Rinka
Pieno perdirbėjai: pavasarį sutiksime su dar mažesnėmis kainomis
2016-02-03

Kaunas. Situacija pieno sektoriuje nė nemano gerėti. Pieno supirkimo kainos vėl mažinamos ir niekas nežino, kas gamintojų laukia ateityje. Todėl Lietuvos pieno gamintojų asociacija į tarybos posėdį pasikvietė didžiųjų šalies perdirbimo įmonių atstovus pasikalbėti, ko jiems tikėtis ateityje.

„Kokia mūsų ateitis, kaip bendradarbiausime ateityje? Gal atvežėte gerų naujienų?" - Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) pirmininkas Jonas Vilionis (nuotr.) klausė perdirbėjų. Į susitikimą atvyko „Rokiškio sūrio" valdybos pirmininkas Dalius Trumpa, įmonės paruošų direktorius Evaldas Dikmonas; Vilkyškių pieninės žaliavos direktorius Rimantas Jancevičius; „Žemaitijos pieno" žaliavos pirkimo direktorius Mindaugas Čėjauskas; „Pieno žvaigždžių" žaliavos pirkimų direktoriaus pavaduotojas Adomas Zdanavičius bei Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras" direktorius Egidijus Simonis. Iš kviestųjų trūko tik Marijampolės pieno konservų fabriko atstovų.

Pokalbio susirinko pieno gamintojai ir didžiųjų šalies perdirbimo įmonių atstovai

Žinant pastarųjų metų įtampą pieno sektoriuje, kai šalies pieno gamintojai išsakė daug nepasitenkinimo dėl nuolat mažinamų pieno supirkimo kainų, kurios dabar yra mažiausios Europoje, laukta karštų diskusijų. Tačiau susitikimas praėjo ramiai, beveik draugiškai, nepaisant to, kad perdirbėjai atvirai pasakė - jokių pagerėjimo ženklų, t. y. pieno supirkimo kainos didėjimo ir pieno rinkos atsigavimo, artimiausiu metu nenusimato. Kartais, klausantis didžiojo verslo atstovų, susidarydavo įspūdis, kad tai jiems dabar sunkiausia, o ne ūkininkams.

„Ačiū, kad pakvietėte susitikti. Mūsų įmonės be žaliavinio pieno yra nieko nevertos, išskyrus pastatų vertę ir metalo laužą. Tad mūsų bendradarbiavimas yra labai svarbus", - pokalbį pradėjo D. Trumpa.  

„Rokiškio sūrio" valdybos pirmininkas Dalius Trumpa (dešinėje) ir įmonės paruošų direktorius Evaldas Dikmonas kalbėjo apie bendrus pieno sektoriaus sunkumus

Į klausimą, kokios planuojamos supirkimo kainos vasaros laikotarpiui ir kokios apskritai pieno rinkos ir kainų tendencijos, „Rokiškio sūrio" vadovas pripažino negalintis pasakyti nieko gero, kaip jau beveik dvejus metus. Ilgiausią kontraktą įvairiose rinkose šiai dienai įmonė turi tik mėnesiui. Sako, 10 proc. tiekėjų sutiktų pasirašyti 2-3 mėn. sutartis, užfiksuojant dabar galiojančias eksportui skirtos produkcijos kainas. Bet šitos kainos nuostolį įmonei neša nuo praėjusių metų pradžios, o visą pelną ji uždirba tik vietos rinkoje, kurioje parduoda apie 30 proc. produkcijos.

