Gamta atidavė tik trečdalį braškių
2014-07-15

Kelmė. Baigiasi braškių sezonas. Pirkėjai jau dairosi į vyšnias, mėlynes, juoduosius serbentus ir kitas sodo bei miško gėrybes. Tačiau braškių šiemet niekas nepersisotino. Menkas derlius nuvylė ir kelmiškę Birutę Mikalauskienę, prieš keliolika metų įveisusią kelis hektarus braškyno. Moteris sako, jog tokie blogi uogoms metai buvo tik 2007-aisiais.

Šią vasarą B. Mikalauskienė iš hektaro surinko tik po 2-3 tonas braškių. Ankstesniais metais derlius būdavo triskart gausesnis. Moteris augina ankstyvąsias ir vidutinio ankstyvumo braškių veisles. Jos anksti žydėjo. Žiedus pakando šiemet labai dažnos ir intensyvios pavasario šalnos. Paskui dėl šaltų orų jos nebeaugo. Prinoko mažytės. Kitos supuvo, kai prasidėjo lietūs.

„Jeigu nebūčiau sutikusi pirkėjo, kuris paima visas nuskintas uogas iš karto, šiemet braškyną , tikriausiai, būčiau užarusi," - sako moteris, anksčiau ne kartą tvirtinusi, jog braškes labai apsimoka auginti. Sugaišti mažai laiko, o pajamos - didelės. Birutė yra skaičiavusi, jog užsodinus bent porą ar tris hektarus braškėmis galima uždirbti neblogą visų metų vieno žmogaus algą ir ramiai gyventi. Juk tie laikai, kai braškių kilogramas kainavo tris litus, seniai pamiršti.

Birutė Mikalauskienė šiemet gerokai sumenkusį braškių derlių pardavė perpardavinėtojams

„Jeigu parduotum po penkis litus, plėštų iš rankų", - sako braškių augintoja. Jos įsitikinimu, gausesnė šeima, hektarą nuosavos žemės apsodinusi braškėmis, per sezoną galėtų uždirbti kelias dešimtis tūkstančių litų.

Deja šiemet gamta neatidavė, to, kas priklauso. B. Mikalauskienė nė nevažiavo į turgų. Atidavė visą derlių perpardavinėtojui. Šis sumokėjo po 5-5,5 lito už kilogramą. 

Uogynas nuomotoje žemėje

Prieš daugelį metų darbo Kelmės rajono savivaldybėje atsisakiusi statybos inžinierė ir pedagogė Birutė Mikalauskienė paniro į verslą. Moters netenkino gyvenimas nuo algos iki algos. Turėjo didesnių ambicijų. Atkūrus nepriklausomybę, atsirado sąlygos įgyvendinti savo idėjas.

Nemažas galimybes verslininkė matė ir žemės ūkyje, tačiau miestietė neturėjo nuosavos žemės.

Prieš penkiolika metų, važiuodama per Palėpšių kaimą, B. Mikalauskienė pakelėje pamatė seną sodybą ir tuščią kelių hektarų žemės gabalą. „Leiskit čia man pasisodinti braškių", - užsukusi paprašė šeimininkų. Šie daug nedvejoję sutiko.

Verslininkė ieškojo informacijos. Konsultavosi su kitais braškių augintojais. Pirko daigus. Įveisė trijų hektarų ploto braškyną. Per penkiolika metų pasitaikė ir sėkmingesnis, ir prastesnis sezonas, tačiau visada turėjo neblogo pelno.

Braškių aritmetika

B. Mikalauskienė įsitikinusi, jog turėdamas žemės, kaimo žmogus gali bent prisidurti prie atlyginimo arba išgyventi. Prekiaudama uogomis Šiaulių turguje Birutė mato, kaip senjorai po litą pardavinėja salotų, svogūnų ryšelius. Litas prie lito ir susideda.

O braškės duoda ypač daug naudos. „Skaičiuokime, - sako moteris. - Jeigu 5-6 žmonių šeima įveistų braškyną, patys visą sezoną dirbtų, gerai prižiūrėtų, nuolat kutentų žemę, protingai tręštų, palankiais metais galėtų priskinti apie 14 tonų braškių. Dauginkime iš 6 litų. Gausime 84 tūkstančius."

