Ūkis
Nauja karta į kaimą grįžta su savais planais ir siekiais
2015-06-01

Raseiniai. Iš miesto į kaimą grįžę ūkininkų atžalos nenori stoti į tėvų išartą vagą - mieliau imasi naujo verslo ir keičia ūkio kryptį. Tėvų praminto pienininkystės tako nesirinko ir į gimtus namus sugrįžęs raseiniškis Edvardas Giedraitis, prieš penkerius metus pasukęs ūkio vairą mėsinės gyvulininkystės link.

Dėl šio sprendimo šiandien nesigaili nei pats Edvardas, nei ūkį sūnui perleidę tėvai - žingsnis po žingsnio mėsinių mišrūnų ūkis auga ir duoda pelną, o jauno ūkininko planuose - bandos plėtra ir jos išgryninimas.

Pienininkystė - praeitas etapas

Raseinių rajone, Paupio kaime, gyvenantys Edvardo tėvai daugiau kaip du dešimtmečius puoselėjo nedidelį pienininkystės ūkį, laikė keliolika karvių,  tačiau ilgainiui pritrūkus sveikatos perleido ūkį sūnui.

„Karvių nemilšiu", - juokiasi prisiminęs prieš penkerius metus savo pasakytus žodžius Edvardas, tuo metu Vilniaus Gedimino technikos universiteto transporto inžinerijos studentas. Laikinai sustabdęs mokslus ir mėnesį praleidęs ūkyje jis sako supratęs, kad kaimas nėra baubas, nuo kurio reikėjo bėgti, kaip atrodė vos baigus vidurinę mokyklą.

„Supratau, kad Vilnius nėra ta vieta, kur norėčiau gyventi, trūko erdvės, trikdė skubėjimas. Anksčiau svajojau kuo greičiau ištrūkti į miestą, o ten praleidus penkerius metus norėjosi ramesnio gyvenimo. Ir tėvams pasidarė per sunku vieniems ūkyje, reikėjo pagalbininko, tad buvo proga sugrįžti", - prisimena Edvardas, pripažindamas tai, kad nors kaimas jį traukė, bet pienininkystė buvo ne prie širdies. Tada ir gimė mintis ūkį pakreipti kita vaga - imtis mėsinių galvijų auginimo.

„Kai svarstėme, kokią mėsinių galvijų veislę rinktis, tėvas patarė ieškoti ramesnių, kad labai pikti nebūtų. Sudomino angusų veislė, nors kaip dabar jau įsitikinom, jie nėra jau tokie ramūs, ypač mišrūnai, ne vieną yra ir apstumdę. Nusipirkę grynaveislį bulių sukergėme su turėtomis karvėmis ir taip pradėjom kurti naują ūkį", - pasakoja Edvardas, per penkerius metus bandą padidinęs nuo keliolikos iki 60-ies galvijų.

Patirties - pas senbuvius

Pasak paupiškio, imtis naujos ūkininkavimo krypties nebuvo paprasta,  prireikė ne tik bendrų žinių, bet ir  senbuvių augintojų patirties, patarimų. „Atsidariau veislinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos puslapį, ir tiesiog domėjausi, kas ką augina, skambinau, klausinėjau, aiškinausi. Dabar ir pats esu tos asociacijos narys, nors ir smulkiausias", - sako Edvardas.

Pirmuosius grynaveislius angusų mėsinius galvijus - keletą jaučių, o šiemet ir telyčių - jis įsigijo iš Antano Bezaro ūkio. „Per penkerius ūkininkavimo metus šiemet įsigijom trečią grynaveislį jautį, pakeisdami, kad nebūtų kraujomaišos. Dabar turime du - vieną statom prie melžiamų karvių, kitą - prie mišrūnių. Taip gaunamos dvi atskiros linijos", - aiškina ūkininkas, auginimo patirtimi dalintis dabar galintis ir pats. 

Nors mėsinių galvijų priežiūra lengvesnė, tačiau jei kas nutinka, juos suvaldyti sudėtinga. Jei vienas iššoka iš aptvaro, paskui jį pasineša visa banda. „Iš pradžių nežinojom, ką daryti. Jei atsisukęs esi, nieko, elgiasi ramiai, o jei nusisukai, tuoj gauni smūgį į užpakalį. Jei suduosi gyvuliui, tik įsiutinsi, pamatėm, kad labiau paklūsta šūksniams ir rankų mostams", - juokiasi Edvardas iš pirmųjų bandymų pažinti galvijus. Jo pastebėjimu, ramesni bandoje grynaveisliai gyvuliai, jų elgesys labiau nuspėjamas negu mišrūnų.