„Taigi, objektyviai atsakyti, kokios bus kainos vasarą, mes negalime. Jeigu rinka būtų nusistovėjusi, galėtume prognozuoti, dabar ne. Aišku tai, kad jokio augimo, palyginti su praėjusių metų vasara, neprognozuojame", - sakė D. Trumpa, pridūręs, kad pernai jie prognozavo, jog 2015 m. rudenį kainos turėtų kilti, bet jos nukrito žemiau negu buvo. O eksportui į Europą gaminamo „Rokiškio sūrio" sūrio kaina vasario mėnesiui, palyginti su sausiu, nuo 2 100 EUR/t nukrito iki 1 900, nors anksčiau tokį sūrį parduodavo ir po 3 500 EUR/t. Vienos rūšies sūrį olandai į Italiją atveža po 1 850 EUR/t, nors kažkada į Rusiją tokį sūrį lietuviai parduodavo po 4 200 EUR už toną.

„Žemaitijos pieno" žaliavos pirkimų direktorius M. Čėjauskas taip pat tikino, kad situacija prasta, pieno kaina krenta ir „pavasarį sutiksime su dar mažesnėmis kainomis". Ir visai neaišku, kas bus vasarą.

„Žemaitijos pieno" žaliavos pirkimo direktorius Mindaugas Čėjauskas atvirai sakė, kad pieno kaina dar kris

„Pieno žvaigždžių" atstovas antrino kolegoms: pieno kiekis Europoje nepaliaujamai auga, vartojimas mažėja, todėl įtampa biržos produktams tik didėja ir tai turi įtakos pieno kainai.

Į pieno gamintojų klausimą, ar reikia mažinti karvių skaičių Lietuvoje, nes Lietuvos perdirbėjai nesuperka viso Lietuvoje pagaminto pieno, D. Trumpa atsakė, kad pieną atsiveža iš toliau tik dėl to, kad negali jo nusipirkti arčiau. „Mažiname pirkimus iš Estijos, Latvijos, tiksliau, siūlome jiems kainą, už kurią jie neparduoda pieno. Vien tik dėl transporto išlaidų ekonomiškai neapsimoka iš jų vežti pieną", - aiškino D. Trumpa. 2014 m. lietuviško pieno įmonė turėjo apie 49 proc., 2015 - 55 proc., 2016 šis procentas, žadama, bus dar didesnis. „Esame suinteresuoti jo nusipirkti kuo arčiau gamyklos", - tvirtino „Rokiškio sūrio" vadovas ir akcininkas.

Jam antrino ir „Pieno žvaigždžių" atstovas: „Be ekonominės logikos ir naudos pienas iš Latvijos į Lietuvą nevažiuos." 

Visų įmonių atstovai, kurie dalyvavo posėdyje, užtikrino - visas pienas, kuriam yra pasirašytos sutartys, bus supirktas. D. Trumpa pažadėjo, kad „Rokiškio sūris" supirks pieną, net jeigu gamintojas pagamins jo šiek tiek daugiau negu įsipareigojo. Ir netgi siūlė skambinti tiesiai jam, jeigu iškiltų dėl to problemų.

Vilkyškių pieninės žaliavos direktorius Rimantas Jancevičius (kairėje), „Pieno žvaigždžių" žaliavos pirkimų direktoriaus pavaduotojas Adomas Zdanavičius (centre) bei Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras" direktorius Egidijus Simonis laikėsi vienodos pozicijos

Perdirbėjai guodėsi, kad sandėliai pilni produkcijos - pernai visi sūrius gamino „į sandėlį". D. Trumpa atvirai sakė, kad „jo įmonė finansiškai stipri ir galėjo sau tai leisti". Bet sandėliai jau pilni, o jis nėra tikras, kad rinkos atsigaus ir tą produkciją įmonė galės parduoti pelningai. Šių metų politika - parduoti tiek, kiek pagamini. Gamybos apimtys turėtų išlikti kaip 2015 m.

M. Čėjauskas sakė, kad jeigu situacija nesikeis, po dviejų mėnesių „Žemaitijos pienas" stabdys sūrių gamybą, nes jo nėra kur sandėliuoti.

