Renginiai
Kad Lietuva ir kaimas nenuriedėtų nuo bėgių
2014-03-03

Vilnius. Vieną dieną ir tuo pačiu laiku Vilniuje vyko dvi agrarinės konferencijos. Finansininkų inicijuotame renginyje diskutuota, kaip dirbti, ką auginti ir gaminti, kur parduoti, o Mokslų Akademijoje vykusios konferencijos dalyviai gvildeno žemės ūkio ateities ir kaimo išlikimo klausimus.

Du to paties sektoriaus renginiai atspindėjo skirtingą agrarinio sektoriaus problematiką. DNB banko surengtoje antrojoje Lietuvos agroverslo konferencijoje gilintasi į rinkos tendencijas, perspektyvas. Mokslų akademijos konferencijoje „Lietuvos kaimo kelias. Ketvirtis amžiaus" analizuota poreforminio agrarinio sektoriaus raida, mėginta išryškinti esmines kaimo, kaip ypatingos gyvenimo sanklodos, išlikimo prielaidas.

Mokslų akademijos konferencija buvo skirta ir Lietuvos žemdirbių sąjūdžio 25-mečiui. Jos dalyvius sveikino prof. Albinas Kusta, ASU prorektorius prof. Jonas Čaplikas, sveikinimus atsiuntė Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, signataras Leonas Milčius.

Lytagra 19 03 mobilus 3 paragrafas

Idėjų ir vertybių deficitas

Mykolo Romerio universiteto prof. Alvydas Baležentis, vienas iš Žemdirbių sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, priminė šio judėjimo ištakas, apžvelgė raidą, akcentavo reikšmę. Tylos minute susirinkusieji pagerbė Anapilin iškeliavusių agrarinių pertvarkų pradininkų Alfonso Giedraičio, Vaclovo Lapės, Mečislovo Treinio, Antano Stancevičiaus ir kt. atminimą.

Kalbėdamas apie žodžio galią, A. Baležentis prisiminė prieš ketvirtį amžiaus Sąjūdžio susirinkimuose pasakytas Jono Jurevičiaus iš Alytaus ir Virmanto Velikonio kalbas, kurios įkvėpė konkretiems darbams.

„Lietuvos žemdirbių sąjūdis propagavo idėjines vertybes: tėviškės žemę, ūkininko šeimos ūkį, gyvybingą kaimą. Kokios šiandien idėjinės vertybės propaguojamos? Kur einame?", - kėlė klausimą A. Baležentis.

Jo mintis papildė buvęs žemės ūkio ministras Vytautas Knašys. „Buvo daug vilčių, lūkesčių, bet daug ir prieštaravimų. Mes siekėme staigių permainų, reforma turėjo būti kaip šokas, o Vyriausybė rinkosi ilgą ir lėtą kelią. Iš čia kilo ir dalis problemų. Antra, nebuvo nacionalinio susitarimo dėl agrarinių reikalų", - kalbėjo V. Knašys.

Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė prisiminė, kad anuomet daug kas svajojo gyventi kaime ir dirbti, dabar kaimai tuštėja, europinėmis išmokomis remiamas tinginiavimas ir atsisakymas dirbti. „Geriančios kartos neperauklėsime ir nepriversime dirbti, todėl dėmesį reikia sutelkti į jaunąją kartą. Politika pakrypo išrinktųjų pusėn, jie negirdi tautos, o mažažemiams belieka rinktis samdinio dalią", - sakė B. Valionytė.

Blogio stulpai ir didieji praradimai

Teisininkas agrarininkas, Kovo 11-osios Akto signataras Eimantas Grakauskas, analizuodamas šiandieninę kaimo situaciją, kalbėjo apie blogio stulpus ir žalingus praradimus, kuriuos patyrė Lietuvos kaimas.

Pirmiausia jis akcentavo nacionalinės agrarinės politikos nebuvimą ir nekritišką ES Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) vykdymą. Tai tapo prielaidomis sunaikinti kaimo gyvenseną. Blogio pavyzdžiai - piniginės išmokos už žemės ūkio produktų negaminimą ir už sodybinės žemės užsodinimą mišku, už ankstyvąjį pasitraukimą iš agrarinės veiklos. To išdava - didelė dalis vyresniojo amžiaus smulkiųjų ūkininkų atsisakė amžiais puoselėto pragyvenimo būdo ir gyvena iš gaunamų išmokų ir pensijų; tokių ūkininkų vaikai išvyko gyventi į miestus ar užsienį.

