Ūkis
Geriausia paskata ūkininkams kooperuotis - laimingas kaimynas
2014-12-18

Vilnius. Kooperacija Lietuvos žemės ūkyje dar tik įkopė į antrąjį veiklos dešimtmetį, nors Vakarų Europos šalyse ji veikia šimtmečius. Per dešimt metų Lietuvoje nuveikta ne tiek ir mažai, tačiau tokia darbo organizavimo forma tarp ūkininkų neplinta taip sparčiai, kaip norėtųsi.

Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje apie maisto produktų eksporto rinkas Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias" pirmininkė Jūratė Dovydėnienė (nuotraukoje) teigė, susikooperavę ūkininkai turi gerokai daugiau galimybių išgyventi šiais laikais negu dirbantys pavieniui. Ypač tai liečia pieno ūkius, kuriuos labiausiai paveikė Rusijos embargas, ir kuriems pavasarį teks išgyventi dar vieną iššūkį - pieno kvotų panaikinimą.

Pasak J. Dovydėnienės, kooperacija Lietuvoje atsirado iš blogo gyvenimo, nes kai ūkininkai gyvena gerai, neturi didelių problemų, kooperacija susilpnėja. Kai prieš daugiau kaip10 metų didžiausias smūgis buvo suduotas pieno sektoriui, pienininkai buvo pirmieji, kurie pradėjo kooperuotis dėl mažų supirkimo kainų, dėl pieninių privatizavimo ir kitų pokyčių. J. Dovydėnienės teigimu, pirmoji kooperacija prasidėjo nuo smulkių ūkių ir jaunimo - jiems labiausiai įdomu, kas dar neišbandyta.

Kodėl kooperacija nesiplėtė taip sparčiai, kaip tikėtasi? „Pirmiausia, daugeliui tai asocijavosi su kolūkių laikais, atrodė, kad kooperacija - tai nauja kolūkio forma. Dabar jau kolūkis nebeprisimenamas, o pasitikėjimas vienų kitais auga. Antrasis trukdis plėstis kooperacijai - perdirbėjai, kurie skatina ūkininkus nesivienyti, pasiūlydami jiems geresnę kainą negu kooperatyvai. Tai tik rodo, kad kooperacija - didelė jėga", - teigė J. Dovydėnienė.

Kooperatyvo trūkumas - sudėtingas valdymo mechanizmas. Kai kuriuose kooperatyvuose yra keli išimtai ir net per tūkstantį ūkininkų, tad ne visada būna lengva rasti vieningą nuomonę.

Šiuo metu Lietuvoje 30 proc. pieno sektoriaus yra kooperuotas ir šis procentas pamažu auga. „Kooperacijos kelio" pirmininkė pasidžiaugė, kad prie smulkių pieno ūkių kooperatyvuose prisijungia ir stambūs ūkiai. „Ir kol kas nė vienas kooperatyvas nebankrutavo, kaip buvo prognozuojama iš pradžių, tik yra keli, kurie nevykdo veiklos dėl kitokių priežasčių", - tvirtino ji, pridūrusi, kad kartais ūkininkai išeina iš kooperatyvo, bet jie negrįžta pas perdirbėjus, o renkasi kitą kooperatyvą.

„Per šį dešimtmetį mes išmokome dirbti kartu ir kartu priimti sprendimus, o tai labai svarbu kooperatyvuose. Be to, atsiranda pasitikėjimas, - dalijosi patirtimi J. Dovydėnienė. - Į kooperatyvus pritraukiant dar daugiau ūkininkų labai daug yra padarę patys kooperatyvų vadovai, bet geriausias žmogaus pritraukimo būdas - laimingas kaimynas."

Patirtis rodo, kad susikooperavę ūkininkai jaučiasi saugiau negu savarankiškai parduodami pieną perdirbėjui jau vien dėl to, kad patys priima sprendimus. Tai yra svarbu, nes jie jaučia šeimyninį požiūrį, nors ir prisiima didesnę atsakomybę už sprendimus ir finansinius įsipareigojimus. Dar vienas privalumas - būnant kooperatyve lengviau užsiimti perdirbimu.

