Renginiai
Žemės ūkio mokslai: iš kur atėjome ir kur einame
2018-05-14

Vilnius. Per tris valandas apžvelgti tai, kas nuveikta žemės ūkio mokslų srityje per 100 metų – tokios misijos ėmėsi Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius ir Žemės ūkio mokslo taryba prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) konferencijoje „Žemės ūkio ir miškų mokslo raida per šimtmetį. Mokslo iššūkiai“.

Ko nori ūkis iš mokslo? Kokia mokslininkų misija? Ar mokslas turi tarnauti žemdirbiams? Kaip žemės ūkio verslas atrodys po 10 ar 20 metų? Ar esame teisingame kelyje? Į šiuos klausimus atsakymų ieškoma nuolat. Ieškota ir praėjusią savaitę surengtoje konferencijoje.

Ūkininko vaidmuo inovacijose – labai svarbus

ŽŪM Veiklos administravimo ir turto valdymo departamento direktoriaus pavaduotoja Zita Duchovskienė pasidalijo įspūdžiais iš Europos Komisijos gegužės 2–3 d. organizuotos konferencijos „Inovacijos ateities ūkininkavimui ir kaimo bendruomenėms“, kur kalbėta apie inovacijų svarbą.

„Turime pereiti prie pasaulio logikos, kur ekonomika tarnauja visuomenei, o ne atvirkščiai. Dabar didžiausias dėmesys skiriamas derlingumui, produktyvumui. Siekiame gaminti daug maisto, o tai visada susiję atliekų susidarymu, be to, skatina klimato kaitą, mažina bioįvairovę, didina dirvos eroziją“, – sakė Z. Duchovskienė. Po 10–20 metų žemės ūkio verslas turės pasikeisti – prioritetas bus sveikai mitybai ir tvariai maisto sistemai (gamybai be atliekų). Žemdirbiai bus skatinami kurti aukštesnės vertės produktus iš to paties ploto vieneto. Išaugs dėmesys žiedinei ekonomikai – kuo tausesniam atliekų panaudojimui.

LMA surengta konferencija „Žemės ūkio ir miškų mokslo raida per šimtmetį. Mokslo iššūkiai“ buvo skirta Lietuvos šimtmečiui paminėti

„EK jau dabar pabrėžia, kad ūkininko vaidmuo inovacijose bus labai svarbus. Jo nuomonė, jo poreikiai turi lemti mokslininkų darbų kryptį. Mokslininkas su ūkininku turi susikalbėti“, – akcentavo Z. Duchovskienė. Kartu ji paminėjo faktą, kad beveik 70 proc. sukurtų žinių moksle yra prarandamos taip ir nenuėjusios iki vartotojo – tai didžiuliai nuostoliai. Todėl mokslo sklaidai, atvirumui, prieinamumui turi būti skiriamas kur kas didesnis dėmesys.

Gyvenimas nuolat kelia iššūkių mokslui

LMA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus ir Žemės ūkio mokslo tarybos prie ŽŪM pirmininkas akademikas Zenonas Dabkevičius priminė svarbiausius agronomijos mokslo nueitus etapus. Agronomijos ištakomis laikomi 1803 m., kai Vilniaus universitete buvo įsteigta žemės ūkio katedra. Agronomo profesija mūsų agrarinėje šalyje visuomet buvo vertinama, agronomai buvo tarp visuomenės šviesulių. Pavyzdžiui, tarp 1918 m. Nepriklausomybės akto signatarų buvo du agronomai – Aleksandras Stulginskis ir Donatas Malinauskas, o to meto Seime buvo net 5 agronomai ir 15 ūkininkų. Tautinio žemės ūkio mokslo pradžia galima laikyti Viktoro Ruokio Dotnuvoje įkurtą Žemės ūkio technikumą, veikusį 1919–1927 m.

