Ūkis
Dzūkams koją kiša lenkiški kalakutai ir daržovės
2014-10-14

Alytus. Ūdrijos kaime ūkininkaujantys Birutė ir Romas Launikoniai nėra vieninteliai kalakutų augintojai šiame rajone. Tačiau konkurenciją sudaro ne vietinė, o įvežtinė lenkiška produkcija ‑ alytiškių verslui koją kiša šios šalies kaimynystė ir žemesnės kainos.

Panaši situacija ir su daržovėmis. Jas dzūkai augina 10 ha plote. Iki Marijampolės r. - vos 3 km, todėl ūkininkams nereikia daugiau negu kitiems šio regiono augalininkams stengtis, norint gauti normalų derlių, žemės čia palyginti našios. Siekdami išvengti konkurencijos su atvežtinėmis daržovėmis, Launikoniai stengiasi jų užauginti anksti, gegužės viduryje jau prekiauja šviežiais kopūstais. Sodina bulvių, turi 2,5 aro šiltnamių, kuriuose karaliauja pomidorai.

Dvidešimt metų ūkininkaujantys Birutė ir Romas Launikoniai kalakutus auginti ėmėsi prieš 13 metų. „Tai priedas, padedantis išgyventi ir garantuojantis užimtumą žiemą", ‑ paaiškina dzūkas.

Abiejose srityse ūkininkai vykdo visą gamybos ciklą. Keturių rankų užtenka, kad daržovės iš lauko, o kalakutai iš tvarto nukeliautų iki pirkėjų. „Apsieiname be tarpininkų, reikia mažiau pagalbininkų. Produkciją realizuojame Alytaus turguje, turime savus pirkėjus, kai kurie jų atvyksta apsipirkti į namus", ‑ sako R. Launikonis.

Prieš kelerius metus Launikoniai šventėms sulaukė užsakymo - bendrovė iš karto nupirko 15 paukščių. Tačiau tokia greita realizacijos galimybe Romas nesižavi: „Kadangi tai būna dovana, užsakovai pageidauja mažesnių - 7‑8 kg sveriančių ‑ kalakutų, o mes paprastai parduodame dvigubai sunkesnius, todėl kyla problemų".

Kalakutai - reiklūs ir baugštūs paukščiai

Kalakutų patelės užauga per keturis, patinai - per 5‑6 mėnesius. Kokio dydžio paukščius realizuoti, sprendžia pagal rinkos poreikius. Įprastai pirkėjai pageidauja 15 kg sveriančių kalakutų. Kai prekyba dėl paukščių gripo buvo sustojusi, Launikonių kalakutai spėjo įmisti iki 25‑30 kg , todėl teko sukti galvą, ką su tokiais milžinais daryti.

Ūkininkai kilogramą kalakutienos parduoda po15 litų - tokia rinkos kaina. „Kai paskaičiuoji, kiek išleidi tvartui šildyti, pašarams pagaminti, kiek įdedi darbo prižiūrėdamas, pelnas lieka katino ašaros", ‑ neslepia pašnekovas.

Prieš 3 metus Ūdrijos kaimo kalakutų augintojai įsirengė nedidelę skerdyklą. Tuo laiku tai buvo naujiena. „Iki tol ir norėdamas jos negalėjai turėti, kad ir kokius slenksčius mynei, reikalavimai buvo pernelyg aukšti. Jie vienodi stambioms skerdykloms ir mums, per savaitę papjaunantiems 10 ir mažiau kalakutų", ‑ sako Romas.

Nuosava skerdyklėlė - didelis privalumas. Kai nereikia vežti, kalakutai nesusižeidžia, mėsa būna geresnės kokybės, nesudaužyta, tai labai vertina pirkėjai. Alytaus rajone yra triušių ir paukščių skerdykla, tačiau vežant į ją ūkininkai sugaišdavo daug daugiau laiko, patirdavo ne tik transportavimo išlaidas, bet ir nuostolių dėl paukščių traumų.

Įrengti skerdyklą kainavo apie 20 tūkst. Lt. Nei šiam statiniui, nei sandėliams, ūkininkas nesinaudojo ES parama, ūkį modernizavo savomis lėšomis. „Gyvename be paramų ir be įsipareigojimų", ‑ šypsosi Romas Launikonis.

Ūkį dzūkai modernizavo be ES paramos

Žmonai tenka realizacijos rūpesčiai, tris dienas per savaitę ji prekiauja turguje, šiltnamio priežiūra, Romas dažniausiai darbuojasi laukuose ir tvarte. Skersti tenka abiems, taip pavyksta gauti geresnės kokybės mėsą, kurią abu išrūšiuoja.

