Nuomonė
Skiriant europinę paramą, vertėtų atsižvelgti ir į nuopelnus kaimui
2014-09-15

Keičiantis ministrams, keičiasi ir veiklos prioritetų akcentai. Naujoji žemės ūkio ministrė iškart prakalbo apie būtinybę remti smulkųjį ir vidutinį ūkį. Kaip vieną iš galimų rėmimo formų ji nurodė didesnes tiesiogines išmokas už pirmuosius 30 ha žemės.

Padidintas išmokas už pirmuosius 30 ha gaus ir tie, kurie valdo kur kas didesnius plotus, bet bendra išmokų suma turintiems daug žemės šiek tiek sumažės. Žemės ūkio rūmai tvirtina, kad tie keletas tūkstančių papildomų litų smulkesniam ūkiui tebus socialinė parama, kuri neišspręs ūkio modernizavimo klausimo. Su tuo sutinku, bet, ministrės žodžiais, kiekvienas pinigėlis kaime yra brangus.

Šis ginčas yra gera proga grįžti ir įvertinti anksčiau taikytų ES paramos modelių rezultatus. Paimkime kad ir SAPARD programą, kurią gavome trimis etapais. Matydami, kad mūsų taikomi paramos modeliai duoda priešingus rezultatus nei siekėme, turėjome juos analizuoti ir keisti. Deja, labiau tobulinome taisyklių formą, bet ne turinį, nes paramos adresatas nepasikeitė: didžiąją dalį (apie 20 milijardų litų (!) ES paramos pasidalijo keletas procentų ūkinių subjektų.

Tiesa, visos partijos, buvusios ir esančios valdžioje, ypatingai prieš rinkimus, žada remti smulkųjį ir vidutinį ūkį, remti visą kaimą. Paskui tie pažadai, jau ne tokie skambūs, įrašomi į  vyriausybių programas. Nė kiek neabejoju,  kad visi mūsų buvę žemės ūkio ministrai, kaip ir patys stambiausi ūkininkai, yra už tai, kad kaimas būtų gyvas, kad jame pasiliktų jaunimas ir nebūtų darbuotojų problemos. Visi tam pritaria žodžiais ir ketinimais, tačiau realiai daugėja stambiųjų ir net oligarchinio tipo ūkių, užsienio kapitalo valdomų akcinių bendrovių.

Tai labai rimta ekonominė problema. Ir ne vien ekonominė, nes aktualūs tapo ir žmonių tarpusavio santykiai kaime. Buvę kolūkiečiai (kadaise jie buvo palyginti lygūs) ėmė skaidytis į darbdavius ir samdinius. Deja, kai kurių darbdavių santykių su samdiniais nepavadinčiau subtiliais. Ryškiausias pavyzdys - kai buvę samdiniai organizuojasi ir ruošiasi paduoti į teismą buvusią darbdavę dėl nesumokėtų atlyginimų; beje,  ji veda bendrą ūkį su buvusiu žemdirbių savivaldos lyderiu. Yra ir labai gražių pavyzdžių, kai ūkininko darbuotojai nesikeičia nuo pat ūkio įsikūrimo.

Nepriklausomai nuo to, ar stambus ūkininkas (bendrovė)  rūpinasi viso kaimo reikalais, ar pardavęs grūdus ir šiaudus, skuba ilsėtis, jo atžvilgiu nesikeičia nei ES teikiama parama, nei jos intensyvumas. Bet ES parama teikiama visai ne tam, kad kažkas, neinvestuodamas į kaimą, gautų kuo didesnius pelnus ir viršpelnius.

Anksčiau gauta ES parama turėjo ir ateityje turės du pagrindinius tikslus: teikiant ją siekiama modernizuoti žemės ūkį, kad jis būtų konkurencingas, ir palaikyti gyvybingą kaimą. Ką pasiekėme modernizuodami žemės ūkį, kur  nutekėjo didesnė dalis ES finansinės paramos?

Tikra tiesa, kad turime nemažai modernių gamybos ūkių. Bet atskirų ūkių modernumas nereiškia, kad visas žemės ūkis yra modernus. Palyginkime, kokį perdirbimo gylį ir kartu kokią pridėtinę vertę iš vieno ha pasiekia Lietuvos, Danijos arba Olandijos ūkiai. Pastarųjų efektyvumas pagal šiuos rodiklius viršija mūsų ūkius ne procentais, o kartais. Kitaip sakant, ES parama žemės ūkio modernizavimui buvo panaudota neefektyviai, o tai yra didelis minusas žemės ūkiui ir visai šalies ekonomikai. Neverta didžiuotis, kad tarp grūdų eksportuotojų esame ES pirmajame penkete.

