Renginiai
Gyvūnų gerovę dar daug kas supranta savaip
2018-11-23

Kaunas. Menkinamas veterinarijos gydytojų prestižas, jau pasigirdęs nevyriausybinių organizacijų siekis perimti gyvūnų gerovės kontrolės funkcijas nepatinka gyvūnų gerovės specialistams.

LSMU Veterinarijos akademijos Veterinarijos fakulteto Gyvūnų gerovės centro atstovė dr. Jūratė Kučinskienė Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos (LVGA) suvažiavime pasiteiravo kolegų, kokia, jų manymu, gyvūnų gerovės būklė šalyje? Salėje nuvilnijo šurmulys – problemų yra. „Todėl aš ir čia. Kiek dirbu šioje srityje, susidariau įspūdį, kad gyvūnų gerovės problemos šalyje tik aštrėja“, – teigė mokslininkė, ieškanti atsakymo, kodėl gi mes esame tokie, kad gyvūnų gerovę ne visada suprantame.

Didžiausia problema šalyje – su benamiais šunimis, nors dar Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais Lietuva atspindėjo europietišką šunų laikymo tradiciją. Tačiau kalbant apie pramoniniu būdu auginamus gyvūnus, pasak J. Kučinskienės, laikomasi pagrindinių gyvūnų gerovės reikalavimų, kai kurios įmonės gali būti pavyzdžiu, kaip reikia auginti gyvūnus „su protu“. „Šių įmonių vadovai netgi stebisi, kodėl taisyklėse reikia viską surašyti iki smulkmenų, juk daugeliui dalykų, jų manymu, pakanka turėti sveiko proto. Tačiau realybė tokia, kad jo ne visada yra, todėl reikia viską surašyti smulkiai, nes kai kam ir vandens kibiras gali būti kaip vandens telkinys. Kai kurios blogos tradicijos nepakito nuo senų sovietinių laikų, kai kur arkliai dar pančiojami ir rišami, rišama dar daug po vieną laikomų ūkinių gyvūnų“, – kalbėjo lektorė.

Nors vis rečiau sutinkame karštoje saulėje laikomus gyvulius, tačiau šuo „ant lenciūgėlio“ – lyg istorinis faktas. „Šiuo metu – tai Lietuvos gėda, Europa nesupranta tokių tradicijų“, – nukirto J. Kučinskienė.

Jūratės Kučinskienės paskaitą atidžiai išklausęs VMVT direktorius Darius Remeika su LSMU VA Gyvūnų gerovės centro mokslininkais tikisi glaudžiau bendradarbiauti

Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūra „Eurostat“ atliko apklausą, koks Europoje žmonių požiūris į gyvūnų gerovę. 57 proc. tai yra labai svarbu, 37 proc. – iš dalies svarbu, ir tik nedidelei daliai tai nerūpi. Lietuva šioje apklausoje, pasak lektorės, netoli vidurio – 52 proc. apklaustųjų gyvūnų gerovė yra labai svarbi, 43 proc. – iš dalies svarbi.

Pasak J. Kučinskienės, mokslininkai savo diskusijose yra priėję išvados, kad didžiąja dalimi gyvūnų gerovės problemos yra savininko problema, kartais tam įtakos turi psichikos sutrikimai. Normalus žmogus augina gyvūną pagal savo ekonomines išgales, bet jo nekankina. Yra daug problemų dėl darbinių arklių. „Labai gaila žemaitukų, kurie kartais savininko palikti likimo valiai, nes laikomi tik dėl išmokų. Tačiau visais atvejais, bendraujant su tokiais savininkais, išryškėjo jų charakterio keistenybės“, – pastebėjo mokslininkė.

Kiti gerovės pažeidimai susiję su gyvūnais augintiniais, daugiausia – šunimis, dėl visiškos jų nepriežiūros. Tai nėra dažni reiškiniai, bet vis dar pasitaiko. Viena opesnių problemų, teigė J. Kučinskienė, gyvūnų daugintojai, kurie padeda dauginti beglobių šunų populiaciją, nes žmonės iš jų įsigyja šunį pagal išvaizdą, neatsižvelgiant į jo charakterį, fiziologinius poreikius ir t. t.

