Ūkis
Lietuvos pieno sektorius: silpna gamyba ir stiprus perdirbimas?
2018-03-16

Vilnius. Dalis pieno gamintojų tikina, kad vienintelis kelias pagerinti sektoriaus padėtį - kooperacija ir gamybos stambinimas, kita dalis ateitį mato stipriuose vidutiniuose šeimos ūkiuose. Perdirbėjai savo ruožtu tvirtina, kad šalyje perdirbimas yra stiprus, o gamyba vis dar šlubuoja.

Valdžios atstovai akcentuoja visų sektoriaus dalyvių bendradarbiavimą. Ar įmanoma tokiame fone pasiekti Pieno sektoriaus plėtros strategijoje užsibrėžtus tris milijonus tonų žaliavinio pieno per metus?

Atsakymų ieškota trečiadienį Seime Kaimo reikalų komiteto surengtoje konferencijoje „Lietuvos pieno sektorius: padėtis ir iššūkiai".

Žemės ūkio viceministras Saulius Savickis pristatydamas šalies pieno sektorių ir jo dalyvius teigė, kad nė viena gamintojų grupė nesudaro kritinės masės.

62 proc. šalyje perdirbamo pieno supirkėjai nusiperka patys. 57 proc. nuperkama iš stambiųjų (1,3 t pieno per dieną) pieno gamintojų, vidutiniškai per 2017 m. jie gavo 356 Eur/t, tai yra truputį daugiau nei ES vidurkis (348 Eur/t). 43 proc. pieno superkama iš smulkių gamintojų, dažniausiai iš pieno supirkimo punktų, ir čia vidutinė kaina yra 254 Eur/t. Tarpininkai (įmonės, kooperatyvai) superka apie 25 proc. pieno ir moka gamintojams 256 Eur/t.

„20 proc. šalies pieno pagaminama ūkiuose, turinčiuose 1-10 karvių. Didžiausias skausmas yra būtent ši kategorija, nes būtent ji sudaro 80 proc. visų pieno tiekėjų", - kalbėjo žemės ūkio viceministras Saulius Savickis

Iš viso Lietuvoje perdirbama 1,74 mln. t, iš jų - importuotas sudaro apie 23 proc., t. y. per 400 tūkst. t pieno, jo vidutinė kaina 329 Eur/t.

„Problema egzistuoja ne visame sektoriuje, bet tik tam tikroje grupėje. Tikslas - gauti vidutinę Europos kainą. Šiandien daugiau kaip pusė Lietuvoje pagaminto pieno ją jau gauna. Tačiau yra kita kategorija, 20 proc. viso pagaminto pieno ir 80 proc. gamintojų, kuri negauna", - remdamasis Eurostato duomenimis kalbėjo žemės ūkio viceministras, konstatuodamas, kad labai didelę įtaką mūsų šalies supirkimo kainoms daro didelis rinkos žaidėjas - Lenkija. Nuo jos vidutinė supirkimo kaina skiriasi 4 Eur už toną.

Pasak S. Savickio, jokiame kitame sektoriuje nėra tokio antagonizmo tarp gamintojų ir perdirbėjų kaip šiame, nors svyravimų ir nesutarimų yra visur. „Po mažiau nei metų diskusijų buvo pasirašyta deklaracija, kad pradėtume dirbti kartu ir žiūrėti į vieną pusę. Nes tos muštynės niekam nėra naudingos", - priminė viceministras.

Pieno sektoriaus plėtros strategijoje numatytos gairės, iš jų ministerija akcentuoja bendradarbiavimo svarbą. „Jei jo nebus, visos kitos gairės nereikalingos. Bendradarbiavimą mes suprantame kaip tarpusavio pasitikėjimą, skaidrią ir sąžiningą kainodara, ilgalaikes sutartis. Manome, kad procesas vyksta gera linkme. Suprantu, kad 25 metus nesišnekėjus tarpusavyje, per pusę metų atsisėsti ir pradėti šnekėtis yra sudėtinga, bet aš tikiu tuo procesu", - optimistiškai į perspektyvas žvelgė S. Savickis.

Anot jo, Pieno taryboje šiuo metu aktyviai diskutuojama dėl kainos ir kainodaros, tačiau apie pasiektus rezultatus dar anksti kalbėti. „Jei susitariame dėl kainodaros, tada galime eiti ir per kitus stulpelius, jei nesusitariame dėl kainos, turime sąžiningai tai pasakyti ir nemeluoti vieni kitiems: paliekame laukiniam kapitalizmui ir kas išgyvens... Bet tikiu, kad taip neįvyks", - susirinkusiems kalbėjo S. Savickis.

Lietuva - Baltijos šalių pieno perdirbo lyderė

Kiek kitaip pieno tiekėjų struktūrą braižė Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras" direktorius Egidijus Simonis. Jo duomenimis, stambūs pieno statytojai (virš 40 t/mėn.) rinkai tiekė 59 proc. pieno, ž.ū. kooperatyvai ir individualios įmonės - 30 proc., smulkūs pieno statytojai - 11 proc. E. Simonis atkreipė dėmesį ir į pieno kokybę, kuri, jo teigimu, smulkiųjų gamintojų būna prasta.