Ką investuoji, grįžta pamažu

Iš pradžių sunkiai augusi banda dabar, kai prieauglio po 10 ar 15, didėja greitai - jau pernai ūkininkas realizavo savo pirmuosius buliukus ir jau šiek tiek uždirbo.  „Šiemet dar pardavėme keletą buliukų, jau kiek sėkmingiau nei pernai, kai pataikėme parduoti kritus kainai", - sako E. Giedraitis, planuodamas daugiau pelno gauti kitą vasarą, pardavus dabar auginamus veršelius. Telyčaites jis pasilieka bandos didinimui, tad investicijos sugrįžta pamažu. Paklaustas, kaip sekasi planuoti išlaidas, kai pelnas gaunamas vos kartą per metus, Edvardas patikina, kad sunkumų jam dėl to nekyla. Nors ūkis ekologinis, mišrūnų prieauglis kol kas patenka tik į bendrą rinką, o tai, pasak Edvardo, neperspektyvu, todėl jo tikslas - išgryninti mišrūnų bandą.

„Susidėlioju prioritetus ir po truputį, žingsnis po žingsnio įgyvendinu, nesistengiu pasiekti visko per trumpą laiką. Draugai juokiasi, kad esu vienintelis ūkininkas, kuriam nėra blogai. Matau, kad dar daug ko trūksta, bet per daug nesuku galvos. Daug žinau tokių, kurie stengiasi iš karto gyventi ir gerai, ir tvarkingai, o aš kuriuosi pamažu. Dėl to man ir lengva", - sako ūkininkas, rodydamas besiganančią mišrūnų bandą ir šalimais baigiamą statyti tvartą. Dėl jo teko įsiskolinti bankui, bet atstačius šalia pievų trūnijusius fermos griuvėsius dabar patogu išginti bandą.

Ramstis - parama

Perėmęs tėvų ūkį E. Giedraitis pasinaudojo jaunajam ūkininkui skirta parama. Tada įsigijo šiek tiek technikos  - traktorių „Belarus", germinatorių, vyniotuvą, žoliapjovę. Daug ko dar ūkiui trūksta, bet labiausiai - mėšlo kratytuvo, be kurio ekologiškai ūkininkauti neišeina, tad jaunas ūkininkas tikisi šiuo etapu pasinaudoti parama investicijoms į žemės ūkio valdas ir įsigyti reikalingą daiktą.

Pernai pavyko pačiam nusipirkti šienainio presą, nes prasidėjus vasaros darbams, išsinuomoti ar prisiprašyti, kad kas supresuotų šienainį, buvo tikras iššūkis. „Šiomis dienomis jau šienausim, kad spėtų atželti, būtų kur bandą ganyti. Kai turim presą, jokio vargo. Užpernai, kai reikėjo presuoti, aplankėm gal 10 ūkininkų, ir niekas negalėjo supresuoti - visi sau dirbo, o kai presas atliko, mūsų žolė perraugo", - prisimena paupiškis, šiemet prie tėvų perleistos 30 ha žemės nupirkęs dar gabaliuką iš apleistų valstybės plotų.

Pašarų galvijams užtenka tiek, kiek prigamina ūkyje. Kad pievos atsinaujintų, sėja grūdus, tad mišrūnus palepina ir miltais. „Mažam ūkiui ekologiškai ūkininkauti labiau apsimoka. Tie, kas didelius ūkius turi, tai jie ir rinką grūdams turi savo, ir trąšas avansu perka, o mes sukamės savo ūkio pajėgomis," - sako Edvardas, kuriam ir mažas ūkis netrukdo kurti didelius planus. Juo labiau, kad jis ne vienintelis jaunas žmogus, atokiame ir miškų apsuptame Paupio kaimelyje kuriantis savo gyvenimą.

„Čia pamažu sugrįžta ir kiti mano draugai, taip pat bando kurti verslą, ūkininkauti. Tikrai neliūdim, turim kuo gyvent", - optimizmo nestokoja Edvardas.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokios priežastys verčia / priverstų atsisakyti ūkio?
Orai