Ūkis
Jaunystė – ne kliūtis brandiems darbams daryti
2018-08-13

Trakai. Trisdešimtmetis Kęstutis Abucevičius jau septyneri metai ūkininkauja savarankiškai. Perėmęs ūkį iš tėvų, jis dabar dirba 50 ha žemės, iš kurios 30 ha yra nuosava. Kęstučio tikslas – taikyti naujausias technologijas, užauginti kokybišką ekologišką produkciją ir tiekti ją Lietuvos, o ne užsienio rinkai.

Trakų rajono Stanislaviškių kaime ūkininkaujantis Kęstutis yra aktyvus Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijos narys. Jo dirbama žemė priklauso gamtinių trūkumų turinčioms teritorijoms, kurių iš viso šalyje, vertinant pagal naują metodiką, yra daugiau kaip milijonas hektarų (1 025 102 ha). Nuo šių metų pradžios įsigaliojus naujam mažiau palankių ūkininkauti vietovių modeliui, Kęstučio padėtis nepasikeitė – jo deklaruojamas plotas ir toliau gaus kompensacines išmokas. Tačiau kai kuriems ūkininkams, su savo dirbama žeme pagal naują metodiką nepatekusiems į remtinus plotus, situacija yra skausminga.

Naujasis gamtinių ir specifinių kliūčių turinčių teritorijų žemėlapis sausio viduryje jau pateiktas Europos Komisijai, o mūsų šalies žemdirbiai reikalauja daryti jame pakeitimų. Svarbiausias iš jų – įrašyti į žemėlapį ir tas teritorijas, kurių našumas yra nuo 34 iki 36 balų, mat naujos redakcijos žemėlapyje tokie plotai nepriskirti prie nederlingų.

„Atrodo, kad darbai daromi be šeimininko. Kai niekas nėra atsakingas, tai tokie sprendimai ir priimami. Et, nenoriu apie tai net kalbėti, nes nuo niūrių minčių gadinasi namų aura“, – liūdnai tarsteli Kęstutis.

Akmenų tiek daug, kad galėtų pardavinėti

Stanislaviškių apylinkių dirbamuose laukuose dominuoja smėlingi, akmenuoti dirvožemiai. Akmenis iš laukų kasmet tenka rinkti du kartus – rudenį ir pavasarį. „Kai kas, pamatęs mūsų dirvas, net siūlo surinktus akmenis pardavinėti – tiek jų daug“, – šypteli Kęstutis.

„Mūsų žemės – tikras karjeras, grynas smėlis, o kiek akmenų... Našumo balas gal tik 20 siekia, – antrina Kęstučiui jo tėvas Josifas. – Duok kokių nori trąšų – o tik nėra lietaus, ir viskas, gero derliau nesitikėk“. Paprastai suveikia kiaulystės dėsniai – pavasarį, kai lietaus augalams labai reikia, jo nebūna, o štai javapjūtei prasidėjus, dangus tarsi prakiūra. Pernai dėl perteklinės drėgmės liko 3 ha grikių ir vienas hektaras avižų nenuimti, mat jos durpyne augo. „Bet užtat derliai pernai buvo rekordiniai“, – pasidžiaugia Kęstutis. O Josifas skuba pasigirti, kad nuimti derlių pavyko tik todėl, kad jis nuolat ragino ir drąsino sūnų važiuoti į laukus, nelaukiant idealių oro sąlygų.

„Čia vienas iš mano ūkio ypatumų – kad šalia turiu seną arklį, kuris vagos negadina, – linksmai tėvo pagalbą apibūdina Kęstutis. – Atrodo, šlapia laukuose, nieko nepadarysi, bet tėvas paragina važiuoti – ir važiuoju“. Į pokalbį įsitraukusi Kęstučio mama Elena irgi žodžio kišenėje neieško: „Na ir kas būtų iš to važiavimo, jei džiovyklos neturėtum? Parvežtum, supiltum į krūvą ir supūtų grūdai, ir visas mandrumas bemat išgaruotų“.