LMA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus bei Žemės ūkio mokslo tarybos prie ŽŪM pirmininkas akad. Zenonas Dabkevičius ir LMA prezidentas akad. Jūras Banys

„Sąlygiškai agronomijos mokslo istoriją galima suskirstyti į kelis svarbiausius etapus: 1803–1914 m. buvo sukurti pradmenys, 1919–1939 m. – sukurta agronomijos mokslo metodologija, 1940–1945 m. viskas sugriauta, o nuo 1946 m. dėmesys skiriamas žemės ūkio gamybos intensyvinimui. 1992–2004 m. įsiliejimas į atsivėrusią tarptautinę erdvę, 2004–2018 m. – esminis mokslo bazių atsinaujinimas bei kartu prasidėjusi išorinė bei vidinė konkurencija“, – sakė Z. Dabkevičius, 2018-uosius pavadindamas reorganizacijų metais.

Panašius etapus išgyveno ir Veterinarijos bei zootechnikos mokslas, kurios ištakos – 1806 m. VU įkurta Veterinarijos katedra, o dabar šie mokslai plėtojami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje ir Gyvulininkystės institute Baisogaloje.

Sėkminga miškininkystės specialistų veikla lėmė tai, kad nuo 1949 iki 1990 m. miškingumas mūsų šalyje padidėjo nuo 17 iki 33 procentų, o miškų našumas išaugo net tris kartus. Dabar miškininkams reikia apsispręsti dėl prioritetų – ar svarbesnė yra ekonominė, ar ekologinė nauda? Miškų specialistai susiduria ir su visomis klimato kaitos keliamomis problemomis: plintančiomis naujomis medžių rūšimis, sezono ribų poslinkiais, įvairiais miškų ūkį veikiančiais stresoriais ir t. t. Tenka spręsti miško augalų selekcijos, kokybiškų sodmenų, kirtimų, medžioklėtyros ir žvėrių reguliavimo problemas.

Žemės ūkio inžinerijos srityje naujų iššūkių kelia tiksliosios žemdirbystės technologijos – tai sritis, kuri reikalauja bendro įvairių šakų specialistų darbo. Ypatingo dėmesio pastaraisiais metais reikalauja vandentvarka. Lietuvoje žemės sausinimo darbų pradžia buvo 1873 m., kai pradėti sausinti miškai ir dvarų žemė. Praėjusio amžiaus 6–8 dešimtmečiais žemės plotai buvo sausinami aktyviausiai, pasijuto ir reali ekonominė nauda – net iki 40 proc. padidėjo derliai. Deja, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, melioracijos darbai faktiškai sustojo ir dabar ši sritis reikalauja išskirtinio dėmesio ir didžiulių investicijų.

Maisto mokslas šiuo metu orientuotas į funkcionaliojo maisto tyrimus, maisto saugą ir inovatyvius žaliavos perdirbimo būdus – kad būtų išsaugota produktų vertė ir gamyboje liktų kuo mažiau atliekų. Plinta tokie maisto produktų perdirbimo būdai kaip liofilizacija, elektroporacija, vaisiai ir daržovės laikomos kontroliuojamoje atmosferoje, taip ilgai išsaugant faktiškai nepakitusią jų kokybę. Vis tik skaičiuojama, kad mūsų šalyje vaisių, uogų ir daržovių suvartojimas išlieka 2 kartus mažesnis, negu reikėtų pagal mitybos rekomendacijas.

Profesorė Vlada Vitunskienė kėlė esminius klausimus: koks turi būti ūkio dydis, kad jis būtų ekonomiškai efektyvus? Kaip vertinti mūsų šalyje vykusias žemė reformas? Ko gero akivaizdu, kad dėl didelio noro visiems turėti žemės, ūkiai išėjo per maži. Tačiau niekas nestovi vietoje – per pastarąjį dešimtmetį šeimos ūkių sumažėjo trečdaliu, stebima ūkių stambėjimo tendencija.

Profesorė Vlada Vitunskienė pabrėžė, kad dėmesio prašosi kol kas beveik visiškai nenagrinėtas žemės rentos klausimas

Siekiant darnaus agrarinio sektoriaus vystymosi ir kaimo plėtros, būtina suderinti ekonominius, ekologinius ir socialinius aspektus. Todėl agrarinių mokslų srityje besidarbuojantys skirtingų krypčių specialistai vis dažniau susitelkia bendriems tyrimams. Stengiamasi pritraukti jaunų žmonių, tačiau jų noras rinktis mokslininko kelią dažnai priblėsta susidūrus su realybe: mokslo finansavimas toli gražu nėra pakankamas.

MŪ inf.

Kartu

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kuri problema Jums didžiausia?
Orai