Ūkis
Fenologinis kalendorius: ar dar galima juo vadovautis?
2019-03-22

Kaunas. Tinkamiausią sėjos laiką žemdirbiai rinkdavosi pagal ilgamečiais stebėjimais patikrintą būdą – augalų fenologinį kalendorių. Tačiau ar galime juo remtis šiandienos žemės ūkyje, kai nuolatos kalbama apie klimato šiltėjimo keliamus pokyčius ir dažnėjančius ekstremalius orų reiškinius?

Šiemet anksti nutirpo sniegas, iš dirvos išėjo įšalas, pražydo lazdynai, snieguolės ir kiti ankstyvojo pavasario augalai. O kada jau laikas lauke sėti žemės ūkio augalus?

Kiekvienas ūkininkas sprendžia pagal savo patirtį, dirvos būklę, orų prognozes ir pan. Kaip žinoma, sėjos laikas turi reikšmingos įtakos būsimam derlingumui. Optimaliu laiku pasėti augalai greičiau ir geriau sudygsta, vystosi ir auga.

Delavalis 04.01

Lauko darbų pradžia – vis ankstyvesnė?

Pasak fenologų, pasinaudojus per daugelį metų surinktais ir apibendrintais gamtos stebėjimų duomenimis, galima numatyti kultūrinių augalų fenologinių tarpsnių datas ir įvairių žemės ūkio darbų laiką. Kita vertus, žemdirbiai laukuose atlikdami darbus neretai vadovaujamasi kalendorinėmis datomis.

Šiltėjant klimatui pastebima, jog vis daugėja metų, kai lauko darbų pradžia ankstėja. Tad kyla klausimas, ar spręsdami sėjos laiką dar galime vadovautis fenologiniais reiškiniais? O gal daugiamečių stebėjimų rezultatai dabartiniam žemės ūkiui jau nebetinka?

VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto docentės dr. Ilonos Vagusevičienės nuomone, fenologinius dėsningumus lauko augalams galima taikyti, jeigu pavasario orai yra be didelių svyravimų ir atitinka daugiamečių stebėjimų duomenis. Tačiau dėl klimato kaitos taip retai būna.

Dažniau pasitaiko įvairių nukrypimų nuo vidutinių temperatūrų, staigių oro pokyčių. Pavyzdžiui, žieminių lauko augalų (javų) vegetacija atsinaujina ir prasideda, kai vidutinė paros temperatūra pasiekia apie +4 °C. Tačiau būna, kad nakties temperatūra minusinė, o dieną gerokai įšyla. Vidutinė paros temperatūra tokiu atveju gali pasiekti tuos 4 laipsnius, tačiau augalų vegetacija dėl didelių svyravimų tarp nakties ir dienos temperatūros dar bus sutrikusi.

Pasak I. Vagusevičienės, sėjos data priklauso nuo augalų rūšies, nuo oro ir dirvos temperatūros, drėgmės. O skirtingos dirvos pradžiūsta ir įšyla  nevienodu laiku. Nejautrius žemoms temperatūroms augalus, tokius, kaip žirniai, galbūt ir galima sėti labai anksti. Tačiau reikia turėti omenyje, kad pernelyg šaltoje dirvoje sėklos vis tiek nedygs, lauks, kol dirvožemis įšils iki reikiamos temperatūros.

Jeigu laukti reikės ilgai, tai sėklos gali ir supūti arba lėtai dygdamos nusilpti. Kartais vėliau pasėjusieji gali ir išlošti, nes šiltesnėje dirvoje greičiau sudygę augalai bus stipresni. Pernelyg didelis skubėjimas ne visuomet pasiteisina.

Vilkaviškio rajone daržovių ūkį turintis Saulius Janulaitis sako, jog šis pavasaris ankstyvas. Ūkininkas kovo pabaigoje lengvesnėse žemėse, jeigu jos bus pakankamai pradžiuvusios, jau rengiasi sodinti ankstyvąsias bulves, sėti svogūnus, ridikėlius ir kitas ankstyvas daržoves.

Žiūrime pagal žemės būklę, kaip ji įšilusi. Be to, dabar technologijos jau kitos negu buvo seniau, todėl vadovautis vien tik senolių pastebėjimais nebūtina. Seniau agrodangos, kuria galima uždengti anksti pasėtas daržoves ar bulves ir taip jas apsaugoti nuo šalnų, nebuvo. Akivaizdu, kad ir klimatas šiltėja, tai ir lauko darbai prasideda anksčiau, sako ūkininkas. 

Pasvalio rajone daržovių ūkį įkūręs Algis Maračinskas sako, jog pasirenkant sėjos laiką svarbiausias rodiklis yra dirva.

