Ūkis
Pieno verslui gyvenimas kasdien tampa sunkesnis
2017-12-27

Kaunas. Ar valstybės institucijų, pieno gamintojų, supirkėjų ir perdirbėjų parengta Lietuvos ilgalaikės pieno sektoriaus plėtros strategija duos efektą, priklausys nuo pačių sektoriaus dalyvių. Kol kas aišku tik tai, kad šio sektoriaus ir ateityje laukia tikrai ne rožėmis klotas kelias.  

Dalis ūkininkų nelabai tiki strategijos perspektyva, todėl Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos posėdyje apie tai, kodėl tokia strategija reikalinga, argumentus išdėstė „Pienas LT" valdybos narys Naglis Narauskas. Gyvulių ir pieno ūkių mažėja, sektorius traukiasi, o politikų norą klausyti tai, kas šnekama, pasak jo, sukuria tik kritinė masė ekonomikoje, šiuo atveju - pieno sektoriaus. „Jeigu pieno sektorius trauksis dalyvių skaičiumi, jo indėlis į ekonomiką bus nereikšmingas, tai užsidarę galime kalbėti bet ką - būsime niekam neįdomūs, - teigė LPGA tarybos narys. - Ir kadangi turime reikalą su ministerija ir Vyriausybe, t. y., su politikais, o jie galvoja pagal pagrindinį principą - kada sekantys rinkimai, tai reikia rasti tokius pasiūlymus ir sprendimų projektus, kad visi matytų, jog daugiau ar mažiau visų interesai dera."

Jo manymu, tai vienintelė galimybė išgryninti strategijos koncepciją, tikslus ir susitarti tarpusavyje, kad „vieni kitų nepulsime dėl to, dėl ko susitarėme." Kaip visa tai bus įgyvendinta, jau kitas klausimas.

Kuriant strategiją bene pirmą kartą kartu sėdėjo pieno gamintojai, perdirbėjai, mokslininkai, politikai, valdininkai ir kartu galvojo, kuria kryptimi reikėtų judėti pieno sektoriui. Tokia forma jau yra pažangi, bet N. Narauskas įžvelgia norą priešintis, nekonstruktyviai kritikuoti, nieko nesiūlant. „Tai ir yra didžioji rizika, ar ta strategija galės būti įgyvendinta ir koks bus jos rezultatas", - pastebėjo jis.  

Strategijoje išgrynintos penkios kryptys - sektoriaus augimas, regionų gyvybingumas, bendradarbiavimas ir sektoriaus stabilumas, inovacijos, eksportas. N. Narauskas apžvelgė visas jas.

Pirmoji kryptis orientuota į pieno sektoriaus apimčių didinimą, orientuojamasi į 3 mln. t žaliavinio pieno gamybą per metus. Dabar gaminame 1,4-1,7 mln. t per metus, taigi, tikimasi reikšmingo augimo. Keliant tokį tikslą, anot N. Narausko, buvo atsižvelgiama į tai, kiek Lietuva pieno gamino anksčiau. O apie 1990 m. Lietuvos ūkiuose jo buvo pagaminama apie 3,5 mln. t per metus. Dabar pagrindinis klausimas, kalbėjo „Pienas LT" vadovas, ar yra ir bus norinčių tą pieną gaminti? Kiti klausimai - kaip paremti, ar remti, ką su tuo pienu daryti - jau bus keliami vėliau.

„Ir svarbu, už kokią kainą tas pienas bus pagamintas. Pieno gamintojų godos nemažos, bet žiūrėkime, kur eina visa ES politika. Iš Tarptautinės pienininkystės federacijos signalai ateina labai aiškūs: viskas liberalėja, galime nieko negaminti, uždaryti visas gamyklas, visas karves parduoti į Lenkiją, niekam nuo to, išskyrus mus pačius, blogiau nebus. Nes pieno pasaulyje yra ir yra jo perteklius. Pagrindinis klausimas - kas pieną pagamins pigiau ir konkurencingiau. Todėl mes turime ne vieni kitiems laužyti rankas, o galvoti, kaip organizuoti darbą, kad būtų gamyba efektyvesnė. Tai tam ir skirta pirmoji strategijos kryptis - sektoriaus augimas", - aiškino N. Narauskas.

