Pasaulyje
Grūdai – teroristų valstybės šešėlinės ekonomikos pagrindas
2015-09-22

Paryžius. Geopolitika yra glaudžiai susijusi su grūdų auginimo regionais. Grūdų, o visų pirma kviečių, rinka puikiai atspindi pasaulyje egzistuojančią įtampą. Šiandienos pasaulio geopolitiniame kraštovaizdyje neįmanoma ignoruoti maisto ir žemės ūkio problemų, teigia knygos „Kviečių geopolitika" autorius Sebastjenas Abis (Sébastien Abis).

Duodamas interviu Prancūzijos radijui RFI, Sebastjenas Abis, Tarptautinio Viduržemio regiono agronominių tyrimų centro (CIHEAM) bendradarbis, pastebi, kad naftai, kaip strateginei žaliavai, yra maždaug 150 metų, o grūdiniai augalai strateginiais produktais tapo jau prieš keletą tūkstančių metų.

Nepaisant kultūrinių skirtumų, kviečius maistui vartoja visi pasaulio regionai: Viduržemio jūros, Europos, Artimųjų Rytų, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos, Okeanijos šalys. Nors kviečius augina daugiau kaip 100 šalių, ši veikla labai lokalizuota: apie 85 proc. kviečių išauginama 10-yje regionų, tarp kurių yra Europos Sąjunga. Daugelis kitų kviečius auginančių šalių neturi poveikio pasaulio rinkai, nes užaugina pernelyg mažą grūdų derlių.

Kviečių augintojų oligopolija

S. Abis daro išvadą - pasaulyje egzistuoja kviečių gamintojų oligopolija, o jų užauginama produkcija yra pasaulinės rinkos stabilumo pagrindas (žinoma, jei nepaisyti Indijos ir Kinijos, kurios yra stambios grūdų augintojos, tačiau jų eksportas yra nereikšmingas).

Apie 80-90 proc. kviečių derlaus nuimama maždaug 10-yje pasaulio regionų. Šiuo požiūriu kviečius auginančios šalys gali primesti savo valią (kontrolę) kitoms valstybėms, nes jų rankose strateginės maisto žaliavos gamyba ir eksportas. Taigi, grūdai tampa prekybos ir dialogo instrumentu, arba spaudimo priemone šalims importuotojoms.

Kita vertus, anot S. Abio, sunku įsivaizduoti, kad Prancūzija, Rusija, Ukraina, JAV, Kanada, Australija nustotų auginti kviečių, nes iš esmės nuo jų priklauso planetos apsirūpinimas maistu. Ši problema verčia išlaikyti stabilų gamybos lygį minėtose šalyse.

Pasak knygos „Kviečių geopolitika" autoriaus, gyvybiškai svarbaus maisto produkto gamybos lygio skirtumai regionuose verčia galvoti apie grūdus ir rinkų balansą, grūdus ir prekybą, grūdus ir diplomatiją. Jungtinės Valstijos aktyviai naudojo grūdų kortą šaltojo karo metu, Rusija ir Ukraina tuo veiksmingai naudojasi šiandien, kaip tarptautinės politikos svertais.

Viduržemio jūros regiono išskirtinumas

Viduržemio jūros baseino regionas yra vienas viena iš didžiausių su grūdais susijusių problemų sankirtų. Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose kviečių suvartojimas sudaro apie 200 kg per metus vienam gyventojui - 2 kartus daugiau negu vidutiniškai Europoje ir 3 kartus daugiau negu vidutiniškai pasaulyje. Dauguma šio regiono šalių pačios augina kviečius, bet jų nepakanka patenkinti vidaus paklausą, todėl visos šios šalys grūdus importuoja.

Vienas iš pagrindinių pirkėjų pasaulyje yra Egiptas, intensyviai importuojantis kviečius daugiau kaip 20 metų. Marokas, Alžyras, Turkija, Saudo Arabija, Iranas, Irakas - taip pat perka daug kviečių tarptautinėje rinkoje. Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose gyvena 4 proc. pasaulio gyventojų, o šioms šalims tenka 1/3 pasaulio kviečių importo. Tai rodo regiono priklausomybės lygį. Ir visai nesvarbu, apie kurią grūdų augintoją - Prancūziją, Ukrainą, Rusiją ar Jungtines Valstijas - bekalbėtume, jų pagrindiniai pirkėjai yra šioje pasaulio dalyje.

Grūdai ir „Islamo valstybė"

Ten, kur vyksta ginkluoti konfliktai, žemės ūkio visada yra nukenčia pirmiausia: pažeidžiama logistika, nuosmukį patiria visa maisto grandinė. Irake politiniai konfliktai ir ginkluoti susirėmimai trunka jau 10 metų, Sirijoje - nuo 2011 m. Grūdų gamyba Irake ir Sirijoje net ir taikos metais buvo menka, užauginamo jų kiekio nepakako vietos poreikiams, tad abi šalys nuo seno importuoja grūdus, o pastaraisiais metais importas vis auga.

Pasak S. Abio, teroristų organizacija „Islamo valstybė" kontroliuoja būtent tas sritis, kur javų auginta daugiausia ir šis žemės ūkio sektorius labiausiai išvystytas, t. y. teritorijas palei Tigro ir Eufrato upes. Kontroliuodami vandens išteklius, teroristai kontroliuoja ir grūdų gamybą. Kitaip tariant, „Islamo valstybės" geografija yra susijusi su vandeniu, žemės ūkiu ir nafta.

Teroristai naudoja šiuos išteklius kaip karo grobį ir kaip spaudimo vietos gyventojams priemones, kita vertus, čia klesti ir šešėlinė grūdų prekyba. Pasak S. Abio, grūdai, kurie užauginami islamistų kontroliuojamose teritorijose, yra parduodami tiek Sirijoje, tiek Irake, tiek kitose šalyje. Vadinasi, kyla klausimas dėl tarpininkų veiklos ir dialogo su teroristine „Islamo valstybe" grūdų prekybos srityje.

Knygos autoriaus teigimu, teroristams labai svarbu išlaikyti žemės ūkį užgrobtose srityse, nes apsirūpinimas maistu būtinas norint užsitikrinti gyventojų pasitikėjimą. S. Abis mano, kad jeigu padėtis blogėtų, t. y. pristigtų duonos, arba jei duonos kaina imtų kilti, tie, kurie kontroliuoja situaciją, susidurtų su rimtais sunkumais. Todėl teroristinių grupių strategija yra išlaikyti žemės ūkį reikiamo lygio, nes ir jų pačių saugumas iš dalies grindžiamas maisto saugumu.

S. Abis pabrėžia, kad dialogas su teroristais palaikomas ne vien dėl kviečių, bet ir dėl naftos. Kuo ilgiau šias sritis kontroliuos „Islamo valstybė", tuo aktyvesnis bus dialogas su teroristais. Anot analitiko, neįmanoma izoliuoti šių sričių visuotiniu embargu, ir ne paslaptis, kad yra, kas suinteresuotas šiuo nelegaliu grūdų verslu, o būdų parduoti ir pirkti visada atsiras.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip vertinate ŽŪM perkėlimą į Kauną?
Orai