Raseiniai. Parduodant galvijus produkcijai ir keli papildomi centai už kilogramą yra svarbūs. Kaip juos uždirbti? Kaip augintojams gauti didesnę pridėtinę vertę iš savo galvijų?

Šiems klausimams aptarti Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) parodoje Raseinių hipodrome surengta diskusija „Papildomi centai prie galvijų kainos“. Joje dalyvavo Mėsos gamybos įmonės „Agaras“ gamybos ir inovacijų direktorius Petras Vainoras, tarptautinis jautienos ekspertas Deividas Saldukas, LMGAGA Tarybos pirmininkas Gintautas Migonis, bendrovės „Kauno grūdai“ galvijininkystės skyriaus veterinarijos gydytojas, technologas-receptūrininkas Mindaugas Papuška.

Vieno recepto, kuris padėtų gauti didžiausią ekonominę naudą iš mėsinių galvijų, nėra. Aišku viena – reikia kokybiškos jautienos, kuri kuria pridėtinę vertę ir kuriai rinka visada yra. Ir nors lietuviška jautiena vertinama dėl skonio, didžiausia problema – sunku užtikrinti pastovius tokios mėsos kiekius.

P. Vainoras apžvelgė bazinius reikalavimus skerdenai. „Produkcijai skirto buliaus amžius turi būti iki 24 mėn., nes vyresnių mėsą jau sunkiau eksportuoti. Jeigu telyčios vyresnės negu 30 mėn., taip pat esi iškritęs iš tam tikrų klientų sąrašo. Jautienos kokybei labai svarbu raumeningumas ir riebalingumas“, – pagrindinius paklausiausios mėsos reikalavimus vardijo P. Vainoras.

Aktualios diskusijos dalyviai (iš kairės): Petras Vainoras, Deividas Saldukas, Mindaugas Papuška ir Gintautas Migonis

Koks turėtų būti skerdenos svoris, priklauso nuo karkaso dydžio. Užsakovai dažnai renkasi skerdeną pagal tai, kokius gaminius gamina.

„Daug priklauso nuo ūkio, jo pasirinktos krypties, pagal tai ir vertinama, koks turėtų būti tame ūkyje užauginto galvijo karkaso dydis. Kalbantis su supirkėjais, skerdyklomis, kurie gamina galutinį produktą, tos detalės svarbios“, – teigė su eksportu dirbantis „Agaro“ atstovas.

Pavyzdžiui, angusų veislė tinkama auginti riebų karkasą. Limuzinas leidžia greitai užauginti didelį karkasą, bet ten riebalo, anot P. Vainoro, nereikėtų ieškoti. „Tokios galvijų savybės užbrėžia paties ūkio galimybes užauginti vienokį ar kitokį gyvulį“, – teigė jis.

Supirkėjams reikia pastovaus tiekimo

Diskusijos moderatorius klausė G. Migonio, ar verta vienam kurti pridėtinę vertę su 100 galvijų ūkyje, ar geriau kooperuotis? LMGAGA ir „Baltos avies“ kooperatyvo vadovo atsakyme nuskambėjo aiški mintis.

„Jeigu superkame daug gyvulių po vieną, mums Lietuvos rinkos kaina atrodo maža. Iš tiesų ji nėra maža, tik mūsų transporto kaštai dideli. Tai lemia 20 ct/kg mažesnę kainą. Antra, dauguma ūkininkų nežino, ką parduoda, tik paskambinę supirkėjams ar perdirbėjams sako, kad turi gražių gyvulių. Tokiu atveju atvažiuoja jų pažiūrėti vadybininkas ir jo kaštai įvertinami kitais 10–20 ct/kg“, – skaičiavo G. Migonis, kas mažina parduodamo galvijo kainą.

Jo teigimu, skerdyklos moka daugmaž rinkos kainą – kartais jie nori daugiau sviesto užsitepti, kartais mažiau, bet iš esmės moka tokią kainą, kuriai augintojai negali daryti įtakos. Ir gyvulių auginimo savikaina supirkimo kainos visiškai nelemia. 

P. Vainoras pridūrė, kad įmonei labai svarbu turėti klientą, iš kurio ūkio gali vežti galvijus 52 savaites per metus. „Per 30 veiklos metų sukaupėme didelę Lietuvos ūkių duomenų bazę, žinome, ko iš kiekvieno jų tikėtis, galime planuoti pardavimus ir gauti geriausią vertę. Kai turi pastovių klientų ir gyvulių, mažiau išleidi logistikai, esi tikras ir dėl kokybės“, – savo veiklos niuansus išsakė jis. 

Į G. Migonio klausimą, ar 100 gyvulių yra tas geras kiekis, ar turint 500 būtų dar geriau, P. Vainoras atsakė:„Jeigu vienu metu galėsite parduoti 50–70 gyvulių, sulauksite ne tik Lietuvos, bet ir užsienio supirkėjų.“ 

D. Saldukas pritarė, kad labai svarbu nenutrūkstamas tiekimas, kurio Lietuvoje trūksta. „Klientai į Lietuvą kaip į gerą jautienos tiekėją žiūrės kitaip, kai žinos, kad gaus pastovų kiekį kiekvieną savaitę ir tokios kokybės, kokios tikisi. Bet Lietuvoje dažniausiai pastovaus tiekimo nėra ir supirkėjas turi dairytis alternatyvų. Todėl augintojams reikia burtis į grupes, asociacijas, kad nuolat surinktų didesnius gyvulių kiekius. Šiuo atveju labai tinka posakis – vienas lauke ne karys“, – kalbėjo ekspertas. 

