Ūkis
Kada lietuvis parduos bulių už 10 tūkst. eurų?
2018-08-31

Kaunas. Šalies mėsinės galvijininkystės sektorius auga, vis garsiau kalbama apie jo perspektyvą. Tačiau veislinis darbas vyksta per lėtai ir tai stabdo sektoriaus pažangą.

Darius Dzekčiorius teigia, kad Europos lygiu, sportiniais terminais kalbant, mūsų šalies mėsinės galvijininkystės sektorius yra tik B divizione. Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) tarybos narys, UAB „Šilutės veislininkystė“ valdybos pirmininkas, bendrovės „Baltic Vianco prekyba“ vadovas žino, ką sako – jis daug metų bendrauja su užsienio partneriais, mato, kaip mėsinių galvijų augintojai dirba ir gyvena kitose šalyse ir kokie jų verslo rezultatai.

Praėjusį savaitgalį D. Dzekčiorius viešėjo Čekijoje, angusų ir limuzinų parodoje „Jihočeská beef show 2018“. Ir vėl jam akis badė didžiuliai Lietuvos ir Čekijos mėsinės gyvulininkystės sektoriaus skirtumai, nors abi šalys jį vystyti pradėjo beveik tuo pačiu metu. „Lietuvos augintojai turi imtis iniciatyvos, gerindami veislinį darbą, kitaip iškrisime ir į C divizioną“, – grįžęs iš parodos pareiškė žinomas mėsinės galvijininkystės sektoriaus dalyvis.

Pirmą kartą šioje parodoje Čekijoje atvesti ir užauginti buliai buvo vertinami kartu su į šalį atvežtais Vokietijos ir Škotijos čempionais, o aukcione nupirkti visi galvijai. Pradinės kainos buvo tikrai didelės, bet pirkėjai jas dar labiau pakėlė: telyčaitės parduotos už 1 500 ir daugiau kaip už 2 000 Eur; buliai, kurių kaina prasidėjo nuo 3 000 Eur, parduoti po 5-6 tūkst., o brangiausias nupirktas už 8,1 tūkst. eurų.

Šis limuzinų veislės bulius parduotas už 8,1 tūkst. eurų. Čekijos mėsinių galvijų augintojų asociacijos nuotr. 

D. Dzekčiorius aplankė vieną čekų ūkininką, kuris augina gyvulius produkcijai, nes turi mėsos perdirbimo įmonę. Ir nors gyvuliai auginami ne veislei, jo bandos reproduktorius – 10 tūkst. Eur kainavęs bulius, įsigytas pačioje Čekijoje. „Tai yra lygis, kai tokios genetikos bulių gali nusipirkti savo šalyje, o ne kur nors Prancūzijoje. Lietuvoje niekas tokia kaina nėra pardavęs buliaus vidaus rinkai. Tai ir parodo, koks lygio skirtumas tarp Čekijos ir Lietuvos. Mūsų augintojai turi susimąstyti“, - kalbėjo patyręs specialistas.

Geriausias ir brangiausiai parduotas parodos „Jihočeská beef show 2018“ limuzinų veislės bulius

D. Dzekčioriaus bičiulystė su čekais užsimezgė 2009 metais, kai su tuomečiu Čekijos asociacijos vadovu kartu dalyvaudavo COPA-COCEGA posėdžiuose Briuselyje. „Čekai per trumpą laiką sugebėjo pasiekti tokių veislininkystės rezultatų tik todėl, kad iškart nustatė griežtas veisimo taisykles. Buvo, kurie priešinosi tokiai griežtos rankos politikai, bet rezultatai parodė, kad eita teisingu keliu“, - gyrė Čekijos mėsinių galvijų sektorių D. Dzekčiorius.  