Antroji strategijos kryptis - kaimo gyvybingumas, nes pieno ūkių iki 50 karvių mažėja. Priežastis paprasta - ekonomika, konkurencingumas, smulkieji ūkininkai neišlaiko konkurencijos. „Ir toliau jos neišlaikys. Galime piktintis tuo, bet faktas akivaizdus. Tačiau tai atsiliepia kitu kampu - regionai traukiasi, kaimas miršta. Ši strategijos kryptis ir yra tam, kad būtų rasta būdų smulkiems ūkiams nesitraukti iš gamybos", - komentavo pranešėjas.  

Trečioji kryptis skirta sektoriaus bendradarbiavimui ir stabilumui didinti. Visi sektoriaus dalyviai pavargę nuo kainos pokyčių ir nežino, kaip gyvens artimiausius kelis mėnesius. Žino tik tai, kad pieno bus daugiau, konkurencija didės ir atitinkamai kaina šokinės dar labiau. Todėl, N. Narausko teigimu, reikalingi rizikos fondai, skaidri kainodara, ilgalaikės sutartys ir, kas labai svarbu, kooperacija. Šalys, kuriose išvystyta kooperacija, gyvena stabiliau.

Lietuvos pieno sektorius visada bus orientuotas į eksportą, o tai reiškia, kad turime būti konkurencingi. „O iki šiol mūsų konkurencingumas buvo žaliavinio pieno sąskaita. Tai jeigu norime sektoriaus augimo, kaimo gyvybingumo, reiškia, pieno pramonėje turi būti didinamas efektyvumas ir atitinkamai - konkurencingumas. Be inovacijų to nepadarysi", - toliau pieno gamintojams svarbias tiesas dėstė N. Narauskas.

Penktoji kryptis - reikia skatinti eksportą, nes šiandien didžioji dalis Lietuvoje pagamintų produktų, parduodamų eksporto rinkose, pasak N. Narausko, parduodami kaip žaliaviniai produktai be didesnės pridėtinės vertės.   

„Visos šios strategijos kryptys - gerai ir teisingos sudėliotos. Bet už jos nestovi joks strateginis planas, kuris numatytų, kiek ir kokių resursų reikia, kokios turi būti priemonės ir kaip jas įgyvendinsime. Ir tai turi ne ministerija daryti, o visi sektoriaus dalyviai, tai yra - ir pieno gamintojai. Finansiniai resursai neatsiras iš niekur. Kiek žinau, dėl jų bus kalbama su premjeru. Bet mes turime žinoti, kaip norime tuos resursus paskirstyti, kiek naudos turėtų sukurti kiekvienas euras", - kalbėjo vienas ilgalaikės pieno plėtros strategijos idėjos autorių.

Bet jis pasidžiaugė, kad darbas jau vyksta. Yra tam tikrų iššūkių ir rizikų, pačių sektoriaus dalyvių  bendradarbiavimas tarpusavyje viena iš tų problemų, bet galbūt tai, tikisi N. Narauskas, paskatins visus judėti į priekį. Kalbama apie duomenų bazės sukūrimą, kurioje būtų ūkiai, norintys investuoti ir augti, taip pat ir ūkiai, nematantys perspektyvos ir galvojantys apie pasitraukimą iš gamybos. Paskolų garantijų fondas galėtų būti tarpininkas, kad ūkiai nebūtų išparceliuoti, o pereitų iš vienų kitiems ir gamyba būtų tęsiama. Tokia duomenų bazė, pašnekovo žiniomis, turėtų būti sukurta per artimiausius porą mėnesių, tada būtų realus vaizdas, ar apskritai dar yra norinčių investuoti  į pieno gamybą. 

Ūkininkai replikavo, kad daugelio atsakymas jau dabar aiškus - viskas priklausys nuo pieno kainos. Nes jų vaikai, jaunimas nenori perimti pienininkystės. „Jeigu visi žinotų kainą, kokia bus perspektyvoje, būtų lengva. Bet to nebus. Tai yra verslas ir verslo rizika. Kai šalyje vyrauja smulkūs ūkiai, visas perdirbimas sukoncentruotas penkiose įmonėse, o mes nenorime kooperuotis ir galvojame išplaukti po vieną, tai ir suprojektuoja tuos rezultatus, kuriuos dabar turime", - negražino padėties N. Narauskas. Ir pridūrė, kad jeigu nekeisime situacijos iš esmės, koks ir yra strategijos tikslas, tai galėsime ir toliau verkšlenti, reikšti priekaištus ir kritiką vieni kitiems.