Jis taip pat ragino ūkininkus nedaryti „vienos dienos biznio“ su lenkais, kurie sumokės centu daugiau. Tačiau Ispanijoje galvijų supirkimo kainos didesnės. Pasak D. Salduko, praėjusią savaitę maždaug 300 kg telyčios skerdenos kaina, pristačius gyvulį į skerdyklą, svyravo nuo 5,2 iki 5,50 Eur/kg, buliukai buvo maždaug 20 ct pigesni. „Bet, norint gauti tokią kainą, reikia kokybės ir kilmės“, – akcentavo tarptautinis ekspertas.  

Pagal skerdenos kokybę galvijus parduoda retas augintojas

Kalbėdamas apie lietuviškos jautienos rinkos ateitį, P. Vainoras ragino galvoti apie tokią jautienos kokybę, kuri būtų atpažįstama Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Švedijoje – į šias šalis „Agaras“ vykdo jos eksportą. Klientai džiaugiasi, kad Lietuvoje gali gauti riebios, marmuringos jautienos. „Išgirdę tokius komplimentus žinome, kad judame teisinga linkme, bet bėda, kad savaitės pabaigoje tokių gyvulių iš viso srauto atsirenkame tik kelis procentus“, – konstatavo jis. 

„Agarui“ 90 proc. galvijų parduodami pagal gyvą svorį, o ne pagal skerdenos kokybę. G. Migonis atkreipė dėmesį, kad tai dar mažiausiai 3 ct/kg mažiau už riziką, nes supirkėjas nežino, ką perka. „Tai ir skaičiuojame, kas mažina supirkimo kainą – 20 ct/kg transportas, 15 ct/kg vadybininko atvykimas ir 3 ct/kg už gyvą svorį“, – reziumavo G. Migonis.

Jis taip pat pastebėjo, kad gana žemas gyvulių supirkimo kainas statistika rodo gyvulių, kuriuos supirkėjai patys paima iš ūkių, nes Lietuvoje nėra praktikos atvežti patiems gyvulio į gamyklą. „Ir visada prisiminkite – jeigu vežate vieną gyvulį, netenkate 20 ct/kg ir tai yra jūsų pačių neefektyvumas. Jeigu vieno vežimo partiją sudaro bent 10–20 gyvulių, tai turite gauti bent jau 15 ct/kg daugiau už statistinę vidutinę Lietuvos kainą“, – pabrėžė LMGAGA vadovas.

Jis įsitikinęs, kad jeigu ūkininkai sugebės užauginti pastovius gyvulių kiekius, išmoks dirbti su skerdenomis, supras, kas yra transporto kaštai, supirkėjai pradės uždirbti daugiau, „o kai jie uždirbs daugiau, tai galės ir su ūkininkais pasidalinti.“

Riebalingumą galima didinti koreguojant angliavandenių kiekį racione

Diskusijos dalyviai aptarė ir šėrimo klausimus, nes, norint užauginti kokybišką gyvulį, jį reikia ir atitinkamai pašerti, nes vien meilės gyvuliui neužtenka. Pavyzdžiui, kokį racioną rinktis, norint gauti riebesnę mėsą?

Pasak M. Papuškos, tai labiausiai priklauso nuo veislės savybių, bet pašarai taip pat daro įtaką. „Su pašarais galime ir limuzinui užauginti riebalo intarpą. Nežinau, kiek Lietuvoje tai priimtina, bet jeigu norite riebios skerdenos, racione turi būti angliavandenių. Pats pigiausias – krakmolas“, – sakė veterinarijos gydytojas. Tiesa, krakmolas, anot jo, labai diskutuotinas dalykas, bet gyvulį galima pripratinti ir prie labai didelių krakmolo dozių.

Penėjimui einant į pabaigą, jeigu reikia įvesti riebalą, krakmolo galima padidinti iki 30–32 proc. SM (veršiukams negalima tokių dozių).

„Tik reikia turėti galvoje – krakmolas krakmolui nelygus, su dideliais jo kiekiais galima ir prisižaisti. Ne tik dėl acidozės, bet ir toksiškumo pavojaus – jeigu toksinų rizika iš grūdų, kukurūzų, nekokybiško šieno didelė. Jeigu tame pašarų krakmole bus daug mikotoksinų, organizmas su tuo nesusidoros ir gyvulys susirgs klostridioze“, – aiškino M. Papuška.

Jis rekomendavo kiekvieną atvejį reikėtų vertinti individualiai, bet pats principas – duoti krakmolo riebalui gauti – yra tinkamas. Svarbiausia nedidinti krakmolo kiekio iškart labai daug, nes nebus nei geros skerdenos, nei gyvulio.