Į mėnulio fazes ar ievų sužaliavimą nežiūrime. Viską rodo žemė, svarbu, ar ji pakankamai įšilusi. Tai lemia sėjos laiką. Pavyzdžiui, bulvių į šaltą žemę neverta sodinti. Šis pavasaris ankstyvas, pastebėjome, kad dirvos kai kur gana pradžiuvusios, nors jų dirbti dar nebandėme.

Viskas priklausys nuo tolesnių orų, kiek bus šilumos ir kada sušils ir bus tinkamos drėgmės dirvos. Jeigu žemė leidžia, reikia nieko nelaukus berti sėklas. Vėlyva sėja dažnai blogai dėl to, kad per daug išdžiūsta dirvos, ir sėklos dygti pritrūksta drėgmės (jeigu nebūna lietaus), pastebi ūkininkas, kasmet auginantis morkas, burokėlius, kopūstus, bulves.

Gamtos pokyčiai ir daržovių sėjos laikas

Fenologija tiria metų eigoje gyvojoje gamtoje vykstančių periodinių reiškinių priklausomumą nuo klimato (temperatūros, kritulių kiekio, saulėtumo ir kt.). Fenologai stebi ir registruoja kai kurių tipingų tai vietovei augalų vystymosi fazes (augimo, žydėjimo pradžia ir pan.), tai pat tiria būdingus gamtos reiškinius (sniego nutirpimas, pirmasis griaustinis, paukščių parskridimas, roplių pabudimas po žiemos ir pan.). Minėti gamtos reiškiniai, laukinių augalų vystymosi fazės parodo klimato periodinius kitimus per metus.

Kadangi laukiniai augalai labai jautriai reaguoja į aplinkos sąlygų (šviesos, šilumos, drėgmės) pasikeitimus, pagal tokių augalų vystymosi fazes galima nustatyti ir kultūrinių augalų sėjos bei sodinimo laiką.

Pavyzdžiui, lazdynai, baltalksniai ir šalpusniai pražysta, kai iš žemės išeina pašalas. Šis laikotarpis vadinamas ankstyvuoju pavasariu. Jeigu pašalas labai gilus, lazdynai ir baltalksniai pražysta dar jam neišėjus, bet šalpusnis tuo tarpu nerodo gyvybės ženklų. Pagal fenologinius duomenis tikrasis pavasaris prasideda tada, kai išsilieja didžiosios upės, pražysta šalpusniai, pradeda tekėti beržų sula, sužaliuoja žieminiai rugiai. Tuo metu vidutinė paros temperatūra pasiekia +5 °C.

Vėlyvasis pavasario periodas prasideda, kai sužaliuoja ievos (tuo metu žemė 30 cm gylyje įšyla iki 5-7 °C), grįžta kregždės, pradeda skraidyti kamanės. Tuomet lapuočių miškai pamažu įgauna žalsvą atspalvį, pasigirsta parskridusių lakštingalų čiulbesys. Vidutinė paros temperatūra pakyla aukščiau +10 °C. Fenologinė vasaros pradžia sutampa su žieminių rugių ir paprastosios erškėtrožės bei bijūnų sužydėjimu.

Fenologijos pradininkas Lietuvoje buvo profesorius Stasys Nacevičius, kuris dar 1946 m. išleido „Taikomąją fenologiją“, kurioje nurodomi gamtos pokyčių dėsningumai ir pagal juos numatomas daržo augalų sėjos ir sodinimo laikas. Pagal fenologiją, pradėjus augti žieminiams rugiams, žydėti gluosniams, galima sėti morkas, pastarnokus, petražoles, ropes, ridikus, ridikėlius, špinatus, žirnius.

Sužaliavus ievoms, sukukavus gegutei, sugrįžus kregždėms, sėjamos pupos, salotos, svogūnai, burokėliai, sodinamos svogūnų ropelės, porų, ankstyvųjų kopūstų, salierų daigai. Pradėjus žydėti ievoms, o po to ir vyšnioms, sėjami kukurūzai, pupelės, morkos vėlyvajam derliui, sodinami įvairių rūšių kopūstų daigai.

Pradėjus žydėti alyvoms, taip pat šermukšniams, sėjami lauko agurkai ir kiti moliūginių šeimos augalai. Pradėjus žydėti žieminiams rugiams ir paprastiesiems erškėčiams, jau būna praėjęs šalnų pavojus ir lauke galima sodinti pomidorų, paprikų, agurkų, baklažanų daigus.

MŪ inf.  

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Koks Jūsų pomėgis laisvalaikiu?
Orai