Lietuva iki šiol neturi kontrolinio auginimo stočių, be kurių veislininkystė kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse būtų neįmanoma. Negana to, didelė dalis Lietuvos augintojų dar gerai nesupranta ir produktyvumo kontrolės svarbos, pasipriešinimas privalomai bulių produktyvumo kontrolei – didelis. Čekijoje yra šešios kontrolinio auginimo stotys, tik jas praėję ir tam tikrą įvertinimą gavę veisliniai buliai gali būti naudojami veisimui. „Mums to būtinai reikia. Bet Lietuvoje viskas vyksta prievolės būdu, - gavo paramą, todėl privalo kontroliuoti. Bet ne daugiau kaip 10 proc. augintojų supranta, kad reikia gyvulius sverti ir kodėl tai reikia daryti“, - dėstė mintis pašnekovas.

Trys geriausi parodos  „Jihočeská beef show 2018“ angusų veislės buliai

Jo manymu, per paramą veisliniams gyvuliams įsigyti ūkininkams duotas įrankis patiems kurti veislininkystę. „Bet parama vėliausiai po dvejų metų baigsis ir kas tada? Niekur toliau nepažengėme, kaip dirbome, taip ir dirbame vidaus rinkoje. Tik nedidelius kiekius veislinių galvijų parduodame į Latviją, Estiją, retkarčiais – į Bulgariją, Vengriją, bet tai nėra masinis reiškinys. Latviai žino kelis ūkius – Antano Šakio, Felikso Vaitelio, Arūno Rutkausko, dar kelis, – tai ir viskas. Tokių ūkių Lietuvoje, kurie gali lygiuotis į Vakarus, yra labai nedaug, iki 5 procentų. O didžioji masė, kai baigsis parama, jeigu kas antrus metus ką nors parduos, tai ir viskas bus“, - nevyniojo žodžių į vatą LMGAGA tarybos narys, buvęs šios asociacijos direktorius. 

Geriausias parodos „Jihočeská beef show 2018“ angusų veislės bulius

Tie keli procentai ūkių į Lietuvą atsiveža tikrai geros genetikos ir ją platina Lietuvoje, bet mūsų vidaus rinka labai maža. Toliau, pasak D. Dzekčioriaus, beveik nenuvažiuojame, nes neturime užsienio ūkininkams, ką parodyti – kaip kontroliuojame bandas, kokius indeksus turime įsivedę, kuo sėkliname, o gal persodiname embrionus. Ir padėtis nesikeis, kol patys augintojai nesupras veislininkystės svarbos, kol neįvertins bulių kontrolinio auginimo būtinybės.

Lietuva turi penėjimo stotį Šilutėje, kurioje buliai tikrinami pagal palikuonių mėsines ir penėjimosi savybes, tai reiškia, kad yra peršokusi vieną laiptelį – t. y., vidurinę grandį, kontrolinį auginimą. „Gal buvo tikėtasi, kad ūkiai patys stengsis, svers, kontroliuos, o po to jau naudos penėjimo metodą“, - svarstė D. Dzekčiorius, kodėl taip įvyko. LMGAGA taryba jau nutarė užkamšyti spragą ir steigti kontrolinio auginimo stotį, netgi numatė tam patalpas Anykščių r., tiesa, kol kas tam nepritaikytas. Bet dar nėra ir jokios teisinės bazės, teisinio reglamentavimo, kad toje stotyje būtų galima atlikti kontrolinį penėjimą, nėra paruoštos tokio auginimo metodikos.

Todėl D. Dzekčiorius bent pradžioje siūlo išnaudoti tam „Šilutės veislininkystės“ infrastruktūrą, į kurią valstybė investavusi daug lėšų, pritaikyti kontroliniam auginimui, pasinaudoti jos pastatais, pritaikyti metodiką, o tuo pačiu formuoti ir teisinę bazę. „Šilutė yra patogi vieta Vakarų Lietuvai, kur didelė gyvulių koncentracija. Be to, startavus ir įteisinus kontrolinį auginimą, stotis bus galima steigti ir kituose regionuose, juk Lietuvai reikėtų 2-3 tokių stočių“, - siūlo D. Dzekčiorius.