Gilesnis žaliavų perdirbimas reikalauja verslumo, iniciatyvų,  papildomų pradinių išlaidų, darbo ir kitokių sąnaudų. Iki šiol papildomus verslus, remiamus ES lėšomis, pirmiausia adresavome smulkiesiems ir vidutiniams  žemdirbiams, kaip papildomą priemonę išgyventi. Bet, pavyzdžiui, žaliavų perdirbimą daug lengviau, operatyviau galėtų pradėti kaip tik stambieji ūkio subjektai.  Ar mes papildomai remiame tuos, kurie tam ryžtasi?

Galima būtų susieti investicinės paramos intensyvumą su pridėtine verte, sukuriama iš vieno ha. Ir ne vien tai... Stambieji galėtų teikti paslaugas smulkiesiems įdirbant žemę, įsisavinant naujas technologijas, perdirbant smulkiųjų ūkininkų produkciją, jeigu jiems už tai būtų atlyginama.

Smulkieji savo ruožtu turėtų gauti paslaugos patvirtinimus (tam tikrus vertybinius popierius) tiems darbams, savotišką „krepšelį", svarbiausia, kad abi pusės būtų suinteresuotos dirbti kartu nuo sėjos iki galutinio produkto. Tokios iniciatyvos iš stambiųjų ūkių pusės sveikintinos, kai kurie iš jų kažką panašaus jau daro. Jeigu atsirastų papildoma ES parama ir skatinimas tokioms iniciatyvoms, į tokį bendradarbiavimą atsilieptų daugiau stambių ūkiu. Kartu  tai būtų alternatyva ir greitesnis Vyriausybės planuojamų paslaugų centrų sprendimo būdas.

Kaimo gyvybingumą Lietuvoje bandome palaikyti per kaimo bendruomenes, taikant kitas priemones, bet jose menkai dalyvauja jaunimas, pasiryžęs pasilikti gyventi ir dirbti kaime. Jaunimas matė, kaip skaidėsi kaimas į darbdavius ir samdinius, o matydamas tokią  savo samdinio ateitį renkasi darbą mieste arba užsienyje. Todėl tvirtinti, kad kaimo plėtra vyksta sėkmingai, negalime, nes kaimas be jaunimo - kaimas be ateities.

Pradėjus realiai skatinti stambiuosius žemdirbius bendradarbiauti su smulkiaisiais, o smulkiuose ūkiuose pradėjus naudoti modernią techniką ir technologijas (su tolimesniu šių žaliavų perdirbimu), padidėtų ir smulkiųjų pajamos. Labai svarbu, kad  sumažėtų priešprieša tarp darbdavio ir samdinio, kad jie dabar taptų bendro verslo partneriais. Tada ir jaunimas kitaip žiūrėtų į galimybę likti kaime.

Manau, kad daugelis dabartinių ES paramos modelių kūrėjų sakys, kad tai neįmanoma, nesukontroliuojama, kad sudarys sąlygas dar didesnei korupcijai. Žinoma, paprasčiau paremti konkretų ūkį, nei vertinti ir jo indėlį į kaimo raidą. Bet NMA jau dirba daug metų ir turėtų sugebėti suvaldyti negatyvius procesus.

Kitas priekaištas susijęs su tuo, kad  mes tarsi sąmoningai „pririšame" smulkesniuosius prie stambiųjų. Iš tikrųjų smulkiam žemdirbiui turi būti užtikrinta pasirinkimo laisvę, kad jis galėtų toliau dirbti kaip dirbęs savo ūkelyje, galėtų bendradarbiauti su vienu ar kitu ūkininku ar bendrove. Užuot skyrus ES paramą stambių ūkių pelnams ir viršpelniams didinti, turėtume ieškoti būdų, kaip nukreipti jų verslumą viso kaimo naudai. O tiems, kurie nenorės prisidėti prie viso kaimo gerovės kūrimo, išmokos turėtų savaime mažėti, nes jas gautų tie, kurie  dalyvaus bendrose programose su smulkiais ūkininkais.

Edvardas RAUGALAS

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip šiųmečiai orai paveikė apsirūpinimą pašarais Jūsų ūkyje?
Orai