R. Jancevičius irgi nieko paguodžiančio pasakyti negalėjo - geresnių laikų dar teks palaukti visiems. „Vilkyškių pieninės", kuri specializuojasi sūrių gamyboje, gamyba ištisus metus nuostolinga, nes krito sūrių kainos. „Mes negalime konkuruoti kaina su Vokietijos sūrininkais, todėl ir savo sūrių negalime eksportuoti į Europą. Ieškome rinkų, bet jose greitai ir lengvai neįsitvirtinsi, o ir kainų gerų nėra", - kalbėjo R. Jancevičius.

Į Jono Vilionio repliką, kad perdirbėjams, kaip ir kalbėta susitikime su premjeru ir žemės ūkio ministre, galbūt verta vienytis, juk yra atviros 119 šalių rinkos, o dar Pietų Amerika, Kinija atveria daug galimybių, D. Trumpa atsakė be didelio optimizmo.

„Visi kalba apie Kiniją, o leidimų ten vežti dar neturime. Kinai daugiausia importuoja sauso lieso pieno miltus. O jų didžiausia gamintoja - Naujoji Zelandija, kuriai ir transportuoti į Kiniją arčiau, ir viena šios šalies gamykla galėtų perdirbti visą Lietuvos pieną, tad jų gamybos kaštai mažesni. Taigi, mums nėra vilčių Kinijoje pelningai parduoti pieno miltus. Apsimokėtų galbūt sūrius, varškę, bet jie tokių produktų importuoja perpus mažiau, negu importuodavo Rusija. Aišku, bandysime, važiuosime visi bendrai į Šanchajaus mugę, darysime viską, ką galime. Nors įeiti į rinką, kur esi nežinomas, tai reiškia dvejus metus juodo darbo ir jokio uždarbio. Tik po to galbūt kažką gali atrasti. Bet tokio pelno, kokį gaudavome Rusijoje, niekur negausime nei po 3, nei po 5 metų", - reziumavo D. Trumpa, pridūręs, kad tikrai ne visą produkciją į sandėlius sudėjo - ją vežė visur, kur tik galėjo.

LPGA nariai - ūkininkai, bendrovių ir kooperatyvų vadovai - perdirbėjų klausėsi rūškanais veidais

Svarstant galimą embargo nutraukimą Rusijai, perdirbėjai akcentavo, kad labai svarbu, jog tai būtų taikoma visoms šalims iškart, nes kitu atveju Lietuva bus paskutinė, kuri sugrįš į tą rinką, o joje jau bus olandai, prancūzai, suomiai... Žodžiu, visi sutarė, kad reikia daryti viską, kad visiems kartu užsidariusi Rusijos rinka visiems kartu ir atsidarytų. Tai situaciją pagerintų, nors per šį laiką labai sustiprėjo ir patys Rusijos gamintojai.

„Kadangi jūs esate geresni verslininkai, ką patartumėte pieno gamintojams? Juk be pieno, kaip sakote, gamykla bus tik metalo krūva", - diplomatiškai pieno perdirbėjų klausė Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas.

Deja, konkrečių patarimų nei jis, nei kiti pieno gamintojai, nesulaukė. Visi kalbėjo, kad reikia keisti prastą šalies agrarinę politiką, pasišaipė ir iš Nacionalinės gyvulininkystės programos, ir iš neveikiančio „pieno įstatymo", kurį kritikavo ir gamintojai, ir perdirbėjai. Visi bendrai nutarė kreiptis į Žemės ūkio ministeriją, kad jis nereikalingas.

Tik Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Kazys Starkevičius išsakė mintį, kuri sulaukė visų posėdžio dalyvių pritarimo. „Apie tai jau esu kalbėjęs priimant biudžetą ir buvau pateikęs pataisas - reikalingas amortizacinis fondas tokiems kriziniams atvejams, kuris padėtų žemdirbiams. Siūliau 12,5 mln. eurų dydžio fondą, dar tiek būtų galima prašyti iš Europos. Reikia spausti politikus, kad iki vasaros jis atsirastų, nes visi ženklai rodo, kad ji nebus lengvesnė", - kalbėjo K. Starkevičius.

