Rinka
Išradinėjama, kaip suvaldyti pieno kainas
2014-06-25

Vilnius. Kaip sustabdyti žemyn slenkančias pieno supirkimo kainas? Žemės ūkio ministerija siūlo tartis dėl ilgesnės minimalios sutarties galiojimo trukmės arba sukurti formulę, kuri leistų objektyviai ir skaidriai nustatyti visiems priimtiną pieno supirkimo kainą.

Lietuva yra viena iš 12 Europos Sąjungos šalių, kuri, įgyvendindama Pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio (2012 m.) nuostatas, įteisino privalomas pieno pirkimo-pardavimo sutartis. Tačiau antrojo žingsnio Lietuva nežengė, t. y. nenustatė minimalios sutarties galiojimo trukmės. Septyniose iš 12 valstybių minimali pirkėjo su ūkininku sudarytos sutarties galiojimo trukmė yra 6 mėnesiai, Ispanija pasirinko 1 metų sutarties galiojimo trukmę, o Prancūzija - 5 metų galiojimo trukmę.

Privalomų pieno supirkimo sutarčių galiojimas ES šalyse

Lytagra 19 03 mobilus 3 paragrafas

Valstybė narė

Privalomų sutarčių įteisinimas

Minimali sutarties galiojimo trukmė

Latvija

2009 m.

-

Prancūzija

2011 m.

5 metai

Italija

2012 m.

6 mėn.

Ispanija

1 metai

Lietuva

-

Vengrija

6 mėn.

Slovakija

-

Kroatija

2013 m.

6 mėn.

Kipras

6 mėn.

Portugalija

6 mėn.

Bulgarija

6 mėn.

Rumunija

2014

6 mėn.

Jungtinėje Karalystėje gamintojai ir perdirbėjai, remdamiesi Pieno sektoriaus teisės aktų rinkinio nuostatomis, susitarė dėl savanoriško geros praktikos kodekso (šioje šalyje sutartys apima 85 proc. žalio pieno gamybos). Belgijoje geros praktikos kodeksą pasirašė 98 proc. perdirbėjų ir trys svarbiausios ūkininkų organizacijos. Geros praktikos kodeksai apima susitarimus dėl kokybės, dėl įspėjamojo laikotarpio ūkininkams ir pirkėjams, dėl gamintojų organizacijų vaidmens.

Vokietijos gamintojų organizacijos derybose dėl pieno pristatymo paprastai naudoja tipines sutartis, kuriose ateityje bus nurodyta ne tik pieno kokybė, kainų rodikliai ir trukmė, bet ir daugiau duomenų apie pieno kiekius.

Privalomos sutarys tapo privalomos visų pirma tose šalyse, kuriose pieno sektoriaus gamintojų ir perdirbėjų sutartinių santykių kooperacinė struktūra nebuvo labai aiški.

Lietuvoje dėl supirkimo sutarčių termino supirkėjai su gamintojais derasi laisvai. Šiuo metu dažniausiai nustatoma kainos galiojimo trukmė - 15 dienų - netenkina nei gamintojų, nei perdirbėjų.

Ilgesnis terminas gali tapti nuosprendžiu

„Pieno putos" kooperatyvo direktorės Jūratės Dovydėnienės teigimu, šiandien labai sudėtinga apie terminą kalbėti konkrečiai, nes įmonės nepasirašo ilgalaikių sutarčių. „Vienas iš perdirbėjų motyvų - jie neturi ilgesnių kaip trys mėnesiai kontraktų. Kita priežastis - kai kaina taip svyruoja rinkoje, nenori rizikuoti nei ūkininkai, nei perdirbėjai. Ta pusė, kuri išloš, kurį laiką bus laiminga, o ta kuri praloš, jaus kartėlį", ‑ pripažįsta J. Dovydėnienė.

Pieno gamintojų atstovė mano, kad pakeitimų nepavyks padaryti vienu mostu ir paprastai, turės susiformuoti tradicija. „Negaliu kalbėti visų kooperatyvų vardu, tačiau jeigu man reikėtų pasirašyti ilgalaikę, nors ir 3 mėnesių sutartį, ypač kylant supirkimo kainoms, labai bijočiau rizikuoti tūkstančio ūkininkų gerove, nes aplink labai stipri konkurencija. Tarkime, kainos kilimo metu aš pasirašau sutartį, o keli kooperatyvai - ne. Jie turi galimybę savo ūkininkams kelti kainą, o aš jau užfiksuoju konkrečią. Kas norės pats pasirašyti nuosprendį? - retoriškai klausia „Pieno putos" kooperatyvo direktorė.