Vertina konsultantų patarimus

Šeima skaičiuoja, kad 2017-aisiais naujai pastatyta džiovykla per vienus metus jau ir atsipirkti spėjo. Pusė džiovyklos pastatymo lėšų finansuota europiniais pinigais. Kęstučio ūkyje įgyvendintas ne vienas investicinis ūkio modernizavimo projektas, kuriuos parengė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Trakų biuro ekonomikos konsultantė Gražina Vorošilinienė.

Tėvukai ūkininkaudami visą laiką bendravo su LŽŪKT specialistais, toliau bendradarbiavimą tęsia ir Kęstutis. „Labai gerai – konsultantai nuolat seka naujoves, jei tik kas naujo – tuoj skambina ir informuoja, viską išaiškina, protingai pataria. Pavyzdžiui, ekologiniams ūkiams kažkada buvo reikalavimas palikti labai plačias apsaugines juostas – tai mums Trakų biuro vadovas, augalininkystės konsultantas Albertas Malašauskas patarė jose užsodinti mišką. Dabar medžiai jau gražiai stiebiasi į dangų“, – laiku duotu protingu patarimu džiaugiasi Josifas.

Kažkada, ūkininkavimo pradžioje (o jie pradėjo ūkininkauti vieni iš pirmųjų Trakų rajone), tėvai turėjo ir gyvulių – laikė iki 20 raguočių ir 80 kiaulių. Bet Kęstutis, pats jauniausias iš penkių Josifo ir Elenos vaikų, to neatsimena – dar visai mažas tuomet buvo. Dabar tvartai stovi be gyvulių, juose tik vištų pulkelis kudakuoja. „Apskritai karvės mūsų krašte jau egzotiniai gyvūnai pasidarė“, – tarsteli Kęstutis.

Abu tėvai – žemės ūkio specialistai

Kęstutis mokėsi Aukštadvario žemės ūkio mokykloje, paskui studijavo Aleksandro Stulginskio universitete: dvejus metus mokėsi vadybos ir metus agronomijos. „Bet jaunas, kvailas buvau – nebaigiau mokslų. Galvojau – tėtis patars, o jei ko nors reikės – pasiimsiu knygą, pasiskaitysiu ar internete suieškosiu. O dabar galvoju, kad būtų smagu turėti diplomą“, – prisipažįsta Kęstutis, anksti pradėjęs krimsti žemdirbio duoną.

Abu Kęstučio tėvai – traktorininkai, jie ir susipažino besimokydami Raseiniuose. Josifas tarybiniais laikais buvo darbo pirmūnas, jo nuotraukos nuolat puikuodavosi spaudoje. Elena irgi dirbo su traktoriumi, tekdavo sėsti ir už kombaino vairo. „Mano žmona dar besimokydama pasižymėjo – sąjunginėse arimo varžybose Sarajeve buvo laimėjusi pirmos vietos medalį“, – senus laikus prisimena Josifas. Tačiau dabar traktoriai Elenos nebetraukia, o sūnui patarimų ji neskuba dalyti. „Nelabai ir klauso. Ką ir bepatarsi? Dabar visa technologija nauja: mes dirbome vienaip, o jis – jau visai kitaip“, – sako Elena.

Trakų apylinkių žemė kalvota – pasitaiko tokių stačių kalvų, kad net baisu būna važiuoti, kad traktorius neapsiverstų. Josifo nuomone, didelė žala dirvožemiui buvo padaryta kolūkio laikais, kai į laukus buvo išleista galinga sunki technika (K700, T150) ir darbininkams mokėta už išdirbtą hektarą. „Vienodai buvo, ar į kalną, ar į pakalnę važiuoji – kad tik greičiau. Kultivatoriai 10–12 m pločio, kai užkabina žemę nuo kalno – storiausią sluoksnį nušluoja į apačią. O juk reikia kalną arti tik link aukščiausios vietos, o ne žemyn. Dabar jau sunku pasekmes atitaisyti, nepakelsi tiek žemės atgal, kiek buvo“, – svarsto Josifas.

