Nuomonė
Tik darbas užtikrina žmonišką gyvenimą
2013-05-10

Kelmiškis Juozas Valantiejus su žmona pradėjo savarankiškai ūkininkauti, kai jam buvo 62-eji. Turėjo tik kauptuką, likusį nuo kolūkio laikų. Per keliolika metų sukūrė stiprų mišrų ūkį. Dabar Juozui 84-eri. Labiausiai jis tiki Darbu. „Ne pinigai, o darbas leidžia žmogui tvirtai atsistoti ant kojų", - įsitikinęs septynių jau suaugusių vaikų tėvas.

Kelmės rajono Grinių kaimo ūkininkas didžiuosius žemės plotus dabar nuomoja, taip talkindamas kitam, jaunesniam ūkininkui, ir pats iš nuomos turėdamas naudos. Savo reikmėms dar laiko gyvulių ir sėja.

Prieškario laikus menantis ūkininkas nesupranta, kaip kaime gyvendamas, gali apleisti žemę. Neturime kitų gamtos turtų. Ji - vienintelė.

Lytagra 19 03 mobilus 3 paragrafas

Išgelbės tik žmonių darbštumas

„Kitos Lietuvos mums niekas neduos, - sako Juozas Valantiejus. - Valstybę turime sukurti patys. Lietuvos neišgelbės jokia vyriausybė. Tik žmonių darbštumas ir nuolankumas. Kai atvažiavę į darbą dviratukais, plušėsime po dvylika trylika valandų už nedidelį atlyginimą, taupiai naudosime tai, ką uždirbę, tuomet gal ir iškopsime iš duobės.

Kodėl tarpukario Lietuvoje taip greitai gerėjo gyvenimas? Todėl, kad žmonės dirbdavo po šešiolika valandų per parą. Jaunimas mokslus baigė šerdamas kiaules ir skusdamas bulves, namuose padėdamas darbuotis tėvams. Paskui iki vėlumos sėdėjo įsikniaubę į knygas, kad išlaikytų egzaminus."

Tačiau sovietmetis, Juozo Valantiejaus nuomone, visiškai pakeitė žmogų. Jis prarado darbštumą, savigarbą, sąžiningumą. Juk daugeliui darbininkų tą dieną, kai nepavykdavo nieko pavogti iš ūkio ar fabriko, suskausdavo pilvą.

Darbas pats lenda į akis

„Dabar žmonės šaukia gvoltu, jog darbo nėra. Bet juk kaime darbas pats į akis lenda - tik reikia dirbti. Ir dirbti taip, kad kitas už tave geriau nepadarytų."

Juozas Valantiejus ir pats visą gyvenimą sunkiai plušėjo. Būdamas aštuoniasdešimties dar apsėjo javais laukus. Nebuvo lengva. Ūkininkui reikia laikytis didelės drausmės. Tenka prisitaikyti prie gamtos. Nueini į dirvą, duri kulnu į žemę - ir suvoki ar gali dirbti ar ne. Jei gali, dirbti turi tuoj pat.

Milijonų iš sunkaus savo darbo nesusikrovė. Bet džiaugiasi, jog šilta troboj, ant stalo yra duonos ir nejaučia baimės dėl rytdienos.

Bedarbių pilna, o talkininkų nėr

Kartais ūkininkas pagalvoja: jeigu ateitų koks iš pašalpos gyvenantis jaunas kaimynas ir paprašytų hektaro žemės, atrėžtų. Žmogus turėtų ir darbo, ir pajamų. Tegu augina daržoves, braškes, javus, laiko karvę, tik tegu neprašo pašalpos iš valstybės. Juozo nuomone, nėra nieko baisiau, kaip stovėti lyg elgetai ištiesus ranką.

Bet ne kiekvienam kaimiečiui žemės reikia. Ne visur kaime gausi ekologiškos uogos, šilto, ką tik pamelžtos karvės pieno. Kaimiečiai sako, jog braškių geriau nusipirkti „Maximoje".

Sovietiniais laikais ir kaimo inteligentai laikė karvių, šienaudavo, prisidurdavo parduodami pieną, šerdavo kiaules, kad nereikėtų pirkti mėsos, o alga atliktų kitiems dalykams. Dabar, pasak Juozo Valantiejaus, kaimo žmonės tvartus pavertė muziejais.

Žinoma, mokytojas turi mokyti, o ne šerti kiaules, gydytojas gydyti, kunigas užsiimti sielovada. Bet tas, kuris neturi specialybės ir darbo, galėtų bent kukliai išgyventi iš žemės.

Deja, dar ariantys ir sėjantys kaimiečiai per darbymečius susiduria su keista problema. Bedarbių pilni pašaliai, o, paprašius į talką, niekas nesiskubina. Atšauna: „Aš buožei turtų nekrausiu." Nebent už porą ar trejetą valandų darbo sumokėtum šimtą litų.

Sveikųjų nereikia karšinti

Julija ir Juozas Valantiejai užaugino septynis vaikus. Du iš jų sukūrė savo verslą. Talentingos dukros: Lina - operos solistė, dainuoja Danijos operos teatre, Neringa - violončelininkė, darbuojasi Klaipėdos muzikiniame teatre. Kiti vaikai taip pat turi darbą.

Vienas Valantiejų sūnus - neįgalus. Tačiau ir jis šiuo metu mokosi Šiauliuose. „Aš padarysiu taip, kad valstybei jis netaptų našta, - tikina tėvas. - Paliksiu tiek, kad jam visam gyvenimui užtektų. Kiti vaikai patys užsidirba. Jie neprieštarauja, kad mano užgyventas turtas liks broliui. Sveikųjų ir sumaniųjų nukaršinti neapsiimu nė vieno."

Žmogui reikia nedaug

Julijos ir Juozo Valantiejų nuomone, dideli turtai neužtikrina žmogui laimės. „Kambarys - šiltas. Valgyt ant stalo padėta. Argi tai ne laimė? - klausia į žemę besiremiantys Valantiejai. - Mūsų tėvai mokėjo išgyventi iš nieko. Vaikų turėjo aplink pečių dvi eiles ir išmaitino. Ir mūsų šeima augino septynis vaikus. Bet niekas neskyrė jokios pašalpos. Kol auginome pirmuosius du, dar išskaičiuodavo „mažašeimio" mokestį. Tik už mažiausiąjį sūnų vienus metus pridėdavo po keturis rublius kas mėnesį."

Ūkininkai įsitikinę, jog ne pinigai, o darbas ir gyvenimas pagal savo išgales žmogų tarsi subalansuoja, padeda suvokti tikrąsias galimybes ir tvirčiau remtis į žemę.

Per beveik du dešimtmečius sukūręs modernų ūkį, išmokęs naudotis internetu ir kitais šiuolaikinių technologijų privalumais, Juozas Valantiejus sako, jog ilgai be darbo būti negali, dirbdamas jaučiasi sveikesnis.

Ūkininkas džiaugiasi, jog yra ir daugiau tokių žmonių, kurie nesigėdija darbo, o laiko jį galimybe gyventi žmoniškai. Autobusų parko direktorius sėdi traktoriuje ir aria laukus. Tą patį daro ir veterinarijos gydytojas. „Man smagu žiūrėti į dirbantį žmogų. O į prašantį - nesmagu. Į prašančiojo delną įdedu, bet ne iš širdies."

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ką manote apie klimato atšilimą?
Orai