Permainoms įgyvendinti reikia ne tik tradicijų, bet ir daugiau pasitikėjimo bei garbingo žaidimo. „Šiandien mes šiek tiek slapukaujame vieni prieš kitus. Norėtųsi sąžiningesnio darbo ir abipusės gamintojų ir perdirbėjų pagarbos", ‑ sako pašnekovė.

Panašios nuomonės yra ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) pirmininko pavaduotojas Bronius Markauskas. „Ir gamintojai, ir perdirbėjai supranta, kad ilgesni terminai - rizikingi, jais kainų svyravimo nesuvaldysi, stabilumas bus laikinas. Derėtis su perdirbėjais būtų dar sudėtingiau, nes niekas nenorės fiksuoti aukštos kainos, abi pusės turėtų nusileisti, kaina būtų nustatoma prognozuojant du tris mėnesius į priekį", ‑ samprotauja B. Markauskas.

LPGA atstovas įsitikinęs, kad diskutuotinas yra ir termino klausimas. B. Markauskas abejoja, ar pavyktų susitarti dėl šešių mėnesių, nes pastaruosius ketverius metus rinka neprognozuojama. „Geriausiu atveju galėtų būti nustatytas 3 mėnesių terminas. Žinojimas, kad tiek laiko pieno supirkimo kaina nesikeis, vis dėlto neišspręs problemos. Kita vertus, jei per tokį laiką rinkoje įvyktų didelių pokyčių, gamintojai ar perdirbėjai bandytų tartis dėl kainos iš naujo, nepaisant to, kad ji jau užfiksuota. Kiekviename versle trys mėnesiai - juokingai trumpas laikas. Todėl Pieno taryboje ir gamintojai, ir perdirbėjai be didelio entuziazmo priėmė Žemės ūkio ministerijos siūlymą tartis dėl ilgesnės minimalios sutarties galiojimo trukmės", ‑ sako LPGA vicepirmininkas. Ministerija siūlo nustatyti minimalų 6 mėnesių sutarčių galiojimo terminą.

AB „Rokiškio sūris" generalinis direktorius Dalius Trumpa pabrėžia, kad visiškai realus galėtų būti 2-3 mėnesių kainų galiojimo terminas, nes vietinėse rinkose, kuriose parduodama apie 40 proc. pieno produkcijos, paprastai sutartys ir pasirašomos 3 mėn. laikotarpiui. Panašios trukmės sutartys pasirašomos ir su užsienio klientais.

Pieno kainų nustatymo formulė ‑ iliuzija

Tuo tarpu galvoti, kad situaciją gali padėti išspręsti pieno kainų nustatymo formulė, D. Trumpos nuomone, yra saviapgaulė. AB „Rokiškio sūris" generalinis direktorius akcentavo, kad norint suvokti rinkos tendencijas užtektų stebėti lenkų, latvių, estų pieno kainų pokyčius. Jo teigimu, taip būtų įsitikinta, kad kainos svyruoja vienodai visose šalyse, ne vien Lietuvoje.

Kooperatyvo „Pieno puta" direktorė linkusi pritarti perdirbėjų atstovo nuomonei. „Galima ieškoti formulių, tačiau, kaip pastebi „Rokiškio sūrio" generalinis direktorius, labai sudėtinga surasti vieningą nuomonę, galiojančią visoms įmonėms, nes jos gamina skirtingus produktus. Galbūt reikėtų ryžtis sukurti formules kiekvienai įmonei pagal gaminamą produkciją", ‑ mano J. Dovydėnienė.

B. Markauskas įsitikinęs, kad, siekiant suvaldyti drastiškai svyruojančias pieno supirkimo kainas, formulė būtų veiksmingesnis faktorius negu ilgesnis sutarčių galiojimo terminas. „Formulė, jei ją pavyktų sukurti, padėtų labiau. Pastebime labai didelę inerciją, kai tik rinkoje pradeda mažėti pieno produktų kainos, perdirbėjai sureaguoja labai greitai ir numuša žaliavos supirkimo kainą. Tačiau kai produktų kainos ima augti, jie kiek įmanoma ilgiau stengiasi tempti laiką ir neskuba daugiau mokėti už žaliavinį pieną", ‑ vyraujančias tendencijas įvardija pašnekovas.

