Ūkis
Kiekvienas pats pasirenka dirvožemio gerinimo priemones
2017-01-30

Kaunas. Dirvožemio gerinimą žemdirbiai laiko būtina ūkininkavimo sąlyga, kasdieniu darbu ir taiko tam įvairiausias priemones. Tačiau įsitikinę, kad verta atsirinkti, kurios priimtinos konkrečiam ūkiui. Anot žemdirbių, kai kurių rekomendacijų neįmanoma pritaikyti arba jas pritaikyti labai sudėtinga dėl reljefo, klimato, dirvožemio struktūros bei kitų skirtumų šalies regionuose ar net ūkiuose.

Prieš porą savaičių pristatėme mokslininkų požiūrį į dirvožemio degradacijos problemą Lietuvoje. O ką mano žemdirbiai?

Kretingos rajone, Ankštakių kaime, ūkininkaujantis Rimantas Uosis dirba apie 90 ha žemės. Rugiams skiria 10 ha, tiek pat žieminiams kviečiams, o kvietrugiams - 15 ha. Likusi dirbamos žemės dalis - daržai bei uogynai.

R. Uosis teigia dirvožemio gerinimo klausimais labai besidomintis, nes yra įsitikinęs, jog ūkininko darbo rezultatų sėkmė tiesiogiai susijusi su humuso kiekio dirvoje. Žmogus lanko šia tema organizuojamus seminarus, patirtimi dalijasi su kitais ūkininkais.

Kaip vieną svarbiausių priemonių, kurią naudoja dirvožemiui atstatyti, įvardija sėjomainą. Nei javų, nei daržovių vienoje vietoje neaugina ilgiau kaip dvejus metus.

„Pavyzdžiui, po javų sodinu daržoves, po metų ar kitų ateina eilė žirniams. Ir taip vis kaitalioju. Nauda akivaizdi, nes, jei ilgesnį laiką tuose pačiuose laukuose vieną kultūrą augini, derlius gerokai sumenksta", - sako pašnekovas.

Taip pat jis tikina nešvaistantis vėjais ir augalų liekanų - dalį to, ką žemė užaugino, jai ir grąžinantis. Javų šiaudus susmulkintus atgal į dirvą terpia. O ir daržovių atliekos tam puikiai tinka, kurių taip pat nemažai susidaro. Ypač iš kopūstų, kurie daržovėms skirtoje dirvoje užima nemažą dalį.

R. Uosis apie 30 proc. dirbamos žemės rudenį žiemkenčiais įsėja, taigi, mokslininkų rekomendacijų, kad kuo mažiau plikos žemės peržiem liktų ir taip maisto medžiagos, azotas kuo mažiau išsiplautų, iš dalies paiso.

Šiemet šis plotas turėtų dar labiau padidėti, kadangi ūkininkas planuoja derlių nuėmęs baltųjų garstyčių į dirvą įsėti.

„Esu girdėjęs, kad tai geras žemės gerinimo būdas - humuso kiekis padidėja. Pajūrio regione, Žemaitijoje, dirvos labai prastos. Manau, kad ūkininkams, kurių žemėse itin prasti derliai užauga, papildoma parama praverstų dirvožemio gerinimui", - svarsto R. Uosis.

Mat su dar viena problema, susijusia su humuso trūkumu, R. Uosis, kiti šio regiono ūkininkai susiduria - dirvų rūgštingumas čia normos ribas stipriai peržengia. Prieš porą metų atlikęs dirvožemio tyrimus, ūkininkas dar labiau įsitikino, kad ši dirvožemio savybė turi didžiulę įtaką derliaus mažėjimui.

„Atrodo, pasėji javus, jie lyg ir normaliai sudygsta. O paskui tik pamėlsta ir nykti pradeda. Kažkaip keistai, atrodo tarsi atgal į žemę augalas sulįstų", - pasakoja pašnekovas.

