Gyvenimas kaip kardiograma: pakilimai, kritimai, tiesi linija
2014-07-28

Vilkaviškis. Kadaise buvęs vienu geriausių šalies melžėjų, o dabar Vartų kaimo ūkininkas Romas Norkus savo ūkyje pats melžia apie trisdešimt karvių ir augina gėles. Paklaustas, kodėl daugiau nedalyvauja konkursuose, ūkininkas juokauja, kad visada reikia laiku nueiti nuo scenos - parodei, ką gali, ir traukis.

Praėjo  septyneri metai nuo pirmojo geriausio rajono melžėjo konkurso, kurį laimėjo vienintelis tuo metu jame  dalyvavęs vyriškis. Tuomet, 2007-aisiais, R.  Norkus pagal konkurso rezultatus buvo antras Lietuvoje.

Ūkininkas nėra praleidęs nė vieno geriausią melžimo specialistą renkančio konkurso, tik ten jis svečiuojasi rėmėjo teisėmis. R. Norkus visada atveža savo prizą ar net kelis. Ūkininkas sakė  užjaučiantis konkurso dalyves, nes dar atsimena, kiek virpulio jam kėlė paties dalyvavimas.

„Užplūdo jaudulys. Kai reikėjo atsakyti į teorinius klausimus, tai net po keliskart skaičiau sakinį ir nesuvokiau jo prasmės. Kol susitvardžiau, žiūriu, kad kiti jau atiduoda viską atsakę, - savo patirtį prisiminė ūkininkas. - Nelabai dabar sveikatos turiu, tai pasisaugau, stengiuosi nesijaudinti".

Ūkininkas Romas Norkus savo karvutes melžia pats

Anksčiau vienu metu jis pats melžė keturiasdešimt keturias holšteinizuotas juodmarges, o tvarte mykė aštuoniasdešimt šeši galvijai. Visos dabartinės karvutės gimusios ir užaugusios jo ūkyje, Vartų kaime. Visa ferma  prasidėjo nuo penkių 1997 m. Vokietijoje pirktų holšteinių.

Vyriškis pasakojo, kad tiek melžiamų karvių - dabar jau nieko baisaus, nes šiuo metu pieną melžia į linijas, tereikia uždėti aparatus. Baisu buvo tada, kai reikėjo melžti į bidonus ir pats be pagalbininko negalėdavo jų pakelti. Žmogus dar dabar atsimena vieną sunkią žiemą, kai sugedus aparatams visas karves teko melžti rankomis. Mat naujos įrangos nebuvo už ką pirkti, visi pinigai buvo investuoti į tvartus.

„Teko susimažinti karvučių skaičių ir dėl sveikatos, ir dėl kitų priežasčių, - pasakojo ūkininkas. - Bet man užtenka.  Ūkyje užaugusias telyčias parduodu veislei, o buliukus ir pasenusias holšteines parduodu „Krekenavos agrofirmos" supirkėjai, nes žinau, kad ir paskutinėmis valandomis gyvulys bus tinkamai prižiūrėtas.  Žinau, kad jie manęs niekada neapgaus, dar gaunu ir procentus, jei atiduodu gyvulį, o man sumoka ne iš karto.

Ūkininkas nenustoja kasmet gražinti aplinką

Ūkininkas pasimokė, kai prieš porą metų pardavęs karvutę kitai firmai, kuri išsivežė gyvulį ir pasakė, kad pakeliui į kombinatą jis nugaišo. Ūkininkas už savo holšteinę gavo... 34,10 Lt. Gyvulys svėrė apie 800 kg.

„Nurijau tą karčią piliulę, teisybės neieškojau, nes sveikata man brangesnė. Bet daviau sau žodį, kad daugiau su nepažįstamais neprasidėsiu, - visai be pykčio dėstė žmogus.  Juk gyvenime - daugybė gero, tad kodėl mes vis sureikšminame tik tai, kas bloga. Pats gyvenimas yra gėris ir stebuklų nereikia ieškoti toli - jie prie pat mūsų ir mumyse."

R. Norkus gyvenimą vadina kardiograma, nes kol jame yra pakilimų ir kritimų, vadinas, viskas gerai, o kai jis virsta tiesia linija - nebelieka nieko.

„Manęs dažnai klausia, kam man tiek visko reikia, juk vienas gyvenu. Aš visiems sakau, kad žmonės net vežimėlyje sėdėdami nepalūžta, o aš pats vaikštau, kad ir nelabai drūtas kartais būnu, bet man darbas - visas gyvenimas, aš atsigaunu, kai galiu kažką naudingo nuveikti", - atvirai dėstė vyriškis.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokie Jūsų lūkesčiai?
Orai