Šiauliai/Panevėžys. Stambesnių ūkių, auginančių ir veisiančių alpakas, Lietuvoje nėra daug, taigi dėl prieauglio bei vilnos realizacijos problemų dar nekyla. Tačiau kai kurie augintojai įsitikinę, jog mūsų šalies rinka yra per maža ir svarsto, jog, didinant gyvūnų skaičių, reikėtų dairytis realizacijos rinkų užsienyje.

Prieš ketverius metus Šiaulių rajono Grūzdžių seniūnijos ūkininkas Raimondas Neverdauskas įsigijo tris alpakas - dvi pateles ir patiną. Tokia mintis kilusi žmonai Linai, kuri, nusipirkusi alpakų vilnos, negalėjo atsidžiaugti jos minkštumu ir šiltumu.

„Tuomet pasvarstėme, kad turime hektarą pievos, galime keletą šių gražuolių ir užsiveisti - ir aplinką papuoš, ir kokybiškos vilnos turėsime", - prisimena žmogus. Tačiau per ketverius metus banda gerokai padidėjo - dabar ūkyje yra 68 alpakos.

R. Neverdauskas sako, kad alpakos nėra reiklios. Visai bandai išlaikyti užtenka 9 ha pievų. Iš šio ploto pašaro dar lieka ir dviem kupranugariams bei dviem lamoms. Suaugusiai alpakai žiemai reikia paruošti du ritinius pašaro.

Europoje alpakas pradėta auginti prieš 18 metų. Kaimyninėje Lenkijoje - 2004-aisiais. Tačiau R. Neverdauskas mano, kad didelės perspektyvos alpakų augintojai Lietuvoje neturi. Tiesiog per maža rinka. O norint realizuoti produkciją užsienyje, jo manymu, bent jau 300 gyvūnų bandoje reikėtų turėti.

„Alpakų vilna ir gaminiai palyginti brangūs. Norėdami realizuoti vilną, patys ją perdirbame - žmona rateliu suverpia. Rankų darbo tikrai daug", - teigia žmogus. Mezginius iš alpakų vilnos ir siūlus parduoda važinėdami po muges, parodas.

O ir pačios alpakos - nepigūs gyvuliai. Patelė apie 2 tūkst. eurų kainuojanti, pusės metų jauniklis - apie tūkstantį. Grynaveislės alpakos dar brangesnės - apie 4-5 tūkstančius tektų pakloti. Kol kas R. Neverdausko banda nėra grynaveislė. Tačiau ūkininkas prisipažįsta, kad apie jos gryninimą mintys jau sukasi.

Verta pasitarti su veterinaru

Panevėžio rajono Paįstrio seniūnijos Medikonių kaime alpakų ūkį prieš trejetą metų įkūrusi Renata Meleškienė mano, kad alpakų augintojai turėtų vienytis. „Girdėjome, kad lyg ir kuriasi asociacija. Tikrai labai reikia - augintojus tuomet vienytų bendros taisyklės, tvarka", - svarsto moteris.

Ūkininkė pasakoja, kad alpakomis susidomėjo visai atsitiktinai - su vyru Rolandu nusipirkę sodybą, deklaravo šalia jos esančius 3 ha žemės. Ją prižiūrėti, šienauti reikėjo, paskui dar galvosūkis iškildavęs, kur tą šieną dėti.

Renata Meleškienė

Per televiziją pamatę reportažą apie alpakas, nusprendė jų įsigyti. Pirmais metais nusipirko 10 alpakų patelių, vėliau banda padidėjo iki 35. Kol kas turimos žemės užteko ganykloms ir pašarams pasiruošti. Tačiau planuodami bandą plėsti iki 50 gyvūnų, turės pagalvoti ir apie galimybes pasiruošti daugiau pašaro.

Realizacijos problemų ūkininkei kol kas nekyla - tiek alpakų jauniklius, tiek vilną ir jos gaminius parduoti pavyksta nesunkiai. Ji sako, jog didžiąją dalį vilnos ir gaminių parduoda iš namų - juos išperka į ūkį alpakų pasižiūrėti atvykę lankytojai.

R. Meleškienė prisipažįsta, kad yra buvę net tokių atvejų, kuomet gyvūno jį įsigyti norėjusiems klientams net nepardavė. Tiesiog išsiaiškino, kad apie alpakų auginimą šie nieko neišmanantys, netgi tinkamų sąlygų neturintys tam.