Sako, kad gyvenimas jau privertė apie dirvų kalkinimą pagalvoti ir šiemet ketina tuo užsiimti. „Galima kalkinti ir rudenį, ir žiemą, ir pavasarį kokias dvi savaites prieš sėją. Bet geriausia, matyt, tai padaryti žiemos metu, kuomet dirvos pašąlusios", - svarsto žemdirbys.

Augalų atliekas - atgal į žemę

Prieš trylika metų ūkį registravęs Ignalinos rajono ūkininkas Vitas Januškevičius šiuo metu dirba 660 ha žemės. Augina vasarinius ir žieminius kviečius, rapsus, žirnius, pupas. Anksčiau sėdavo ir kvietrugių, tačiau pastaruoju metu atsisakė, nusprendęs, kad kviečius auginti labiau apsimoka. 

Ūkininkas guodžiasi, kad sąlygos užsiimti žemdirbyste jų regione - tikrai ne tokios, kokiomis gali džiaugtis Vidurio Lietuvos žemdirbiai. „Labai nelygus reljefas, žemę dirbant problemų susidaro. Mano žemėje yra ir tokių laukų, kur reljefo skirtumas, lyginant aukščiausią ir žemiausią vietas, - apie 40 metrų. O ir dirvos nėra derlingos", - sako pašnekovas, savo pasakojimą paremdamas ir skaičiais. Dirvožemio derlingumas jo dirbamoje žemėje svyruoja nuo 23 iki 32 balų.

Taigi dirvožemio gerinimo klausimas V. Januškevičiui - tikrai ne paskutinėje vietoje. Viena svarbiausių priemonių laikydamas sėjomainą, nepamiršta ir kitų dirvožemio gerinimo būdų.

„Visas augalines liekanas grąžinu į žemę. Šiaudus smulkinu ir įterpiu į dirvą. Manau, kad visos šios priemonės dirvožemį pagerina. Tuo tarpu naudodamas brangias prekybininkų siūlomas biologines medžiagas dirvožemiui gerinti, gali visus pinigus tik joms ir išleisti", - svarsto ūkininkas.

V. Januškevičius sako, jog sūnaus Nerijaus auginamų galvijų fermoje taip pat naudingų priedų dirvai tręšti ir gerinti yra. Be to, daugiau kaip pusė dirbamos žemės žiemkenčiais įsėta. O tai, mokslininkų teigimu, yra vienas iš dirvožemio gerinimo būdų.

Tačiau dirvožemio gerinimą būtinomis darbinėmis priemonėmis laikantis žemdirbys yra įsitikinęs, kad ne visuomet mokslininkų patarimais bei rekomendacijomis reikia aklai naudotis. Tiesiog iš jų visų reikėtų pasirinkti tuos, kurie konkrečiame ūkyje pritaikomi.

Pavyzdžiui, teigia tarpinių pasėlių nesėjantis dėl to, kad Ignalinos rajone, palyginti su piečiau esančiais regionais, augalų vegetacija apie porą savaičių skiriasi. Javus taip pat vėliau kulia, taigi, vėliau pasėjus garstyčias, jos iki reikiamos žydėjimo stadijos nebespėtų užaugti.

Praktika prasilenkė su teorija

Kad ne visus patarimus ir rekomendacijas galima įgyvendinti praktiškai, įsitikinęs ir Akmenės rajono Padvarėlių kaimo ūkininkas Davidas Jankauskas. Jis mano, kad reikėtų labai atsirinkti, ką praktiškai gerinant dirvožemį galima nuveikti konkrečiame ūkyje.

„Pernai labai vargau su dobilais, kol juos apariau. Mat vadovavausi mokslininkų rekomendacijomis aparti juos po sužydėjimo. Ir kas iš to? Sukrito, sugulė, į dirvą įvažiuoti buvo neįmanoma. Net plūgai neėmė, smulkinti reikėjo. O būčiau kokią savaitę ar dvi iki žydėjimo aręs, vargo nebūtų. Dabar išėjo taip, kad ir sugaišau mėnesį, kol juos apariau, ir dirva sugadinta liko - kaupai susidarė", - sako ekologiškai ūkininkaujantis D. Jankauskas.

