Vilnius. Gyvulininkystės plėtros 2014-2020 m. programoje iškeltas strateginis tikslas - suformuoti į vidaus ir užsienio rinką orientuotą konkurencingą gyvulininkystės sektorių, ūkinių gyvūnų laikytojams užtikrinantį pajamas. Šiandien pieno gamintojams tai skamba kaip pasityčiojimas.

Pieno gamintojų suvažiavime kalbėję ūkininkai išsakė daug karčių žodžių dėl susiklosčiusios situacijos. 

Išlaidų augimo vidurkis yra dukart didesnis negu pajamų

Ūkininkas ir Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas su savo kaimynu ir kolega Manfredu Skrobliu paaukojo kelis vakarus, kad išsiaiškintų, kiek toli nuėjo per 15 metų. Jie išsitraukė savo ūkių buhalterinius duomenis ir padarė gana išsamią to laikotarpio pieno ūkio analizę. „Liūdna, pieno kaina per 15 metų nepasikeitė. Dar liūdniau atrodo situacija per paskutiniuosius metus - bazinio pieno kaina nukrito nuo 1 200 iki 600 Lt, arba natūralaus - beveik nuo 1 500 iki 780 Lt. 50 proc. sumažėjusi pieno kaina yra tikras faktas ir jo niekas nenuginčys", - tokius skaičius pateikė B. Markauskas. O pieno produktų kainos parduotuvėse, pasak jo, nuo 2000 m. iki 2014 m. augo nuolat.

„Su gyvulininkyste Lietuvoje yra kažkas negerai", - sako B. Markauskas

B. Markauskas pateikė ir sunkiai suvokiamus skaičius, kiek per pastarąjį dešimtmetį padidėjo ūkio išlaidos pašarams, energetikai, trąšoms, technikai ir kt. Mineralinių priedų, trąšų, energetikos, kuro, kombinuotųjų pašarų, rapsų, žemės mokestis ir visa kita nuo 2004 m. brango 150-500 proc. Darbuotojų atlyginimai padidėjo 292 proc. „Taigi, viską įvertinus, dabar mūsų pajamos yra mažesnės negu 2004 m., išlaidų augimo vidurkis yra dukart didesnis negu pajamų. Aiškesnio įrodymo, kodėl šiandien esame tokioje situacijoje, turbūt ir nereikia", - reziumavo B. Markauskas.

Perdirbėjai, pasak jo, pieno gamintojams aiškina, kad pagrindinė problema yra nuostolingas eksportas, todėl ir supirkimo kaina yra maža. B. Markauskas svarsto taip - jeigu perdirbimo įmonės neįsivežtų pieno iš svetur, pieno produktų dalis eksportui būtų tik apie 25 proc., o vidaus rinkoje galėtų parduoti 75 proc. Lietuvoje pagaminto pieno, ir jo supirkimo kaina būtų daug didesnė - galėtų siekti 37 cnt/kg.

„O dabar gaunasi įdomi situacija - perdirbėjai importuoja pieną iš Latvijos ir Estijos, didina būtinybę eksportuoti pagamintus produktus ir dėl to Lietuvos gamintojams moka daug mažesnę kainą. Manau, šioje situacijoje Vyriausybė tikrai turi svertų įsikišti. Pieno perdirbimo įmonės per 2007-2013 m. laikotarpį gavo 260 mln. Lt paramos, dalis šių lėšų - iš Lietuvos biudžeto. To pasekmė - mums sumažintos pieno supirkimo kainos. Paradoksali situacija, nes nacionaliniais pinigais smukdome Lietuvos pieno sektorių", - piktinosi ŽŪR vicepirmininkas.

Kodėl šiandien Lietuvos pieno sektorius patiria gilią krizę ir yra nekonkurencingas ES pieno gamintojų atžvilgiu, jis įvardijo kelias priežastis: mažiausia pieno supirkimo kaina ir išmokos ES, spartesnis gamybos kaštų augimas negu pajamų, silpna kooperacija, didelės investicijos, kad ūkiai atitiktų ES reikalavimams, galų gale - pieno gamyba yra nepatraukli žemės ūkio šaka.

„Taigi, norint pakeisti padėtį, reikia ir politikų, ir derybininkų, ir mūsų pačių pastangų. Šiandien ūkininkauju ir neparduodu karvių tik todėl, kad aš, būdamas kooperatyvo „PienasLT" narys, tikiu, jog gamyklą vis dėlto pastatysime ir vieną kartą išsiveršime iš mus smaugiančios kilpos", - B. Markauskas dar išsaugojo šiek tiek optimizmo.

