Ūkis
Kelias į pripažinimą - per klaidas ir ieškojimus
2014-09-03

Alytaus r. Mindaugo Matulionio kelias į pripažinimą ėjo per klaidas ir ieškojimus. Dažnas jaunas ūkininkas, o ir išaugęs šį statusą, vis dar glaudžiasi po tėvų sparnu. Mindaugas savarankišku tapo labai jaunas ir staiga - tragiškai žuvus tėvui.

Pradžia buvo labai sunki - trūko patirties, jaunas amžius aplinkiniams kėlė nepasitikėjimą. „Sudėtinga buvo net įkalbėti žmones, kad jie nuomotų žemę, o valdiškose įstaigose tvyrodavo nebylus klausimas - ką čia veikia ir ko nori šitas dvidešimt vienerių jaunuolis", - prisiminė M. Matulionis.

Atsisakė pieninių galvijų

Krokialaukio seniūnijos Varanausko kaime gyvenantis M. Matulionis savarankišką veiklą pradėjo nuo 130 ha, rusiškos technikos ir 54 karvių. Šiandien dirba 560 ha, yra pakeitęs visą technikos parką, turi 70 mišrūnių telyčių, kurios spalio mėnesį pradės veršiuotis.

Ateities planuose - auginti 150 žindenių. Tiek galvijų telpa tvarte. „Mišrūnes buvo paprasčiau ir pigiau įsigyti. Dar nesu apsisprendęs, ar iškeisiu jas į grynaveislius mėsinius galvijus, ar bus dvi atskiros bandos. Per dvejus metus, manau, situacija išsikristalizuos", - sakė pašnekovas.

Supratęs, kad mėsinius galvijus auginti lengviau, jaunasis ūkininkas planuoja plėsti žindenių bandą

Prieš pora metų dzūkas turėjo net 100 melžiamų karvių, tačiau likvidavo bandą. „Neaiški situacija pieno rinkoje, kainos labai svyruoja, nieko negali prognozuoti ir planuoti. Be to, jei gyvuliams prižiūrėti ir melžti samdai darbuotojus, gerų rezultatų neverta tikėtis", - argumentus vardijo Mindaugas.

Jaunasis ūkininkas neslepia, kad padarė ne vieną klaidą. Nusprendęs išbandyti naujovę, pradėjo galvijus laikyti palaidus. „Tačiau kažką, matyt, pražiūrėjome, neatlikome iki galo, nepastatėme bokštų, sekančių galvijus ir dozuojančių pašarus. Banda susilpnėjo, nes atsirado piendavių, kurios per kitas neprieidavo paėsti. Kadangi iš pradžių karvės buvo laikomos pririštos, palaidos pradėjo patirti traumų. Galioja paprastas dėsnis - kuo gyvulys produktyvesnis, tuo jis lėtesnis ir neatsparesnis", - neabejojo M. Matulionis.

Patyręs nesėkmę, Mindaugas iš pradžių ketino iš viso atsisakyti gyvulininkystės, tačiau nenorėjo laikyti tuščių modernizuotų, šiuolaikiškai įrengtų fermų ir ėmėsi mėsinių galvijų auginimo. Dabar mato, kad vėl laikas daryti finansinę injekciją į pastatą, mat prieš septynerius metus rekonstravo tik vidų. Tuomet išorė dar atrodė pakenčiamai, o dabar jau pakeičiami prašosi fermos langai, stogas.

Dzūkijoje vieną šaką plėtoti nuostolinga

Pusę metų po tėvo žūties jaunas vyras dirbo iš savieigos, po to jau pradėjo galvoti, kur investuoti, kaip plėstis. Sutelkus kantrybę pavyko ne tik išsinuomoti, bet ir nusipirkti daugiau žemės, todėl nusprendė plėtoti grūdininkystę. „Tačiau mūsų rajone verstis vien javų auginimu sudėtinga, nes žemės nederlingos. „Negauname tokių gerų derlių, kad galėtume vienų metų pelnu kompensuoti kitų metų nuostolius. Gyvuliai leidžia išlyginti ir gauti tolygesnes pajamas. Be to, pasirinkimą apsprendžia ir reljefas, kalvų ir kalnelių kitaip produktyviai nepanaudosi, juos reikia nuganyti ar nušienauti", - teigė jaunasis ūkininkas.

