Ūkis
Mažažemio ūkininko pasirinkimas - braškynas
2016-07-04

Ukmergės r. Siesikų seniūnijoje, Šimkūnų kaime ūkininkaujantis Vidmantas Zimblys išbandė ne vieną augalininkystės sritį ir įsitikino - nedaug žemės turinčiam ūkininkui verta įveisti braškyną. Vyras mano, kad turint keliolika hektarų žemės konkuruoti su stambesniais javų augintojais būtų sunku, o ir tam tinkamos technikos nėra.

Tad dabar V. Zimblys ūkininkauja tik kiek mažesniame nei 1,5 ha sklype, o likusią nuosavų 12 ha dalį nuomoją. Vyras dirba ir kitą, su žemės ūkiu nesusijusį darbą, tačiau neslepia, braškynas  - rimta finansinė paspirtis.

Brangios technikos nereikia

Kaip vieną braškyno privalumų V. Zimblys įvardija tai, kad jam nereikia brangios technikos - puikiausiai išsiverčia su žoliapjove ir frezavimo įranga. Traktoriaus prisireikia tik dirvos įdirbimui prieš daigų sodinimą. Tuomet techniką išsinuomoja iš aplinkinių ūkininkų.  

Beveik prieš dvidešimtmetį pasisodinęs keletą vagų braškių ir įvertinęs uogininkystės privalumus, pradėjo plėstis. Vienu metu braškėmis buvo apsodinęs hektarą. Tačiau sako, kad šeimos verslui tokio ploto per daug ir be samdomų darbininkų nebeišsiversi.

Tad nusprendė, kad „geriau mažiau, bet tvarkingiau" ir  ūkyje dabar talkina žmona Vida, marti Karolina ir sūnus Tomas. Kadangi ir jie turi kitus darbus, į braškyną dažniausiai sušoka savaitgaliais.

„Taigi toks ūkininko darbas. Vasarą net pažvejoti nėra kada", - šypsosi sodyboje ant ežero pakrantės gyvenantis vyriškis. Tačiau prisipažįsta žiemą žemės darbų labai pasiilgstąs.

Laistymo įranga pasiteisino

V. Zimblys pasakoja per du dešimtmečius daugybę  braškių veislių išbandęs. Kai kurioms Šimkūnų kaimo dirva visai nepatiko. Eksperimentai ir kantrybė pasiteisino - dabar augina čia gausiausiai derančias „Polka", „Zefir", „Marmolada" ir, kaip sako, savo stalui skirtą veislę „Venta".

Kuri iš jų skaniausia? Juokauja, kad dėl to jų su žmona nuomonės išsiskiria: „Taigi kiek žmonių - tiek skonių ir nuomonių. Tik „Venta" tai pardavimui netinka, per minkšta uoga".

Dabar braškės auginamos 50 arų ir jau ketverius metus V. Zimblio braškynas turi išskirtinės kokybės sertifikatą.

Ne paslaptis, kad pirmosios braškės turguje brangiausios ir dauguma stengiasi jų žydėjimą ir nokimą paankstinti kovo mėnesį pradėdami dangstyti agroplėvele. V. Zimblys sako to nedarąs. Tokia jo nuostata - tegu sau noksta natūraliai. O kartą pabandęs uždengti nusivylė rezultatu - po plėvele prisiveisė galybė skruzdžių.

Šiemet pirmąsias uogas raškė birželio pirmosiomis dienomis. Sako, kad šiųmetis sezonas prasidėjo gera savaite anksčiau už pernykštį.

O kai daugelis šalies braškininkų guodėsi dėl sausros, V. Zimblys įjungė lašelinę laistymo įrangą, tad ir derlius nenuvylė. „Laistymo įrangos naudą pajutau dar ūkininkavimo pradžioje, kai stojus sausrai tris arus braškių kasdien su laistymo žarna liedavau. Ir taip nuo ryto iki vakaro", - prisimena pradžios sunkumus pašnekovas. Tuomet ir kilo mintis įsigyti įrangą. Tuose sklypeliuose, kuriuos ketina naikinti, žiemai jos nepalieka - kad neįsisuktų graužikai.

Pirkėjai - „naminiai"

V. Zimblys sako, kad turint kelių dešimtmečių praktiką, dėl rinkos galvos sukti labai nebereikia. Didžiąją dalį derliaus nuperka tiesiai iš namų. Net prekybai turguje lieka nedaug.

Ūkininkas pasakoja, kad atvažiavę pirkėjai paprastai pirmiausia apžiūri braškyną. Jei piktžolių jame yra, reiškia, chemikalais nepiktnaudžiaujama. Nors turint išskirtinės kokybės ženklą, kitaip ir būti negali.

Piktžolių tikina nevengiąs ir dėl kitos priežasties - drėgmė tarp žolynų dirvoje ilgiau išsilaiko, o kai lietūs pliaupia ir jos tikrai netrūksta, uogos ant dirvos nesugula, švaresnės būna. „Jau kai labai aukštos iš braškių kyšo, praeinu su žoliapjove ir nušienauju, kad iš tolo gražiau atrodytų", - sako vyras.

Labiausiai jam nepatinka tai, kad valstybės žemės ūkio politikoje tarsi suvienodinti ir augintojai, ir perpardavinėtojai. Juk ir pirkėjas yra apgaunamas, kuomet porą vagelių savų uogų pasisodinęs prekeivis gali pusantro mėnesio turguje uogomis prekiauti.

„Tai tos jo savos uogos tik dėl vaizdo. Vaidina didžiausią ūkininką, ūkį įregistruoja, o sėkmingai lenkiškomis prekiauja. Perpardavinėdamas gauna pelną, už kurį net mokesčių nemoka", - skaudulį kelia pašnekovas. Jo nuomone, valstybė tokią prekybą ir tokį „ūkininkavimą" turėtų labiau kontroliuoti.

MŪ inf.

Kartu

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kuri problema Jums didžiausia?
Orai