Didelė konkurencija su pieno perdirbėjais - viena skaudžiausių kooperatyvų problemų. „Vos dešimtmetį gyvuojantys mūsų šalies kooperatyvai dar nėra tokie stiprūs kaip suomių „Valio" kooperatyvas ar kitos įmonės. Lietuvos perdirbėjai yra stiprios organizacijos, turinčios istoriją, tad su jomis konkuruoti yra nelengva. Tenka pripažinti, kad jų rankose yra pagrindinis pinigų kapšas. Todėl dažnai telieka pasidžiaugti ūkininkų sąmoningumu, kad jie sutinka dirbti kooperatyve, gaudami mažesnę kainą už pieną, negu jiems siūlo perdirbėjai. Tačiau jie tiki kooperacijos idėja ir tuo, kad anksčiau ar vėliau kooperacija laimės", - kalbėjo J. Dovydėnienė.

Jos manymu, šalies kooperatyvams kol kas sunku konkuruoti rinkoje ir dėl to, kad viską pradėjo nuo nulio finansiškai ir be patirties. Tačiau sekdami geriausiais Vakarų kooperacijos pavyzdžiais, per 10 metų susivieniję ūkininkai padarė iš tiesų daug ir dabar Lietuvoje jau yra stiprių kooperatyvų, kurie gali gyvuoti savarankiškai, turi ilgalaikių ir didelių tikslų.

Dar viena problema - Lietuvoje nėra kol kas nė vieno kooperatyvo ar jų grupelės, kurios jungtųsi į dar didesnį darinį. „Kooperacijos kelio" pirmininkė įsitikinusi, kad išgyventi tokiam junginiui būtų lengviau. Bet kol kas kooperatyvai vienytis neskuba, nes dar norisi būti kiekvienam labai stipriam ir individualiam. „Vis dėlto manau, kad ateityje savo išdidumą, ko gero, jiems teks peržiūrėti", - išsakė nuomonę pašnekovė.

Dabartinėmis sąlygomis, ir dar esant tam tikram jėgų susiskaidymui ar, tiksliau pasakius, nerandant vieningos nuomonės, derėtis dėl kainų su galingais perdirbėjais yra sudėtinga. J. Dovydėnienė neabejoja, kad apėmus labai didelį (apie 50 proc. ) pieno kiekį, derėtis dėl kainos būtų visai kitos galimybės.

Kooperatyvai turi daugiau galimybių transportuoti žaliavą - tai yra labai svarbu, nes jie turi laisvę judėti ne vien tik Lietuvoje, ko niekaip negalėtų pavieniui dirbantis ūkininkas. Be to, kooperatyvui priklausantis ūkininkas žino, kad jo pienas visada bus nupirktas. Jeigu kooperatyvas dirba sėkmingai, kiekvienas ūkininkas turi galimybę gauti dividendus.

Pavasarį pienininkystės laukia naujas iššūkis - kvotų panaikinimas. J. Dovydėnienė sako, kad apimtas didesnis pieno kiekis ir galimybė jį transportuoti naujas problemas bent jau dalinai turėtų amortizuoti. Bet kokiu atveju jas išspręsti kartu bus lengviau.

„Analizuojant pasaulinę patirtį, manau, mes einame teisingu keliu. Tik kooperatyvams Lietuvoje reikia laiko, o mes jo neturime. Reikia laiko sustiprėti ir užaugti bent jau pusę tiek, kiek stiprūs šiandien yra perdirbėjai, reikia kuo įmanoma daugiau apjungti žaliavos, tai turėtų labai didelės įtakos kooperatyvų gerovei. Mums reikia eksporto, kuriuo galėtume užsiimti, jeigu turėtume galimybę sutirštinti pieną arba užsiimti kitu perdirbimu. Ta linkme kai kurie kooperatyvai jau eina", - sakė „Kooperacijos kelio" vadovė.

Ji ragino žemdirbių organizacijos labiau padėti skatinant kooperaciją, nes žmonėms dažnai tereikia nedidelio postūmio. O labiausiai, pasak J. Dovydėnienės, kooperacijai reikia bendro visų grandžių darbo: „Mes turime ateitį, bet ją kurti turime visi kartu."

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokios priežastys verčia / priverstų atsisakyti ūkio?
Orai