Kokybiškas žemės dirbimas didina derlių

Visas Kęstučio ūkis yra ekologinis. Savo laukuose ūkininkas augina grikius, žirnius, avižas, kviečius, kvietrugius. Derlingų žemių savininkams Trakų apylinkėse užauginami derliai atrodytų juokingi. „3 t/ha – tai jau beveik rekordiniai derliai pas mus – pernai tokie ir buvo. O jei sausesni metai, tai džiaugiesi, gavęs bent šiek tiek daugiau kaip toną derliaus iš hektaro“, – pasakoja Kęstutis.

O Josifas papasakoja štai tokią istoriją apie skirtingo derlumo dirvose ūkininkaujančių žemdirbių požiūrį: „Užpernai nuvežiau vieną priekabą grūdų į Vievį, ten sutikau ūkininkę iš Kėdainių. Ji tokia pikta visa laksto. Sakau: „Ko čia tokia nepatenkinta?“ O ji atrėžia, kad kvietrugiai per pigūs, ir tik 3 t/ha derliaus teprikūlė – esą neverta net kulti, geriau sulėkščiuoti tą lauką. Sakau: „Mergaite, atvažiuok pas mus, tai ir 1,5 t/ha prikūlus džiaugsiesi“.

Pastaruosius dvejus metus jaunas ūkininkas apibūdina kaip stipraus investavimo į techniką periodą. Įsigytas kombainas Rostselmash, traktorius Case, plūgas Kverneland. „Labai pasikeitė derlius, kai įsigijau šį naują vartomą plūgą – netikėjau, kad tai gali turėti tokios didelės įtakos. Daug kokybiškiau išdirbu žemę, todėl išeina tolygiau pasėti. Mūsų laukams aktualu ir tai, kad plūgas turi linginę apsaugą nuo akmenų“, – sako ūkininkas.

Žavisi žaliosiomis idėjomis

Kęstutis po truputį keičia technologijas: pasėlius tręšia ekologiškomis trąšomis, rengiasi pirkti naują sėjamąją. „Jau trejus metus naudoju specialias ekologiniams ūkiams skirtas trąšas, kurias perku iš įmonės „TimacAgro“ – kainuoja nemažai, bet tikrai atsiperka“, – sako Kęstutis.

Jam šiek tiek nesmagu pripažinti, kad visa sunkiai užauginta ekologiška produkcija iškeliauja į užsienį – vilioja geresnė kaina ir greičiau sumokami pinigai, nes bankams reikia skolas atiduoti. Galbūt ateityje Kęstutis pradės kruopų gamybą ir pasiūlys jau gatavą produktą mūsų pirkėjams.

„Planuoju pasistatyti angarus produkcijai laikyti, taip pat pradėti ruošti kruopas, kad nereikėtų visų grūdų išvežti į užsienį. Smagu būtų matyti, kad parduotuvėje kažkas perka būtent mano užaugintus grikius. Bet kaip sakoma – tu planuoji, o Dievulis juokiasi. Pradžiai reikia išlipti iš skolų“, – šypteli Kęstutis.

Su žmona Sigita jie augina du sūnus – Simą ir Vilių. Visi gyvena erdviame tėvo statytame name, kurį Kęstutis pradėjo renovuoti, įrengė geoterminio šildymo sistemą, planuoja dar saulės baterijas pasistatyti. „Mane žavi žaliosios idėjos. Pradėkime kiekvienas nuo savęs, ir Lietuva pasikeis“, – įsitikinęs jaunas ūkininkas Kęstutis Abucevičius.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip šiųmečiai orai paveikė apsirūpinimą pašarais Jūsų ūkyje?
Orai