B. Markausko manymu, formulė turėtų remtis pagrindinių eksportuojamų produktų - grietinėlės, sviesto, pieno miltų - kainų indeksu. „Visi stebime, kas vyksta rinkoje, todėl iš karto būtų galima perskaičiuoti ir žaliavos kainą. Kelios formulės sukeltų painiavą, užtektų vienos, nes visų įmonių produkcija panaši, išskyrus „Marijampolės pieno konservus", gaminančius sutirštintą pieną. Kadangi Vyriausybė pieno supirkimo kainos nustatyti ar reguliuoti negali, o perdirbėjams ir gamintojams vargu ar pavyktų susitarti, formulė būtų tik orientacinio pobūdžio, tačiau leistų suvokti, ar kaina panaši į tą, kurią siūlo perdirbėjas", ‑ įsitikinęs LPGA vicepirmininkas.

Išgelbėtų žaliavos perdirbimas

Pieno gamintojų atstovai vienbalsiai tvirtina, kad vienas iš būdų pasiekti kainų stabilumą - didinti žaliavos perdirbimą.  „Prieš metus „Pieno puta" įsigijo pieninę. Šiuo metu įmonėje perdirbama maždaug pusė kooperatyvo superkamo pieno. Manau, kad pieno perdirbimas galėtų daryti įtaką kainos stabilumui išlaikyti", ‑ sako J. Dovydėnienė.

B. Markauskas kainų stabilizavimo viltis sieja su „Pienas Lt" projektu. Pašnekovo žodžiais, gamykla taps indikatoriumi, rodančiu, kokios realiai gali būti žaliavos supirkimo kainos. „Ši bendrovė, pirkdama žaliavą, perdirbdama ir parduodama produktus, skaičiuos kainas savo nariams ir tai bus signalas kitiems, nurodantis, žaliavinio pieno kainą rinkoje", - teigia B. Markauskas.

Didžiausia problema, pasak pašnekovo, yra tai, kad Lietuva pagamina per daug pieno, daugiau kaip 50 proc. jo reikia eksportuoti. Tose šalyse, kur pieno produktai nėra eksportuojami, žaliavos kaina pakankamai stabili, svyravimas minimalus.

Tačiau palyginti su kitomis šalimis, kurios gamina ir eksportuoja panašų kiekį pieno, tokio supirkimo kainų svyravimo vis dėlto nerasime. „Tai ir kelia nerimą, kodėl Lietuvoje yra kitaip. Neįmanoma planuoti veiklos, verslo, investicijų, kai kainos neprognozuojamai gali kristi. Bet kokios priemonės, kurios leistų stabilizuoti pieno supirkimo kainą, gamintojams priimtinos", ‑ sako LPGA pirmininko pavaduotojas.

Pieno kare perkybos tinklai - tik stebėtojai

„Versle viską lemia pinigai. Kiek buvo pieno sektoriuje krizių, pliekėsi gamintojai ir perdirbėjai, o prekybos tinklai liko nuošalyje, nors, kalbant apie vidaus rinką, jų dalis, lemianti pieno produktų kainą, Lietuvoje tikrai nemaža", ‑ dar vieną problemos aspektą atskleidžia B. Markauskas.

Jo žiniomis, ES planuoja įvesti reguliavimą tarp gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų. Tai teikia vilčių, nes Lietuvoje vargu ar kas nors galėtų nustatyti prekybos tinklų maržą.

Pusę metų žemyn besileidžiančios pieno supirkimo kainų sūpuoklės, B. Markausko nuomone, ‑ signalas ES, kad pieno kvotų naikinimas yra neapgalvotas žingsnis. „Tokioje sudėtingoje situacijoje gyvensime dvejus ar net trejus metus. Palyginti su kitomis šalimis, kvotų naikinimui neesame pasiruošę, Lietuvos pieno sektoriaus laukia sudėtingas periodas", ‑ prognozuoja LPGA vicepirmininkas.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ką manote apie klimato atšilimą?
Orai