„Nacionalinės agrarinės politikos nebuvimas ir trumparegiškas pasikliovimas BŽŪP sudarė sąlygas kaimo tuštėjimui, nes privatizuotų žemės ūkio bendrovių turtą supirko ir įmones užvaldė buvęs kaimo okupacinio periodo elitas. Pasitraukusių iš gamybos žemė atiteko stambiems ūkiams. Stambūs ūkiai, sudarantys vos 2 proc. visų ūkių, valdo nuosavybės ir nuomos teise beveik 50 proc. žemės ūkio paskirties žemės, bet nepagamina nė pusės žemės ūkio produkcijos; iki 80 proc. tiesioginių išmokų atitenka stambiems ūkiams; šimtatūkstantinės išmokos keliauja žemės, technikos pirkimui, gamybos plėtrai; tuo tarpu daugiau kaip 100 tūkst. ūkininkų nesikreipia paramos, negauna paskolų, žiauriomis sąlygomis savo prakaitu pagamina 63 proc. visos produkcijos", - teigė E. Grakauskas.

Jo žodžiais, nacionalinės agrarinės politikos nebuvimas veda į ekonominio gyvybingumo praradimą. „Tautai kyla išlikimo grėsmė, nes ji nesugeba apsirūpinti maisto produktais; iš daugiau kaip 4 tūkst. žemės ūkio bendrovių produkciją gamina vos 200, o iš 480 tūkst. asmeninių ūkių šiai dienai likę 106 tūkst., kuriuose gyvena senukai ir invalidai", - iliustravo apgailėtiną situaciją signataras.

Anot E. Grakausko (nuotraukoje kairėje, dešinėje – A. Baležentis), tai, kad sužlugdytas smulkus ir vidutinis verslas, ūkininkai išstumti iš produkcijos perdirbimo, o valstybė kaimo interesų negina, kaltė tenka nedemokratiškai dvipartinio dominavimo valdžios politinei sistemai.

„Įsigalėjo stambus monopolinis kapitalas. Sužlugdytas siekis išsaugoti tradicinę kaimo sanklodą (vystant kaimo diversifikavimo politiką), o viso to rezultatas - didžiulė socialinė atskirtis. Kaime nėra vidutinio sluoksnio, tik skurdžiai ir elitas. Stambus kapitalas susilieja su šalies valdančiuoju sluoksniu, o tai dar didesnis pavojus", - perspėjo signataras.

E. Grakauskas ragino atsisakyti „nepagrįsto ir nenaudingo pasikliovimo BŽŪP", grąžinti į nacionalinę agrarinę politiką idealizmą ir tautiškumą, nacionalinių interesų viršenybę, agrarinės veiklos ir kaimo gyvensenos prioritetą.

Jis pasiūlė ir naują finansinės paramos skirstymo modelį, kuris atrodytų taip: 50 proc. visų tiesioginių išmokų sumos turi atitekti ūkiams iki 30 ha, kita dalis - ūkiams iki 300 ha: iki 100 ha - 25 proc., iki 200 ha - 15 proc., iki 300 ha - 10 proc. Stambesniems kaip 300 ha ūkiams tiesioginių išmokų neskirti. Skirstant kaimo plėtros paramos lėšas, išskirtinį dėmesį skirti verslo kooperacijai, bendruomenių kūrimuisi ir plėtrai, kaimo infrastruktūrai.

Siekimai ir pasiekimai

Ketvirčio amžiaus Lietuvos kaimo ekonominio vystymosi, socialinės raidos, aplinkosaugos ir gamtos išsaugojimo aspektus analizavo ASU prof. Vlada Vitunskienė.

Kaip vieną iš esminių permainų, įvykusių per 25 metus,  ji įvardijo ėjimą nuo tarybinio į privatų žemės ūkį, kuriame dominuoja šeimos ūkiai. „Bet Lietuvai aktualiau yra tai, jog bendros produkcijos vertės struktūroje didėja korporatyvinių ūkių dalis ir mažėja individualių ūkininkų įnašas. Su ES parama į žemės ūkį pradėjo skverbtis išorinis kapitalas (pramoninis, prekybinis, finansinis). Lietuvoje jis kaip niekur kitur agresyviai skverbiasi į žemės ūkį. Visi su tuo esame susiję. Jei gyventojai neparduotų savo turto, kapitalas nesiskverbtų. Tai pasakytina ir apie žemės pardavimą užsieniečiams. Žmonės parduoda žemę, nes patys nemato perspektyvų gyventi iš ūkininkavimo", - sakė ASU profesorė.

Gamybos srityje agrarinis sektorius nepasiekė ikireforminio lygio. „2012 metais gamyba sudarė 90 proc. 1990-ųjų lygio. Tiesa, augalininkystės gamybos apimtys, palyginti su 1990 m., išaugo 150 proc., tačiau gyvulininkystė nesiekė nė 60 proc.", - teigė V. Vitunskienė.

Analizuodama užimtumo ir ūkių struktūrų tyrimo statistiką, V. Vitunskienė pastebėjo, kad kai žmones užgriūva ekonominis nuosmukis, jie grįžta prie žemės ūkio kaip išgyvenimo šaltinio.