Taikant šiuolaikines technologijas, tręšiant, žemės šiapus Nemuno dar duoda neblogą derlių, yra plotų, kurių našumas - 50 balų, o vidutinis 40, net ir laukeliuose, kuriuose vien pustomas smėlis, dzūkai bando kažką auginti.

Pasak pašnekovo, anksčiau dar buvo galima rinktis plotus, nesinuomoti su šlapynėmis ar smėlynų. Dabar jau rinktis nėra iš ko. Mindaugas džiaugiasi laiku suspėjęs susitarti su žemės savininkais, žemės pirkimas ar nuoma vyriškiui nebeaktuali - plėstis neketina, nes antraip jau reikėtų keisti techniką. „Tam reikalingos didelės investicijos, todėl stabdo klausimas - ar verta. Jei prisidėtų 100 ha, reikėtų didelių investicijų technikai, o gautas derlius iš tokio papildomo ploto apčiuopiamos naudos neatneštų. Ūkis optimalaus dydžio, nors daugiau negu pusė - nuomojama žemė", - sakė dzūkas.

Mindaugas neslepia, kad sudarant nuomos sutartis, tenka taikytis prie rinkos ir prie kiekvieno savininko, kalbėtis ir ieškoti kompromiso. „Mano strategija tokia - nuomojantis žemę pusiau pasidalinti išmokas, be to, kai kuriems reikia šieno ar grūdų, su jais atsiskaitoma natūra. Mieste gyvenantys savininkai prašo pinigų", - variantus dėsto pašnekovas.

Pievos ir ganyklos ūkyje užima 10 proc. Šiemet Mindaugas mažiau gamino šienainio ritiniuose, siekdamas atpiginti pašarus, slėgė silosą tranšėjoje. Turi traiškytuvą, perka mineralus ir grūdainį pasigamina pats. Jo žodžiais, mėsiniams galvijams ypatingų pašarų nereikia, su jais ir šiuo atžvilgiu lengviau negu laikant pieninę badą.

Rapsus, kurie pasėlių struktūroje užima 35 proc., tame pačiame plote ūkininkas stengiasi auginti kas trečius ar ketvirtus metus, likusią dalį sudaro vasariniai ir žieminiai kviečiai, kvietrugiai. Šie metai buvo paskutiniai, kai sėjo vasarinius rapsus. Juos keis žirniais, pupomis arba kukurūzais. Rinksis tuos augalus, kuriuos labiausiai verta sėti.

Grūdų saugykla- pačiu laiku

Anot Mindaugo, jis drąsiai apie naujas kultūras kalba todėl, kad pernai renovavo kolūkinių laikų grūdų sandėlį. Jo plotas - 720 kvadratinių metrų, telpa 1,5 tūkst. tonų grūdų. Ūkininkas pasistatė grūdų džiovyklą su nauja įranga. Ją įsigijo pasinaudojęs parama, o statybos darbus atliko savais pinigais.

Praėjusiais metais Mindaugas renovavo kolūkinių laikų grūdų sandėlį, pasistatė ir įrengė džiovyklą

„Šiemet pirmi metai, kai galime eksperimentuoti ir laukti padoresnių kainų. Mažiau reikėjo darbo rankų, mažiau gaišinosi brangus darbymečio laikas: nuvežti derliui į supirktuvę, stovėti eilėje grūdus priduoti", - džiaugėsi dzūkas.

Rekonstruotame sandėlyje jis gali laikyti 60 proc. gauto derliaus. Paprastai žieminius rapsus Mindaugas parduoda iš karto, nes reikia atlaisvinti vietą kvietrugiams arba ankstyviesiems kviečiams. Drėgnesnių kaip 20 proc. grūdų nekulia, nes suskaičiavo, kad ekonomiškai neapsimoka džiovinti: procesas ilgas, reikia daug kuro ir elektros energijos, darbuotojų.

Laukia naujų kvietimų

Praėjusį finansinį laikotarpį ne kartą pasinaudojęs ES parama, dzūkas nekantriai laukia naujų kvietimų. Nors reikia dar vieno traktoriaus žemei dirbti, keleto padargų, renovuoti fermų išorę, norisi dar vieno našesnio kombaino, šiemet didelių darbų ir pirkinių jaunais ūkininkas neplanavo - derliaus supirkimo kainos mažos ir miglotos. „Be to, tikiuosi paramos. Jei nepapulsiu į sąrašą, ieškosiu savų išteklių", - optimizmo neprarado Mindaugas.