Žiūrint iš gyvulininkystės krašto pozicijų, Lietuvai, pasak pranešėjos, labiausiai tiktų toks gyvūnų gerovės apibrėžimas: „Humaniško gyvūnų naudojimo koncepcija, siekiant iki minimumo sumažinti gyvūnų kančias, skausmą ir stresą, pagerinti gyvūnų gyvenimo kokybę visais jų gyvenimo etapais.“ Tai reiškia, kad gyvūną nusipirkau, auginau, atsakingai vežiau į skerdyklą, su juo humaniškai buvo elgiamasi ir skerdykloje, kad gyvūnas būtų patyręs kuo mažesnę kančią.

„Didžiosios Britanijos zoologijos profesorius Brambelis (Roger Brambell) su kolegomis yra darę visų gyvūnų auginimo technologijų tyrimus. Kai jau kiaulės buvo patalpintos į siaurą gardą, kur pririštos galėjo tik ėsti ir gulėti, mokslininkai kartu su specialistais padarė išvadą, kad žmonės kartu su auginimo technologijomis išėjo iš proto. Gyvūnai vis dėlto turi prigimtines teises, ir šito britų profesoriaus raporto dėka atsirado penkios gyvūnų teisės ir laisvės. Gal kai kam tos laisvės skamba juokingai, bet jeigu jau domestikavome gyvūną, tai turime prisiimti ir atsakomybę“, – kalbėjo J. Kučinskienė.

Laikytojas turi užtikrinti gyvūnų gerovę, veterinarijos gydytojas – padėti, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba – kontroliuoti. Tačiau J. Kučinskienė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje į gyvūnų gerovę labai kišasi nevyriausybinės gyvūnų globos organizacijos (sunku patikėti, bet jų šalyje yra net 58), paskutiniu metu aktyvesnė tapo ir visuomenė. „O veterinarijos gydytojų pasigendame šitoje veikloje – jūs turite skleisti žinią apie gyvūnų gerovę, nes gyvūnų gerovę Lietuvoje dar lemia politikai“, – pastebėjo mokslininkė, įsitikinusi, kad dėl gyvūnų gerovės reikia stiprinti veterinarijos gydytojo, veterinarijos inspektoriaus galias.

Gyvūnų gerovės centro mokslininkai VMVT siūlo keisti patį gyvūno gerovės vertinimo metodą, daugiau dėmesio kreipti į patį gyvūną – jo sveikatą, elgseną, objektyviau vertinti laikymo sąlygas. Reikėtų, kad atsirastų licencijavimo prievolė veisėjams, gyvūnų parduotuvių, prieglaudų savininkams, nes tuomet būtų privalomi mokymai.

„Mūsų veterinarijos gydytojų kvalifikacija labai aukšta, jie išmano savo darbą, moka bendrauti su žmonėmis. Bet pasigendame tiesioginio jūsų dalyvavimo užtikrinant gyvūnų gerovę, – kolegoms sakė J. Kučinskienė. – Nebijokite pasakyti šeimininkui, kokias matote problemas ūkyje ar namuose dėl gyvūnų, jūs mokate išaiškinti ir įtikinti, tik nebijokite kalbėti. Pasigendame jūsų aktyvumo, pasiūlymų, kaip spręsti benamių gyvūnų problemas. Jūs per mažai girdimi, turite kalbėti garsiau, nes dabar girdime tik visuomenininkus. Bet būtent veterinarijos gydytojai turėti skleisti žinią apie gyvūnų gerovę rajonų savivaldybėse.“

Ji įsitikinusi, kad visuomenėje dabar nepagrįstai menkinama veterinarijos gydytojo profesija, o nevyriausybinės organizacijos jau siūlo iš VMVT atimti gyvūnų gerovės kontrolės funkcijas. „Tai girdėjau jau du kartus. Ir tai kelia nerimą, nes tai yra politinis dalykas“, – pareiškė gyvūnų gerovę tirianti mokslininkė.  

LSMU VA Gyvūnų gerovės centro atstovė dr. J. Kučinskienė yra žymaus visuomenės veikėjo, veterinarijos mokslininko prof. Kazio Vytauto Trainio dukra. Jis daug nuveikė šalies veterinarijai, labai prisidėjo 1990 m. atkuriant Lietuvos gyvūnų globos draugiją, buvo Pasaulinės gyvūnų globos draugijos (WSPA) tarybos narys ir direktorius-patarėjas Lietuvai. Dukra Jūratė tapo jo darbų pasekėja.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip vertinate ŽŪM perkėlimą į Kauną?
Orai