Nuomonė
Žemės reforma: įpusėjome ir visiškai sustojome
2015-04-30

Kaunas. Valdžia turi garantuoti kiekvienam savininkui, kad jo žemės vertė po konsolidacijos projekto įvykdymo padidės, kad pasikeitus valdžiai tvarka nesikeis, o už dalyvavimą projekte savininkas gaus „malonių", kaip kad keičiant šiferio stogus, šiltinant namus, gerinant viso kaimo infrastruktūrą ir pan.

Šiuo metu vykdomi žemės sklypų konsolidacijos projektai nepasiteisina, nes įdedama daug darbo ir lėšų, o jų efektyvumas mažas, projektai apima tik mažą dalį visos Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės. Žemėtvarka, nieko nekeičiant, ateityje kainuos brangiai visiems, nes tai susiję su žemės ūkio konkurencingumu, kaimo išlikimu ir plėtra.

Tiesa sakant, finansinių išteklių ribotumas nėra didžiausia problema. Labai daug konsolidavimo klausimų, taupant žmonių pinigus ir žemėtvarkos sąnaudas, būtų galima išspręsti įgyvendinant vieningą kompleksinį seniūnijos ar didesnės teritorijos žemės sklypų konsolidacijos projektą, jungiant jį su kaimo plėtros, socialiniais, kultūros, švietimo, kitais kaimui skirtais projektais.

Be abejo, šis klausimas per daug sudėtingas, kad jį pradėtume spręsti nediskutavę. Bet juk yra patyrusių mokslininkų, specialistų žemėtvarkininkų, matininkų, kuriuos subūrus į darbo grupę išgirstume argumentuotą nuomonę, sulauktume pasiūlymų žemės reformos klausimais. Būtų gerai, kad jie teiktų viešam svarstymui žemėtvarkos problemų sprendimo būdus, visuomenė svarstytų visus „už" ir „prieš", teiktų įvairias nuomones ir tik tada žodį tartų Seimas ir Vyriausybė.

Kas kliudo kokybiškai spręsti valstybinės reikšmės ir ilgalaikės sėkmingos kaimo raidos klausimus? Žemės savininkai po visų žemės gražinimo ir privatizavimo procedūrų nepasitiki ir žemėtvarka, ir valdžia. Esama paprasčiausios inercijos: žmogus galvoja, kad dalyvaudamas projekte rizikuoja sumažinti žemės vertę ar net jos netekti (?), o nedalyvaudamas, reikalui esant, žemę gal ir pigiau parduos, o gal pelningiau (jei jo sklypas šalia kelio, jei skirtas būsimai statybai...).

Deja, žmonės dažnai klysta, kaip ir klydo reikalaudami matuoti asmeninio ūkio žemę pagal „faktą" atskiruose sklypeliuose. Yra matininkai, kurie visais laikais išaiškindavo žmonėms būsimą perspektyvą. Bet vien išaiškinimo nepakanka: turi būti valdžios garantijų kiekvienam savininkui, kad jo žemės vertė po projekto įvykdymo padidės, kad pasikeitus valdžiai tvarka nesikeis, kad už dalyvavimą projekte jis gaus „malonių", kaip kad keičiant šiferio stogus, šiltinant namus, gerinant viso kaimo infrastruktūrą ir pan.

Valstybei tai nėra dideli įsipareigojimai, jeigu ji siekia, kad jaunimas liktų kaime, grįžtų iš užsienio. Atidėlioti negalima, nes po 2020 m. ES parama, tikriausiai, ženkliai sumažės arba jos išvis neliks.

Ne mažiau svarbu atkurti abipusį pasitikėjimą tarp žemės savininkų ir visų valdžios bei valdymo instancijų. Visos partijos turėtų baigti populistinius žaidimus ir susitarti paremti bei patvirtinti viešai apsvarstytą, aptartą kompleksinį konsolidacijos modelį, bent jau pagrindinius principus ir pasižadėti nekeisti jo pasikeitus valdžiai.

Dabartinės Vyriausybės kadencija įpusėjo, tad tyla žemėtvarkos srityje nežada nieko gero. O juk pradžia buvo padaryta: Žemės ūkio ministerijoje įsteigtas Žemės politikos skyrius, visa žemėtvarkos tarnyba reorganizuota taip, kad galėtų spręsti kompleksinius žemėtvarkos ir kaimo plėtros projektus. Buvo parengti metodiniai nurodymai kompleksiniam projektavimui, pradėta 18 bandomųjų konsolidacijos projektų.

Tokio mąsto darbuose svarbu įgauti patyrimą, turėti teigiamų pavyzdžių, su kuriais galima būtų supažindinti visuomenę. Deja, girdime vien teisinantis, kad žmonės nenori tokiuose projektuose dalyvauti, rajonų Savivaldybių administracijos nepatenkintos papildomais darbais, o kai kurie vietinio kalibro atsakingi asmenys nenori prarasti sprendimo (galbūt ir atlygio) teisės.

Seimas ir Vyriausybė net nediskutuoja šiais klausimais, nors tai neeilinis, valstybinės reikšmės kaimo išlikimo klausimas. Lietuvos žemė ir toliau smulkinama, kaip tai buvo daroma daugiau negu prieš 20 metų.

Prisimenant šviesios atminties prof. M. Treinio žodžius apie 2-3 ha dalijimą asmeniniam ūkiui, sukūrę Lietuvos dėlionę iš mažų žemės lopinėlių, mes ir toliau mesime milijonus žemės sklypų konsolidacijai, bet taip ir liksime nepatenkinti. Esant visiškai savanoriškam dalyvavimui konsolidacijoje, dalyvaujant mažumai žemės savininkų ir bendrasavininkų, projektuotojai neturi galimybės (dėl žemės sklypų fragmentacijos) formuoti patogių darbui žemėnaudų, nes dalyvaujančių savininkų sklypai yra „įsprausti" tarp nedalyvaujančių.

Edvardas RAUGALAS

Gudinas - mobilioji viršus

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas dirba ūkyje?
Orai