Jis jau įgudo rengti projektus. Prie pirmojo - SAPARD - plušėjo visą žiemą. Taip 2005 m. technikos kieme atsirado pirmasis vakarietiškas 130 AG traktorius CASE ir keletas padargų. Didžiąją dalį paramos lėšų nukreipė melžimo aikštelei, karvių laikymo vietoms įrengti ir fermai rekonstruoti. Pasinaudoję keliomis direktyvomis, dar tobulino karvidę, įrengė mėšlidę, savomis lėšomis įsigijo šienapjovę ir presą. „Tuo metu atrodė, kad nauja technologija - žolės vyniojimas į ritinius yra žingsnis į priekį. Dabar tuo labai abejoju - sąnaudos šienainiui pagaminti didelės. Brangu, bet patogu", - pripažino pašnekovas.

Ūkio modernizavimo programa leido įsigyti traktorius, kombainus, sėjamąją. Pusę turimos technikos pirko ES paramos lėšomis, kitą - savomis. Ne todėl, kad būtų aptekęs atliekamomis lėšomis. Mindaugo žodžiais, rizikinga įsipareigoti penkerius metus viską išlaikyti tame pačiame lygyje, kaip reikalauja projektas.

Atsargumo jaunąjį ūkininką išmokė padarytos klaidos. Viena iš skaudesnių - savarankiško ūkininkavimo pradžioje, kai dar buvo naujovė, sudaryta išankstinė derliaus pardavimo sutartis. „Prieš pat išvažiuojant į laukus praūžė kruša Visas derlius 100 ha rapsų plote žuvo, be to, teko mokėti baudą už susitarimo netesėjimą. Kai reikia išlyginti patirtus nuostolius, vienų metų neužtenka", - jis iki šiol prisimena pamoką.

Atviras naujovėms, spontaniškas priimant sprendimus, impulsyvus ir nebijantis rizikuoti siekiant paramos - taip save apibūdino Mindaugas. „Toks jau esu, aš nuolat turiu bandyti kažką naujo, nesvarbu, pasiseks ar ne, neužsiciklinu prie to, kas jau yra pasiteisinęs", - sakė dzūkas.

Ūkininkavimas, anot pašnekovo, tai nuolatinis sukimasis užburtame rate: gausi daugiau pajamų pirksi du traktorius, gausi mažiau, vis tiek investuosi, nes technika dėvisi, jos remontuoti neapsimoka, o žemės dirbimo ir derliaus nuėmimo technika turi būti patikima.

Neretai vyriškį gelbėjo polinkis mechanikai. Traktorių jis vairuoja nuo dvylikos metų, yra įgijęs inžinieriaus specialybę. Tai leido išgyventi kelerius metus su sena rusiška technika, kuri nuolat gesdavo. Žinios ir įgūdžiai šioje srityje pravertė ne tik ją remontuojant.

„Tai, kad įsigijome šiuolaikišką traktorių, nieko neišsprendė, prie jo reikėjo pritaikyti padargus. Buvo propaguojama neariminė žemdirbystė, pabandžiau ir aš, bet treji metai vėl ariame. Kai kiti pirko po antrą skutiklį, įsigijau plūgą. Mūsų rajone per daug sudėtingos sąlygos, nevienoda dirvožemio struktūra, be arimo žemės įdirbti neįmanoma. Esu įsitikinęs, kad sąnaudos naudojant tradicinę technologiją, didesnės, bet mažiau ligų ir piktžolių", - įsitikinęs M. Matulionis.

„Galėčiau visiems rajono tik pasiūlyti lygiuotis į šį ūkininką. Ūkį jis perėmė labai atsakingu laikotarpiu ir būdamas labai jaunas. Per palyginti trumpą laiką išvystė, išpuoselėjo, įdiegė daug naujovių, pasiekimai augalininkystėje - labai aukšti. Stropus, šiuolaikinis, aktyvus, jaunas ūkininkas, noriai besidalijantis patirtimi", - taip Mindaugą apibūdino Lietuvos ūkininkų sąjungos Alytaus skyriaus vadovas Romas Kisleravičiaus.

Dešimt metų ūkininkaujantis Mindaugas Matulionis du kartus tapo konkurso „Metų ūkis" nugalėtoju Alytaus rajone.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip šiųmečiai orai paveikė apsirūpinimą pašarais Jūsų ūkyje?
Orai