„Jeigu to reikia - pirmyn. Jeigu ne, reikia daryti esminius pakeitimus tiek patiems bendradarbiaujant tarpusavyje, tiek su kitais sektoriaus dalyviais, kas gali duoti efektyvius pakyčius. Aišku tik viena - pasaulinė pieno rinka yra nestabili, stabilumo galime tikėtis tik 2-3 mėnesiams, o kuria kryptimi kaina šokinės, yra loterija. Mums, kurie kooperuojasi, atrodo, kad kooperacija galėtų būti tas amortizatorius, kuriems atrodo kitaip, prisiima verslo riziką, susijusią su nestabilia rinka", - gana griežtai kalbėjo N. Narauskas.

Jis sako suprantantis, kad jo kalbos neretai sukelia erzelį, bet kalbėti malonių dalykų, kurių nėra, nemato reikalo. Situacija bloga, bet, jo įsitikinimu, visus 26 metus ėjome ta kryptimi - į blogą pusę. Jeigu dabar pavyks kažką pakeisti, tai pavyks, jeigu ne, tuomet galėsime toliau žiūrėti, kaip blogai viskas vyksta.

Tačiau kai kuriems ūkininkams atrodo, kad mažieji pagal tą strategiją išnyks. Tokią nuomonę išsakė Alytaus r. ūkininkė Audronė Miškinienė. N. Narauskas atkirto: „Neteisinga išvada. Išnyks tik tuomet, jeigu nieko nedarys. Todėl neformuokite neteisingos nuomonės."

„Bet aš matau, kad su dabartine pieno kaina palaikomi tik stambieji ūkiai. Ką jūs darysite, kai išnyks mažiukai?" - neatlyžo A. Miškinienė.

Alytaus r. ūkininkė Audronė Miškinienė baiminasi, ar strategija visai nesužlugdys smulkiųjų ūkių

N. Narauskas vėl aiškino: „Strategijos antrosios krypties tikslas - regionų gyvybingumas. Jo nebus, jeigu bus tik stambūs ūkiai. Todėl strategija yra orientuota, kaip kiekvienam pieno gamintojui, kuris nori gaminti pieną ir jį žada gaminti ateityje, padėti rasti sprendimus, kurie užtikrintų jo ekonominę egzistenciją. Taigi, pradėkime plačiau mąstyti, kaip padėti užaugti tam, kuris turi 20 karvių ir nori jų turėti 50. Pradėkite atviriau žiūrėti į pasaulį, o ne tik iš barikadų pusės."

Ūkininkės neįtikino ir šie argumentai: „Mažiukas negalės dalyvauti projektuose ir negaus paramos. Apklausiau rajono ūkininkus, ar imtų paramą, jeigu duotų - ne, sako, neimsime, nes neturime iš ko jos imti. Duokite mums pieno kainą, padarykime ją vienodą visiems, ir mes viską pasidarysime patys be paramos. Nes dabartinė pieno kaina nusižengia bet kokiam žmoniškumui."

„Jeigu sergančiajam gydytojas duoda vaistų, o jis atsisako juos vartoti, tai tokiam pacientui padėti negalima. Jūsų kalba prieštarauja ekonomikos dėsniams ir to nebus, tad neverta apie tai ir kalbėti. Panašią sistemą, pagal kurią visi turėjo gyventi komunizme, jau darė kaimyninė šalis", - sakė N. Narauskas, taip pat pastebėjęs, kad pieno perdirbėjai, skirtingai nuo gamintojų, namų darbus darė nuo 1990-ųjų.

Kažin, ar ekonomine logika pagrįsti argumentai įtikins vargstančius smulkiuosius pieno gamintojus. Tačiau išvengti rinkos grimasų jiems nepavyks, todėl anksčiau ar vėliau turės apsispręsti, ar daro viską dėl pažangos, ar lieka pieno gamybos užribyje.

MŪ inf. 

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokios priežastys verčia / priverstų atsisakyti ūkio?
Orai