Per metus Launikoniai išaugina dvi vadas po 150 kalakutų: šiltuoju metų laiku paukščiai gyvena aptvare lauke, lesinami ūkyje išaugintais pašarais, todėl mėsos skonis skiriasi nuo atvežtinių, kurie laikomi didelėse fermose. „Lenkai taip išvystę paukštininkystę, kad mums dar mokytis ir mokytis", ‑ pastebi pašnekovas.

Vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį paukščiai laikomi specialiai įrengtame tvarte. Kalakutai ‑ šilumos mėgėjai. Jaunikliams pora savaičių reikia palaikyti 30 C temperatūrą, vėliau ji po truputį mažinama. Pasak ūkininko, pirmąsias dvi savaites sąnaudos didžiulės, tvartui šildyti kūrenamas pečius, taip pat šildoma elektra, perkamas brangus pašaras, reikia daug priežiūros. Kadangi Lietuvoje nėra kalakutų veislynų, kalakučiukus auginimui įsigyja Lenkijoje.

Kalakutams labai svarbi ne tik šiluma, bet ir geri pašarai bei sausa laikymo vieta. Be to, šiems paukščiams reikalinga tyla ir ramybė - netoli tvartų negalima važinėti traktoriumi, juos išgąsdinti gali net bėgiojantis šuo. Supanikavę nuo vos vos didėlesnio triukšmo, jie metasi ant sienų, susižeidžia, netgi uždusina vienas kitą. Tačiau jei kruopščiai paisai šių sąlygų, nuostolių išvengti pavyksta.

Iš pirmo žvilgsnio nė neįtartum, kad gražiai sutvarkytoje sodyboje vykdoma ir ūkinė veikla

Pašarų užsiaugina patys, tai leidžia sumažinti paukščių išauginimo savikainą. Perka specialų lesalą pirmąsias dvi savaites tik ką į Ūdrijos kaimą atkeliavusiems mažyliams. „Kilogramas šių pašarų kainuoja 2 litus, tai tikrai brangu, žinant kiek šie paukščiai sulesa", ‑ neslepia ūkininkas.

Plėsti kalakutų verslo Launikoniai neketina. „Ir taip dirbame po 14‑15 valandų per parą be išeiginių, ‑ neslepia dzūkas. ‑ Kaime išgyventi šiandien nelengva. Per tuos dvidešimt ūkininkavimo metų šis laikmetis, manau, sunkiausias ne tik mums, bet ir visiems šalies žemdirbiams. Krito pieno, mėsos supirkimo, daržovių kainos. Bulves, galima sakyti dalijame veltui, mums išauginti kilogramą kainuoja apie 55‑60 centų, o pardavinėjame po 45. Sandėliuoti ir laukti geresnių laikų - neapsimoka. Kartą jau palaikiau - pusę teko išmesti, o už gerai išsilaikiusių bulvių kilogramą gavau 10 cnt daugiau negu tik nukasus. Finansiškai tik blogiau išėjo, nes reikėjo šildyti patalpą, perrinkinėti".

Dviejų žmonių - Romo ir Birutės Launikonių - rankų užtenka visam gamybos ciklui

Į klausimą, kas ekonomiškai naudingiau auginti, pašnekovas atsako lakoniškai - priklauso nuo metų ir pamąstęs priduria . „Pernai gerai sekėsi su daržovėmis, buvo geras ir derlius, ir kainos, o šiemet sunku prognozuoti - kalakutieną pradėsime pardavinėti tik spalio 17 d., neaišku, kokios bus kainos".

R. Launikonis sakosi esąs optimistas, nelinkęs virkauti, skųstis. „Mūsų ūkis mažas, bet išgyvename, pinigų nekaupiame, kiek gauname, vėl investuojame į ūkį, į aplinką, perkame technikos. Ir mes, kaip pieninių ar mėsinių galvijai, taip pat esame patyrę įvairių sunkumų. Vis dėlto nesigailime pasirinkę daržininkystę ir kalakutus, džiaugiamės, kad turime užsiėmimą. Mūsų toks būdas, nemokame išteista ranka pašalpų prašyti. Laikome karvę, kiaulių, kol dar mūsų seniūnijoje tai leidžiama. Tik nežinia, ar ilgai, peiliai jau išgaląsti laukia", ‑ sako pašnekovas.

Po darbo ir laisvalaikiu ūkyje padeda dukra Neringa. Ji tvarko sodybos aplinką - kiekvienas 1 ha kampelis tiesiog išpuoselėtas. Su meile ir išradingai ‑ Launikonių sodyba dar 2008 m. Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos kartu rengtame konkurse pripažinta gražiausia Alytaus regione, kartelės ūkininkai nenuleidžia iki šiol.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip šiųmečiai orai paveikė apsirūpinimą pašarais Jūsų ūkyje?
Orai