Seimo Kaimo reikalų komiteto nario Kazio Starkevičiaus mintis apie amortizacinį fondą buvo sutikta palankiai

Perdirbėjai teigė esantys už tai, kad kuo daugiau paramos ateitų į pieno sektorių. „Jeigu reikia kokių raštų ar kur važiuoti - sakykite, mes pasirengę balsuoti už jus. Suprantame, kad situacija labai bloga. Ir parama iš ES ir nacionalinio biudžeto yra tai, kas šiuo metu gali padėti pieno sektoriui išsilaikyti", - kalbėjo D. Trumpa.

Į J. Vilionio pastabą, kad žemdirbiams gavus išmokas perdirbėjai iškart mažina pieno supirkimo kainas, D. Trumpa atšovė: „Pasakykite, kada sutapo kainų mažinimas su išmokomis. Galiu atnešti sąskaitas, kokias gavome tuomet už sūrį. Tikrai negalvojau, kad kažkas gali tai susieti."

Pasiteiravus, kodėl vėl 1-2 cnt mažinama supirkimo kaina kooperatyvams, atsakyta, kad todėl, jog vėl apie 10 proc. sumažėjo sūrio kaina.

Posėdyje diskutuota ir dėl santykių su prekybininkais, domėtasi, kodėl nuo 10 iki 20 proc. išaugo importinių prekių kiekis. „Todėl kad mūsų produkcija brangesnė, - atsakė D. Trumpa. - Olandai didžiąją dalį parduoda vidaus rinkoje, o 5 proc. gali eksportuoti pigiau ir dempinguoti kainas. O jeigu produktas pinga euru, tai 50 proc. kainos gula ant žaliavinio pieno kainos, o sūriui - tai ir 70 procentų. Tad jeigu kovosime, kad į rinką neįeitų kiti, pajamų gausime dar mažiau."

Draugišką pokalbį kiek paaštrino LAEI ekonomisto Alberto Gapšio išsakytos mintys. „Nėra gerai, kai esame 20 vietoje pagal eksportą, penkios pieno perdirbimo įmonės gyvena, o 50 tūkst. smulkių ūkių skursta ir gyvena kaip baudžiavoje. Ir neteisinga kalbėti, kad reikia stiprinti didelius ūkius - jie ir taip turi išgyventi, kaip ir perdirbimo įmonės prie dabartinių nuostolių. Visą laiką girdėjome, kad nėra kur parduoti produkcijos, vadinasi, melžiame karves pusdykiai ir nežinome, ką su tuo pienu daryti. Taigi, kiek pieno jums šiandien yra per daug?"

D. Trumpa piktai atšovė: „Rinkos tai yra, tai nėra. Prieš trejus metus turėjome tokias rinkas, kad pieną graibėme iš visur už bet kokią kainą. Bet jeigu dabar, kai nereikia pieno, karves išpjauname, išvežame metalo laužą, ką darysime, kai pieno pasaulyje prireiks? Ne tie laikai, kai partijos komitetas nustatė, kad 10 proc. daugiau perkame ir augame."

J. Vilionis gana liūdnai konstatavo, kad vieni nuo kitų nepabėgsime, ar pyksimės, ar verksime, vis tiek turime kalbėtis. Tačiau jis neslėpė, kad pokalbiu su perdirbėjais jis neliko patenkintas. „Bet nuėjęs pas valdžią jau galėsiu pasakyti, kad situacija tokia ir ji nesikeis. Pieno kaina tikrai nedidės, išmokos mažinamos. Ką daryti? Premjeras galbūt vėl turi susitikti su eurokomisaru Filu Hoganu, ieškoti galimybių, nes kitu atveju į ūkius pradės eiti antstoliai. Tunelio gale jokios šviesos nematyti. Tik prekybininkai visoje šitoje istorijoje yra tabu", - neslėpė apmaudo J. Vilionis.

MŪ inf. 

Gudinas - mobilioji viršus

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas dirba ūkyje?
Orai