„Kito klimato, egzotiškas gyvūnas, jam tikrai reikalingos kitokios sąlygos nei mūsiškėms avims. Ir visokių maisto papildų, vitaminų, kitokių priemonių reikia, kurių Lietuvoje net pirkti nėra, tenka iš užsienio parsisiųsdinti. Kad ir specialius drabužėlius jaunikliams, jei jie atsiranda rudenį, žiemą, kai šalta", - pasakoja moteris. Ji sako, kad alpakos lietuvišką žiemą jaučiasi gerai, tačiau jas reikia laikyti tokioje patalpoje, kurioje nebūtų skersvėjų ir gyvūnai nepašaltų kojų.

Nusprendusiesiems įsigyti alpakų dėl grožio ar norintiesiems pradėti verslą, R. Meleškienė pataria pirmiausia pasitarti su veterinaru, išmanančiu apie šiuos gyvūnus. Ir tik tuomet daryti sprendimus, ar tikrai gali suteikti joms tinkamas sąlygas.

Reikėtų žinoti ir tai, kad alpakos nemoka plaukti - jas reikėtų laikyti toliau nuo tvenkinio, šalia vandens telkinio aptvaro neįrengti. Nereikėtų joms ploto išskirti ir sode, nes alpakos ne tik apgriauš vaismedžių šakas, bet ir patiems gyvūnams problemų gali kilti nuo obuolių.

„Greito pelno tikrai nereikėtų tikėtis. Keletą metų laikydami alpakas kol kas dar tik investuojame į ūkį", - tikina pašnekovė.

Lyginti su avimis - klaidinga

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos veterinarijos gydytoja Jurgita Autukaitė patirties gydant alpakas įgijo Lietuvoje bei užsienyje rengiamuose kursuose, žinių semiasi iš įvairių mokslinių straipsnių, publikacijų.

Pasak jos, poreikis specializuotis šioje srityje atsirado natūraliai - alpakų augintojų Lietuvoje daugėja, nuolat didėja gyvūnų skaičius.

„Bandas pildo atvesti jaunikliai, taip pat nauji iš užsienio šalių atsivežti gyvūnai. Daugėja pačių augintojų, kurie susidomi šiais gyvūnais, didėja jų populiarumas Lietuvoje, palaipsniui šie gyvūnai užkariauja ir Lietuvos gyventojų širdis", - sako veterinarijos gydytoja.

Anot J. Autukaitės, pagrindinės problemos yra susijusios su nepakankamu profilaktikos priemonių įvykdymu, taip pat su žinių trūkumu apie šiuos gyvūnus. Taip pat dažnos reprodukcinės problemos, virškinimo sutrikimai, medžiagų apykaitos ligos, taip pat įvairios parazitozės ir kitos ligos.

Veterinarijos gydytoja aiškina, jog alpakoms skirtoje ganykloje turėtų augti smulki, neaukšta žolė, būtinas tvartas, ar namelis, kur galėtų pasislėpti nuo šalčio, vėjo, lietaus. Tvartas turi būti apšiltintas, su gera oro ventiliacija, oro drėgmė neturi viršyti 70 proc., taip pat šiuos gyvūnus būtina apsaugoti nuo skersvėjo, jie tam labai jautrūs.

„Specifikos tikrai yra daug, pagrindiniai ir esminiai dalykai - tai geros sąlygos, ganykla, apšiltintas tvartas, geros kokybės pašaras, nuolatinės profilaktikos priemonės, biosauga. Tai labai specifinis gyvūnas, kurio tikrai nereikėtų lyginti su avimi. Tai kamelidų šeimos atstovas, pusiau atrajotojas, dėl savo virškinamojo trakto išskirtinumo turintis gauti tik aukštos kokybės pašarą. Koncentruoti pašarai duodami mažesniais kiekiais negu avims, tačiau jie turi būti skirti būtent šiai gyvūnų rūšiai", - pasakoja pašnekovė.

Taip pat įsigyjant šiuos gyvūnus nereikėtų pamiršti, kad tai yra bandos gyvūnai, patinai laikomi atskirai nuo patelių. Tai ypač labai svarbu pagalvoti perkant sukergtas patelės.

Šiuo metu tai sparčiai populiarėjanti šaka, tačiau veterinarijos gydytoja atkreipia dėmesį į tai, kad ji reikalauja nemažų investicijų.

„Manau ne kiekvienas norintis gali įsigyti šių gyvūnų, kadangi tai pakankamai brangu. Jeigu žiūrint į pelną, tai manau reikia turėti ne mažą bandą kad investicija atsipirktų po kelių metų. Lietuvoje jos auginamos tik vilnai, kitose užsienio šalyse taip pat naudojama ir jų mėsa", - sako J. Autukaitė.

MŪ inf.