Dalį pajamų tektų skirti trąšoms, transporto ir kitoms išlaidoms. Tačiau vis tiek liktų apie 70 tūkstančių litų.

„Sunkiau padirbėti tenka tik mėnesį. Kur dar galima tiek uždirbti? - klausia verslininkė. - Ir tik per trumpą sezoną. Kiek kaimo šeimų, turėdamos gabalą žemės, galėtų verstis! Įtrauktų savo vaikus. Vyrams nereikėtų alkoholio."

Investicijos, pasak B. Mikalauskienės, į braškyną nėra labai didelės. Geras daigas kainuoja apie litą. Galima pradėti nuo tūkstančio daigų. Paskui juos dauginti ir plėsti braškyną. Hektarui reikėtų apie 40 tūkstančių daigų.

Braškes išgelbsti žolių draugystė

Kadangi uogynus įveisė nuomojamoje žemėje, B. Mikalauskienė neįsirengė drėkinimo sistemos. Ji labai brangiai kainuotų. Reikėtų daryti gręžinį ir rezervuarą, kad požeminis vanduo pašiltų prieš laistant.

Žolė braškių krūmus pridengia nuo saulės ir sulaiko drėgmę. Uogos - didesnės ir sultingesnės

Iš kito verslo gyvenanti kelmiškė renkasi paprastesnę technologiją. Braškes sodina eilutėmis, tarp eilučių palieka maždaug 70 centimetrų tarpą. Tarpuose želia žolė. Nemažai žolės ir šalia braškių, tačiau uogienojų neravi. Žolė padeda išlaikyti drėgmę. Uogienojai ne taip greitai nudžiūsta. Uogos didesnės, sultingesnės. Be to, plačiais tarpais patogiau vaikščioti skynėjams. Ir braškių daigai gali daugiau plėstis.

Kadangi žolė naudoja maisto medžiagų, braškynus reikia daugiau tręšti. Yra kitų privalumų. Nereikia samdyti ravėtojų. Nuėmus derlių, ir žolė, ir braškių lapai nupjaunami specialia technika - pjaunamąja-smulkintuvu. Nuvytusi žolė mulčiuojasi.

Taip auginamas braškynas reikalauja minimalių laiko sąnaudų. Beje, tenka susitaikyti ir su mažesniu derliumi.

Parduoti nėra sunku

Skinti braškes B. Mikalauskienė samdo moksleivius ir darbo neturinčias moteris. Už priskintą kilogramą uogų moka po litą. Pasak verslininkės, vienas kitas žmogus nori dirbti kasdien, kiekvienais metais, suinteresuotas uždarbiu. Daugelis, pasak Birutės, uogas norėtų semti „kastuvais", todėl pyksta, kad jos smulkios ir ilgiau sugaišta, kol priskina kilogramą.

Sunkoka valdyti procesą. Kartais uogų prinoksta tiek, kad reikia penkiolikos skynėjų, o ateina penki. Kiti nori tik tai dienai užsidirbti pinigų, kol jų neišleidžia, nesirodo.

Anksčiau nuskintas braškes į turgų veždavo pati Birutė. Prekiaudavo Šiauliuose. Kelmėje viso derliaus neišpirktų. Jai padėdavo anūkės. Braškes miestiečiai visuomet gerai perka..

Be to, lanksčiai į savo verslą žiūrinti B. Mikalauskienė leidžia patiems pirkėjams pasiskinti braškių. Už kilogramą, kai pats skiniesi, ima po tris litus.

Neišplėtota logistika

Jeigu nepavyktų parduoti braškių, tektų pusvelčiui atiduoti perdirbėjams. O jie už kilogramą moka po 2-2,5 lito. Tai litu pigiau negu savikaina.

Be to, Lietuvoje nepasirūpinta ir braškių bei kito sodo derliaus supirkimu. Pavyzdžiui, Lenkijoje yra tankus uogų supirkimo tinklas. Tai, ko nepavyko parduoti turguje, augintojai už priimtiną kainą pristato į supirkimo punktus. Gal todėl ir braškių augintojų ten daugiau - deklaruojama 25 tūkstančiai braškynų. Už braškyną mokamos tokios pat tiesioginės išmokos kaip už pievą.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokie Jūsų lūkesčiai?
Orai