Tiesa, į tai sulaukė replikos iš salės. „Daug pasakėte apie nekokybišką pieną. Ar jūs vartotojams parduodate nekokybišką produkciją?..", - retoriškai klausė Juzefa Tamavičienė, gavusi atsakymą, kad atlygį kiekvienas gauna pagal kokybę, o prastesnis pienas naudojamas tik tam tikriems produktams.

„Užimame perdirbimo lyderio poziciją Baltijos šalių regione: perdirbame 60 proc. viso regiono pieno, tuo tarpu pagaminame 48 proc. žalio pieno", - kalbėjo Egidijus Simonis

„Pieno centro" vadovas priminė, kad Latvija ir Estija tam tikrus sprendimus priėmė anksčiau nei mes. „Mes dabar kalbame apie strategiją, nes pavargome nuo barnių, ginčių ir kaltinimų vieni kitiems. Estija 2004 m. įstojo į ES ir nusprendė, kad perdirbime ir prekyboje lieka tik pramoniniai pieno ūkiai ir dabar jų ūkio dydis - 133 karvės", - lygino E. Simonis. Jo duomenimis, Latvijoje vidutinis ūkis - 20, Lietuvoje - 11 karvių.

E. Simonis iš perdirbėjų pozicijos įvardijo ir sektoriaus silpnybes bei tikslus. Jo teigimu, šalies ūkių struktūriniai pokyčiai vyksta, tačiau pernelyg lėtai, eksportas skatinamas silpnai. Žalingas sektoriui, o ypač smulkiems pieno gamintojams, ir Pieno įstatymas.

Anot jo, trūksta žaliavos, nes šalies ūkiai patenkina tik 80 proc. perdirbamo poreikio, neatsižvelgiant į potencialą gamybą didinti. „Paliekame kitose šalyse daugiau kaip 100 mln. eurų - tai galėtų būti mūsų žemdirbių pajamos", - apie trūkstamos žaliavos importą kalbėjo pranešėjas.

Jo manymu, reiktų pagalbos stambinant ūkius, auginant primilžius ir didinant supirkimo kiekį, tuo pačiu didėtų ir vidutinė supirkimo kaina. Dar vienas svarbus aspektas - vidaus rinkos palaikymas, nes, anot perdirbėjų atstovo, gana sunku ir sudėtinga įkelti koją į kitų šalių prekybos centrus, nes ten visų pirma skatinami savi gamintojai, kai tuo tarpu Lietuvoje savi nėra palaikomi.

Dar vienas tikslas - pieno produktų eksporto skatinimas, nors E. Simonis sutiko, kad eksportuojami ne pačios aukščiausios pridėtinės vertės produktai. Tuo tarpu į diskusiją įsitraukęs Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktoriaus pavaduotojas Eimantas Pranauskas iškėlė idėją vėl grįžti prie bendro šalies prekės ženklo sukūrimo, su kuriuo, galbūt, pavyktų sėkmingiau įsitvirtinti kitose rinkose.

Kooperacija - vienintelis išsigelbėjimas?

Nemaža dalis konferencijos pranešėjų akcentavo, kad sektoriaus išsigelbėjimas - kooperacija, kuomet maži gamintojai įgautų didesnes derybines galias. Ir kooperuotas galėtų būti ne tik supirkimas, bet ir perdirbimas. Kaip pavyzdžiai buvo pateikiamos stiprios šalys, kuriose didžioji dalis perdirbimo - kooperatyvų rankose. Būtent tose šalyse ir supirkimo kaina yra geresnė.

Pasak Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias" valdybos pirmininko Jono Kuzminsko, tai, kad prastas supirkimo kainas Lietuvoje sąlygoja žemas kooperacijos lygis, jam yra tekę išgirsti ir iš kitų šalių atstovų

„Derybinės pozicijos ministerijoje ir visur kitur yra didesnės perdirbimo nei gamintojų. Sektorius yra išbalansuotas ta prasme, kad perdirbimo pajėgumai yra tokie, kad pieną be didelių problemų perdirba ir dar atsiveža. Perdirbimo įmonėms problemų nėra, o gamintojai yra likę prie suskilusios geldos. Kooperuotas pieno sektorius nėra toks didelis", - kalbėjo J. Kuzminskas.

Anot jo, dabar padėtis rinkoje tokia, kad ir tie patys kooperatyvai yra priversti eksportuoti žaliavą į Lenkiją. „Gelbsti lenkai. O ką daryti?  Jei ne lenkai, tie kooperatyvai jau seniai būtume padėję šaukštus ir sportininkais mus padarė pačios perdirbimo įmonės", - sakė kooperatyvų atstovas.

