalpas buvo ne taip lengva. Iš pradžių, panaršę internete jie suprato, kad ir į minimalų cechelį tektų daug investuoti. Vien sūrio gaminimo puodas būtų atsiėjęs apie 15 tūkst. eurų. Investuoti į ir taip jau daug sąnaudų suryjantį pieno ūkį nesinorėjo.

Išeitį rado Vilmantas. Išsiaiškino, kaip veikia sūrių gaminimo įranga ir, padedamas vietinių auksarankių, ją pasigamino žymiai pigiau.

„Vienas dalykas buvo sūrius gaminti savo virtuvėje, kitas - daryti iš to verslą,- apie pačią pradžią pasakojo Beata. - Recepto, kaip padaryti fermentinį produktą, nėra jokiuose tinklalapiuose, juolab šia tema trūksta išsamios literatūros lietuviškai. Teko daug eksperimentuoti, ieškoti informacijos anglų kalba, patirties sėmėmės šioje srityje pagarsėjusiuose „Sūrininkų namuose". Tik pradėjus gaminti patiems, išaiškėjo kiek dar daug žinių mums reikia.

Sūrio gamybos ypatybių Beata mokėsi savarankiškai

Beata pasakojo, kad neišvengta ir juokingų atsitikimų. Gaminant pirmąją partiją, sūrininkė vadovavosi gautomis žiniomis. Jos turimoje literatūroje buvo parašyta, kad į formas sutalpintus sūrius reikia paslėgti. Pasitarę su sutuoktiniu, pradedantys sūrininkai nusipirko keliasdešimties kilogramų svarstį ir savo gaminį prispaudė. Tik kažkodėl sūriai nebuvo tokie, kokie turėjo.

Sumigdžiusi vaikus, iki vėlumos panaršiusi internete, Beata atsitiktinai rado užuominą užsienietiškame puslapyje, kad sūriams paslėgti reikia ne keliasdešimties, o dešimt kartų daugiau svorio... Kaip išgauti tokį svorį buitinėmis sąlygomis vėl galvą teko sukti Vilmantui. Daug vietos neužimantis slėgimo įrenginys buvo pagamintas pasitelkiant sverto dėsnį. 

Reikalauja priežiūros

Tuomet sekė bandymai, ieškojimai, ragavimai. Buvo ir nusivylimų, ir atradimų. „Fermentinis sūris toks produktas, kad jam reikia nuolatinės priežiūros, - pasakojo Beata. - Paprastai jau nuo ankstumos sukuosi gamyboje: kas keliolika minučių reikia tikrinti gaminio rūgštingumą, vadinamąjį ph, nuolat prižiūrėti, kad būtų tinkama temperatūra. Antraip rezultatas nebus toks, kokio tikėjaisi. Nors kartais iš nesusipratimų gimsta nauji receptai.

Navickų cechelyje gaminamas čederio ir goudos tipo sūris. Aromatingas produktas rūsyje, nuolat palaikomoje vienodoje temperatūroje brandinamas nuo kelių iki dvejų metų. Beata jau išmoko pagaminti ir sūrio su pelėsiu.

Jaudulys, kaip einant prie altoriaus

Pamačiusi, kad jos gaminamų produktų jau visiškai užtenka aprūpinti draugams ir pažįstamiems, Navickų šeima nusprendė parodyti savo „kūrinį" platesnei visuomenei ir išsiruošė į turgų.

„Buvo labai nedrąsu, jaudinausi beveik labiau nei prieš vestuves, - juokavo humoro nestokojantis Vilmantas.-  Išsirinkom „prastesnę" dieną - trečiadienį. Bet grįžom be sūrio. Palikę gabaliuką tik anksčiau prašiusiems draugams. O dabar jau prekiaujame tik šeštadieniais ir tai visiems norintiems neužtenka. Jau atvažiavus laukia eilė. Tokios sėkmės nesitikėjome."

Beata ir Vilmantas Navickai mažai tikėjo, kad jau pati pradžia bus sėkminga

Kaip pasakojo jaunieji sūrininkai, pirmąja dieną komentarų buvo visokių. Buvo tokių, kurie sakė, kad brangu, bet, sužinoję, kad fermentinis sūris tiek kainuoja ir parduotuvėje, atėjo nusipirkti patys. Kiti netikėjo, kad toks produktas pagamintas namų sąlygomis. Šiaip ar taip, pirkėjų nepritrūko. Net ir didžiausius niurzglius papirko pačių gamintojų pasakojimas apie jų produktą, o galutinai ledus ištirpdė aptarnavimo kultūra - kiekvienas pirkėjui atpjautas sūrio gabalėlis įvyniojamas į popierių ir keliauja į jaukų popierinį maišelį su šeimos ūkio ženklu.

Ketvirtas „vaikas"

„Iš pradžių visaip svarstėme - gal samdyti pardavėją, bet man buvo neramu, kaip svetimas žmogus pristatys mūsų „kūdikį", ką apie jį papasakos, - atviravo sūrininkė. - Todėl pasitarėm ir nusprendėm už prekystalio pastovėti patys".

Beata sako, kad šiuo metu ji, beaugindama tris vaikus, dar užsidirba sau atlyginimą. Tačiau visą gyvenimą gaminti sūrių veikli moteris nesiruošia. Jeigu ir toliau jų gaminamas produktas turės tokį populiarumą, šeimos planuose - didesnės sūrinės statyba, kurioje jie gamintų ir varškės sūrius, jogurtus. Čia ūkininkai įdarbintų pačių apmokytus žmones. 

Tris mergaites auginanti vilkaviškietė - įvairių sugebėjimų turinti moteris, iki tol išbandė daugelį dalykų. Beata yra baigusi visuomenės sveikatos bakalauro studijas, tačiau kol šeima gyveno Airijoje, ji lankė interjero dizainerių kursus ir savo sugebėjimus grįžusi į Lietuvą pritaikė įrenginėdama savo virtuvę. Dar yra baigusi kosmetologių kursus, dirbo grožio salone, o laisvomis minutėmis, kurių šiuo metu - vis mažiau, ji mielai prisėda ir prie pianino.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji viršus

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas dirba ūkyje?
Orai