Anot jo, tarpiniai pasėliai yra labai svarbi priemonė gerinti dirvožemį ir jis ją taiko savo ūkyje. Tačiau pastebėjo, jog ekologiniame ūkyje užauga gerokai mažiau žaliosios masės nei naudojant įprastas technologijas.

Jis mano, kad dirvožemio gerinimas - labai svarbus ūkininkavimo etapas, stengiasi nepraleisti šia tema rengiamų seminarų, tačiau informaciją linkęs atsirinkti.

Redakcijos komentaras

„Mano ūkio“ autoriai rekomenduoja dobilų įsėlį paauginti iki spalio mėnesio pradžios ir užarti vos pradėjusį žydėti. Konsultavimo tarnybos specialistai irgi rekomenduoja užarti dobilus žydėjimo metu, bet ne po sužydėjimo.

Pasak dr. Stanislavos Maikštėnienės, buvusios ilgametės Joniškėlio bandymų stoties direktorės, jeigu augalai specialiai auginami žaliajai trąšai, tai jie apariami žydėjimo pradžioje (sėjami po javų nuėmimo, tad iki rudens net ir nespėtų pasiekti tolesnio augimo tarpsnio).

„Jeigu dobilai užariami naudojimo metais, tuomet rekomenduojama juos užarti žydėjimo pabaigoje, kadangi tuo metu nuo šaknų nubyra gumbeliai, kuriuos susikaupęs azotas, o tai naudingiausia dirvai. Tačiau rekomenduojama pirmąją dobilų žolę nupjauti pašarui, o antrą žolę, pasiekusią žydėjimo pabaigą, užarti. Jeigu bandytume užarti pirmąją žolę, susidurtume su problema: augalai būna taip išvešėję, net susipynę į kasas, kurios trikdo technikos darbą. Tokiu atveju rekomenduojama pirmiausia lauką sulėkščiuoti, o tik tada suarti", - sako mokslininkė.

Nuogastavimai nepasiteisino

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis mano, jog su didesnėmis dirvožemio degradacijos problemomis susiduriama tuose regionuose, kur intensyviausiai plėtojamos augalininkystės šakos - Vidurio Lietuvoje, Suvalkijoje. Tuo tarpu tuose regionuose, kur dėl reljefo, kitų priežasčių vyrauja gyvulininkystės ar mišrūs ūkiai, yra daugiau pievų, ūkininkai turi didesnę galimybę naudoti mėšlą ir dirvožemyje organinių medžiagų nuostoliai mažiau pastebimi.

„Mokslininkai teigia, jog augalų liekanas reikia grąžinti į žemę.Tačiau reikėtų pripažinti, kad tuose ūkiuose, kur gyvuliai laikomi ne ant kraiko, o ant kietos dangos ar šiaudus naudoja granulių gaminimui, dirvožemis nukenčia. Šiaudai granulių pavidalu iš Lietuvos išvažiuoja į užsienį", - teigia pašnekovas.

Jis sako, jog atsiradus reikalavimui auginti dirvožemį gerinančias ankštines kultūras, daugelis ūkininkų tai priėmė kaip papildomą problemą. Tačiau dabar požiūris į tai gerokai pasikeitęs.

„Baiminomės, jog užsiversime Lietuvoje pupomis ir žirniais ir nebus kur jų padėti. Bet apsirikom. Paaiškėjo, kad rinka gerokai platesnė - didelė dalis išvažiuoja į užsienį", - sako J. Sviderskis. Priduria, jog daugelis žemdirbių nebeabejoja ir dėl naudos dirvožemiui.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji viršus

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas dirba ūkyje?
Orai