Kooperacijos svarbą pabrėžė ir Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vadovas Albertas Gapšys. Jo nuomone, net ir pašonėje esanti stipri perdirbėja Lenkija neišgelbės gamintojų.  Tai - tik trumpalaikė alternatyva, nes, pavyzdžiui, ten kilus krizei pirmiausia bus atsisakyta įvežamos žaliavos. Tad būtina turėti alternatyvą mūsų šalies viduje. „Būtent pienininkai iš visų žemės ūkio šakų vieninteliai neturi tikros alternatyvos. Dabar visi priversti parduoti perdirbimo įmonėms", - konstatavo A. Gapšys.

Anot jo, rinkai padėtų grįžimas prie pieno kainų reguliavimo, stabilizuoti padėtį galėjo ir itin nepalankiu metu panaikinta kvotų sistema, ta pati kooperacija taip pat galima ir kitu lygmeniu. „Smulkieji iš savo veiklos negali labai investuoti į savo ūkį, valstybės pareiga garantuoti tuos šaltinius ir padėti prisidedant. Patys stambiausi ūkiai turėtų bandyti išgyventi savo jėgomis ir likusias lėšas reiktų nukreipti į smulkius ūkius", - sakė LAEI atstovas, primindamas, kad situacija visada buvo sunki, bet šiame sektoriuje užimtumas visada buvo didžiausias.

„Kodėl mes prie to priėjome? Esame susipriešinę, o tuo naudojasi ir valdžia, ir perdirbėjai. Vieni ant kitų varome, kad atimama ir panašiai... Bet, deja, šiandien pieną atiduodame, o ne parduodame", - kalbėjo ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis. Jo manymu, būtent gili kooperacija šia problemą padėtų spręsti.

Kiek kitokį požiūrį į kooperaciją dėstė Alytaus r. ūkininkė Audronė Miškinienė. „Visi sako, kad turime kooperuotis. Nemanau, kad mes nesame kooperuoti. Nežinau, ar reikia pažengti dar labiau. Smulkūs ūkiai traukiasi. Jei jūs norite išsiplėsti staigiai, kalbu apie tuos 3 mln. tonų pieno, ar ne teisingiau būtų plėsti ūkių skaičių, o ne stambinti ūkius? Nes žemės mes, ūkininkai, nebeišplėsime niekaip. Toks kainos iškėlimas stambiajam, kai mažiukui tiek nedaug paliekate, veja žmogų į neviltį ir jis traukiasi. Jei kainų skirtumas išliks toks didelis tarp didelio ir mažo, tai tikrai mes neišgelbėsime pieno sektoriaus", - kalbėjo ūkininkė.

„Keista, kad kooperatyvai labai palaiko pieno strategiją. Kadangi yra nusiteikimas stambėti, kam jūs būsite reikalingi, kai mes sustambėsime? Mes sustambėsime ir nueisime patys pas perdirbėją", - svarstė A. Miškininienė

Tai, kad tapti stambiu pieno gamintoju susikooperavus vis gi nėra labai sudėtinga, atkreipė dėmesį ir ŽŪB „Ginkūnų agrofirma" vadovas Arūnas Grubliauskis. „Įvardykime, kas tai yra didelis ūkis: tona pieno per dieną, t.y. 50-60 karvių? Juk gali per kooperatyvą ar per grupę pasidaryti dideliu gamintoju. Tik daugiau dėmesio skirkime smulkiems, kad ar patys, ar per grupę pasiektų tokį skaičių", - ragino A. Grubliauskis.

Besvarstant kooperacijos reikalingumą ir opų kainų klausimą, tiek Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andrejus Stančikas, tiek J. Vilionis priminė dar vieną sektoriaus iššūkį - ūkių tęstinumą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pienininkystė savo laiku nepritraukė investicijų ir tie ūkiai nėra patys patraukliausi. J. Vilionio teigimu, būtina pagalvoti apie investicinę programą, nes iš arti tėvų kasdienybę matęs jaunuolis vargu ar ryšis perimti ūkį, o išspręs paprastai: „perrašo, paimu ir išvežu..."

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidento Petro Puskunigio svarstymai, kad vietos po saule turi užtekti visiems, tačiau ateityje dėl kartų kaitos, matyt, smulkieji ūkiai susilies su stambiaisiais, salėje buvo sutikti itin audringai

„Galvokime kaip norim, bet visi pieno gamintojai esame viename laive, o Kaimo reikalų komitetas turi mums padėti. Svarbiausia, kad būtų sudarytos sąlygos kaip ES žemdirbiams", - akcentus dėliojo J. Vilionis, jam antrino ir A. Stančikas, primindamas, kad tik dialogas ir bendras darbas gali duoti norimų rezultatų.

Diskusijoje dialogams pereinant į monologus, priminus, kad sektoriui stiprią įtaką daro ir prekybininkai, tad būtina diskusija ir su jais, ir su vartotojų atstovais, salėje vis pasigirsdavo replikų, kad sektorius vis dėlto skaldosi, o ne kooperuojasi. Tad, ar išgelbės jį Strategija ir ar pavyks pasiekti joje užsibrėžtų tikslų - šiandien vieną atsakymą sektoriaus dalyviams rasti sunku.

MŪ inf.

Kartu

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kuri problema Jums didžiausia?
Orai