„Realiosios pajamos agrariniame sektoriuje nuo Lietuvos narystės Europos Sąjungoje momento auga labai smarkiai, tai garantuoja stabilų verslą. Prisijungus prie ES, pajamos išaugo 3,2 karto. Tai nulėmė subsidijos žemės ūkio gamybai ir gaminiams; aplinkosauginės subsidijos ir kt. Pajamos, uždirbtos rinkoje (t. y. be subsidijų), svyruoja, o kai kuriais metais jos buvo neigiamos, tad subsidijos „viską apverčia aukštyn kojomis". Nuo 2004-ųjų Lietuvos žemės ūkis pajamas generuoja iš esmės iš paramos. Štai kodėl išoriniam kapitalui patrauklų skverbtis į šį sektorių", - pastebėjo ASU profesorė.

Ji prisiminė, kai 2010 m. Europos Komisija pirmą kartą pristatė naująją BŽŪP, buvo keliamas klausimas dėl korporacinių ūkių (ŽŪB, įmonių grupių) subsidijavimo. Prisiminta, kad susijungus Rytų ir Vakarų Vokietijoms, laikytasi nuostatos, kad kooperatiniai ūkiai, kurie sudarė daugumą buvusios komunistinės Vokietijos ūkių, negali būti subsidijuojami valstybės, nes taip būtų remiamas akcinis-pajinis kapitalas. Naujosios BŽŪP projektuose buvo numatyta remti kooperatyvus atsižvelgiant į darbo vietų kūrimą, tačiau šios nuostatos vėliau nebeliko.

Konferencijoje dalyvavo ir žemės ūkio viceministrė Leokadija Počikovska. Nuotraukoje - su prof. Albinu Kusta

Anot V. Vitunskienės, vidutiniškai ūkininkų ūkiuose 1 dirbančiajam tenka 0,37 darbo vietos (įvertinus, ar dirba visą dieną ar dalį ar porą valandų per dieną), o žemės ūkio bendrovėse - 0,89 darbo vietos. Dirbantys visą darbo diena sudaro 5-6 proc. užimtųjų žemės ūkyje. Smulkūs ūkiai sudaro galimybę bent minimaliai savarankiškai uždirbti iš žemės ūkio be papildomų investicijų. „Šeimos ūkių tikslas nėra vien verslas - tai ir noras gyventi gamtoje, be to, jie susikuria pajamų ir maisto, ir produkcijos kitiems", - pabrėžė mokslininkė.

Analizuodama aplinkos išsaugojimo problemas, V. Vitunskienė atkreipė dėmesį, kad daugiamečių žolių plotai labai sumažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Teigiamas šiuo požiūriu yra ir gyvulių skaičiaus mažėjimas, o augalininkystės plėtra duoda neigiamą aplinkosauginį efektą, todėl ir kyla būtinybė kalbėti apie žaliąsias technologijas, nes Lietuvoje žemės ūkis yra vienas iš aplinkos taršos šaltinių. Pasisakydama už taršos mažinimą, visuomenė turi suvokti, kad to galima pasiekti ribojant gamybą, vadinasi, gamintojams privalu kompensuoti praradimus, kartu primokėti ūkininkams už viešųjų gėrybių kūrimą.

„Vertindami priimamus įstatymus, diskutuodami, parduoti ar ne žemę, spręsdami, dalyvauti projektuose ir susitarimuose ar ne, turėtume  pasverti, kokį svorį suteiktume ekonominei, socialinei, aplinkosauginei dimensijai", - reziumavo V. Vitunskienė

Nuolatinio kalbėjimo būtinybė

Verslininkas Ramūnas Karbauskis didele problema įvardijo iš kaimo išeinantį jaunimą. „Dalis dabartinių jaunų ūkininkų iš esmės yra tik priedanga paramai gauti, jų pačių seniai Lietuvoje nėra, tai fiktyvūs ūkininkai. Mes turime orientuotis į jaunimą. Būtina atkurti mokyklose jaunųjų ūkininkų ratelius", - sakė R. Karbauskis.

Jo žodžiais, ūkiai stambėja todėl, kad smulkieji nedirba žemės. „Didžiausia problema - smulkiųjų plėtra. Situacija su juridinių žemės valdymu nėra bloga, bet ji blogės kasdien. Reikia ne priešinti smulkiuosius ir stambiuosius, bet susivienyti prieš bendras problemas", - sakė verslininkas.

Diskusijose mintimis dalijosi signatarai, buvę vicepremjerai Z. Vaišvila, R. Ozolas, signataras bei buvęs žemės ūkio ministras R. Survila, buvęs žemės ūkio viceministras E. Raugalas ir kt.

Kovo 11-psios Akto signataras Algirdas Endriukaitis diskusijose kalbėjo apie perdėtą Europos fetišizavimą, ES ėjimą į federaciją ir ES valstybių narių tapatumo praradimą. Jis pasiūlė dar šiais metais surengti lietuvių konferenciją, į kurią sukviesti apie 500 žmonių - visų profesijų atstovus iš visų regionų, kurie tartųsi, ką daryti, kad Lietuva ir kaimas nenuriedėtų nuo bėgių.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ką manote apie klimato atšilimą?
Orai