Augintojams siūlo burtis į  klubus

Asociacija, jo teigimu, turėtų nuspręsti, kuriuos veislininkystės reikalavimus sugriežtinti ir apibrėžti teisės aktais. „Reikia pagaliau pradėti kaupti duomenis, juos analizuoti, dalytis jais, retkarčiais karves ir telyčias verta sėklinti su aukščiausios genetikos sperma, ir apie tai garsiai kalbėti. Reikia bendro visų požiūrio į veislininkystės svarbą, bet pirmiausia – pačių augintojų. Jiems labiausiai turi rūpėti jų galvijų vertė ir viso ūkio ekonominė nauda“, - pasiūlymus teikė D. Dzekčiorius, pridūręs, kad reikia burtis į galvijų veislių klubus.

LMGAGA jau pradėjo pirmuosius veiksmus šiuo klausimu, surengė susitikimą su keliais iniciatyviausiais augintojais, tik neaišku, ar jie imsis burti žmones, ar imsis iniciatyvos kurti teisinę bazę, ar sutars, kokių selekcinių tikslų siekia ir kokie reikalavimai turi būti gyvuliui? O tai, įsitikinęs D. Dzekčiorius, ir turi nustatyti patys augintojai.

„Asociacija, neturėdama postūmio ir palaikymo iš augintojų, nieko nepadarys. Augintojai turi norėti pakelti veislininkystės lygį. Ir ne dėl išmokų reikia galvijus auginti – jos turi būti tik sviestelis. Išmokos tam tikru laiku padėjo, bet vieną dieną jos baigsis. Galvijų auginimas yra verslas ir reikia dirbti taip, kad tas verslas būtų pelningas“, - kalbėjo LMGAGA tarybos narys.

Jis skatina ūkininkus pasinaudoti Vakarų šalių patirtimi, nes turime informacijos, įrankių (parama veisliniams gyvuliams įsigyti, išmokos) veislininkystei vystyti. Bet sustosi, konstatuoja D. Dzekčiorius, ir iš tos veislinės medžiagos nieko neliks, o mūsų ūkių geros genetikos palikuonių atvažiuos pigiai pirkti tik bulgarai.

Iš čekų galima pasimokyti, kaip organizuoti parodas

Dar viena problema, kalbant apie veislinius gyvulius – Lietuvoje jie dar nevedžiojami, nemokame jų paruošti parodoms. O buliai vedžiojami, teigė D. Dzekčiorius, „ne dėl pasimaivymo“ – taip paruoštą apie toną sveriantį gyvulį lengviau valdyti. Todėl Vakaruose vyksta ir labai griežta bulių atranka dėl charakterio.

Iš čekų galima pasimokyti, ir kaip organizuoti parodą – baigiantis šiųmetei parodai, jie jau skelbė apie kitų metų parodą. „Ir mes turime taip daryti, o ne laukti, kada ministerija skirs finansavimą. Parodos turi vykti, iš anksto žinant datą ir vietą, normaliai pasirengiant, o ne forsuojant. Asociacija gali daryti parodą kuklesnę, be karietų ir nemokamo maitinimo, nes esminis dalykas – gyvuliai ir seminarai, o dėl jų galime susitarti. Iš anksto rengiantis parodai, galima ir rėmėjų rasti, nes firmos savo biudžetus planuoja metų pradžioje“, - Vakarų šalyse pasisemta patirtimi dalijosi D. Dzekčiorius.

Jis pabrėžė, kad Lietuvoje mėsinės galvijininkystės sektoriaus augimas, palyginti su Baltijos šalimis, yra didžiausias, gyvulių turime daugiausia. „Priemonės yra, pamatas padėtas, reikia tik pastatyti namą. Ir tai – pačių augintojų reikalas. Aišku, galima plaukti pasroviui, bet gal geriau eiti paskui tuos 5 proc. geriausių ir siekti aukštų tikslų, o ne gyventi šia diena?“ – retoriškai klausė D. Dzekčiorius.  

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip šiųmečiai orai paveikė apsirūpinimą pašarais Jūsų ūkyje?
Orai