Kooperacijai suduotas smūgis

Kooperatyvo „Pieno gėlė" vadovas Jonas Kuzminskas pasidžiaugė, kad daugiau kaip du tūkst. į visuotinį pieno gamintojų suvažiavimą atvažiavusių ūkininkų sudaro maždaug 7 proc. visų Lietuvoje likusių pieno gamintojų. Jo teigimu, susiklosčiusi situacija yra tragiška, komiška ir nedėkinga.

„Tačiau kaltinti pirmiausia turėtume patys save todėl, kad per ilgai tylėjome. Džiaugiuosi, kad suvažiavimas prasidėjo pagerbiant tuos ūkininkus, kurie patraukti atsakomybėn dėl kelių blokavimo. Tai - gėda mūsų valstybei. Aš kartais juokaudamas kolegoms sakau, kad gal mums reikia pasikviesti kokį prancūzą, kad pamokytų mus kaip revoliucijas kelti", - bandė šmaikštauti J, Kuzminskas.

Kooperatyvo „Pieno gėlė" vadovas Jonas Kuzminskas konstatavo, kad kooperacijai buvo suduotas smūgis

Jo įsitikinimu, didžiausia mūsų valstybės bėda - ne ten sudėlioti prioritetai. „ES ir valstybė skyrė daug paramos perdirbimo įmonėms. O kiek, leiskite paklausti, buvo investuota į kooperaciją, kurią tik prieš rinkimus visi labai garsiname ir kuria labai giriamės?" - retoriškai klausė kooperatvybo vadovas.

Pateikęs kelis praėjusių ir šių metų skaičius, jis konstatavo, kad kooperacijai buvo suduotas smūgis. 2015 m. sausį kaina, palyginti su 2014 m. Sausio mėn., sumažėjo 47,6 proc., vasarį - 40,2 proc. Gruodį, palyginti su ankstesnių metų tuo pačiu mėn., kaina krito 37,8 proc.  „Taigi, kol neremsime kooperacijos, kol patys į savo rankas neperimsime perdirbimo,  tol čia rinksimės, streikuosime, ir vis tiek nieko gero nebus", - konstatvo J. Kuzminskas.

Scenarijus pieno gamintojams jau parašytas?

„Jau pusę metų diskutuojame: žaliava pas mus yra pigiausia Europoje, o ant prekystalio - brangiausia. Kodėl? Pieną valdo kelios perdirbimo įmonės, ūkininkų balso čia nėra, o Konkurencijos taryba neįžvelgia jokių susitarimų, nors faktai kalba patys už save. Perdirbimo įmonės susijungusios į asociaciją ir manipuliuoja kainomis kaip nori. Todėl ir atsidūrėme aklavietėje", - tokias mintis suvažiavime išsakė ūkininkas, LŪS Prienų r. skyriaus pirmininkas Martynas Butkevičius.

Jis piktinosi vienoje TV laidoje išgirdęs perdirbimo įmonės vadovo svarstymus, kad nieko tokio, jeigu pieno sektorius Lietuvoje bankrutuos  - perdirbėjai atsiveš pieno iš kitur, juk gyvename kapitalistiniame pasaulyje. „Manau, scenarijus mums jau parašytas", - liūdnai konstatavo M. Butkevičius.

Mintimis su bendraminčiais dalijosi ir LŪS Prienų r. skyriaus pirmininkas Martynas Butkevičius

Prienų rajone smulkiesiems ūkininkams mokama 11-12 cnt/kg pieno, stambesnio prekinio ūkinio - 17-18 cnt. „Jeigu išnyks smulkieji ūkiai, reiškia, kad kaimo nebėra. Ką tik aplankiau vieną jauną ūkininką, turintį 20 karvių ir dar nedidelį darbelį. Jo planai - krautis lagaminus ir važiuoti į Angliją. Štai tokia Lietuvos kaimo ateitis, jeigu padėtis nesikeis", - tokia, anot M. Butkevičiaus, kaimo realybė.

Be to, jo teigimu, po rajonus jau važinėja „berniukai" ir siūlosi supirkti ūkius. Aišku, kad jiems fermų po 100 karvių nereikia - jiems reikia supirkti ir konsoliduoti žemę po 200-300 ha vienoje vietoje. Todėl, M. Butkevičiaus prognozėmis, pieno sektoriui bus pritaikytas amerikietiškas variantas - fermos po 5 000-10 000 tūkst. karvių.

„Tad kad ir kiek stengsimės, be valdžios pagalbos gerų sprendimų nepriimsime ir šito vežimo vieni patys neišvešime", - M. Butkevičius vilties išsaugojęs nedaug.

MŪ inf.