Nuomonė
Neturime nusileisti absurdiškiems reikalavimams
2013-06-10

„Žaliosios" priemonės, kurias propaguoja Briuselis naujuoju finansiniu laikotarpiu, Lietuvai yra nereikalingos. Priemokos už kraštovaizdžio elementus skatina išlaikyti šabakštynus. Lietuvai kur kas svarbiau susieti paramą su gamyba: primelžė žemdirbys 1 toną pieno - gavo 100 litų priedą, pardavė jautį - jam valstybė pridėjo dar po 1 litą už kilogramą mėsos, jei pardavei kiaulę - po 30 centų ir t. t. Taip mano Kėdainių krašto ūkininkas ir buvęs žemės ūkio viceministras Aušrys MACIJAUSKAS. Skaitytojų dėmesiui siūlome jo mintis, pasakytas Lietuvos ūkininkų sąjungos suvažiavime.

Šiomis dienomis Lietuvos žemės ūkio lyderiai turi priimti sprendimus, kurie nulems mūsų ūkio ateitį mažiausiai 7 metus ar net ilgiau. Pasakyta daug kalbų, prirašyta daug rezoliucijų, ministras daug bendrauja su žemdirbiais, rengiami posėdžiai, valdininkai tarp įvairiausių interesų laviruoja, anot Mindaugo Kuklieriaus, kaip žalčiai, tačiau kalbų ir mitingų metas baigėsi, atėjo laikas apsispręsti, kokį Lietuvos žemės ūkį norime matyti po 10 metų. Tokioje kryžkelėje jau stovime trečią kartą.

Pirmas kartas buvo 2002-aisiais, kai stojome į ES, dar nelabai ką supratome, nesusigaudėme, tad natūralu, kad tuometiniai sprendimų priėmėjai padarė nemažai klaidų. Antras kartas - kai buvo rengiami 2007-2013 m. laikotarpio dokumentai. Labai gerai atsimenu 2005-uosius ir 2006-uosius, kai, artėjant naujam laikotarpiui, lygiai kaip ir šiandien, aštriai diskutavome ir sprendėme, kokiu keliu pasukti, ką paremti labiausiai, kokie mūsų prioritetai. Gaila, bet ir tada neišvengėme lemtingų klaidų.

Lytagra 19 03 mobilus 3 paragrafas

O jų neišvengėme todėl, kad kiekvienas bandėme spręsti siekdami pirmiausia naudos sau, organizacijos gynė savo narių siaurus interesus, nebandėme į mūsų sektorių pažiūrėt šiek tiek iš viršaus, nebandėme žvilgtelt ateities horizonto link ar net truputį už horizonto. Ir tokie trumparegiški sprendimai mums greit atsirūgo. Visų pirma turiu galvoj istorines išmokas, „susietas" su 2006 metais dirbtais pasėliais ir laikytais gyvuliais. Taip pat didelė klaida buvo leisti verslo grupėms neribotai supirkinėti žemės ūkio paskirties žemę. Šiandien visiems aišku, kam tokie sprendimai buvo ir yra naudingi, o kam jie žalingi.

Žalingiausi jie, mano manymu, patiems perspektyviausiems ūkiams, t. y. tiems, kurie šiandien dirba 100-200 ha žemės, augina ar nori pradėti auginti gyvulius, sparčiai stiprėja ir nori stiprėti. Labiausiai nuskriausti liko jaunieji ūkininkai, kurie 2006 m. neturėjo nei pasėlių, nei gyvulių. Apsidairėme po kelerių metų ir supratome, kad išmokų už gyvulius laikantys ūkiai nebegauna, o gauna jas ūkiai, kažkada turėję gyvulių, bet jų nebelaikantys.

Supratome, kad mažiau išmokų gaunantys ūkiai nesivystė taip sparčiai, kaip galėjo, nes toji parama jiems buvo reikalinga kaip oras. Supratome, kad toks ūkininkas žemės irgi neišgali nusipirkti, nes jis neturi laiko siuntinėti savininkams laiškų, raginančių parduoti žemę, neturi galimybių žiniasklaidoje „sukti" reklamos apie superkamą žemę, galiausiai neturi tiek lėšų, kad galėtų pasigalynėti su agroverslo gigantais. Šiandien tokių klaidų daryti neturime teisės, nes mūsų vaikai to mums neatleis.

Tai ką gi nuspręs ir pasiūlys ūkininkų suvažiavimas? Ką gi daryti su drastiškai sumažėjusiomis Kaimo plėtros programos lėšomis? Prieš pusmetį prognozavome, kad Lietuvai kaimo plėtros vokas bus sumažintas apie 10 proc., dabar aiškėja, kad sumažinimas gali siekti net 20 procentų, o tai daugiau nei 1 milijardas litų! Maždaug tiek lėšų buvo skirta 2007-2013 m. laikotarpiu valdų modernizavimui! Taigi nubraukta beveik visa parama ūkininkijai (primenu, kad Europos kaimo plėtros vokas sumažintas vos 4 procentais).

Kita vertus, pridėta visokiausių saugiklių, kad tik nesumažėtų finansavimas vadinamoms „žaliosioms" priemonėms, kurios Lietuvai daugeliu atvejų visiškai nereikalingos, yra perteklinės. Palyginti su senosiomis valstybėmis, esame tiek „žali", kad daugiau žalintis, švelniai tariant, neprotinga.

Esame spaudžiami skirti toms „žalioms" priemonėms daugiau kaip ketvirtadalį viso smarkiai apkarpyto ir nukraujavusio biudžeto. Juk puoselėdami daugiau šlapynių, geriau gyventi nepradėsime, gausindami kraštovaizdžio elementus, kurių mūsų valstybėje yra tiek, kad užtektų Danijai, Olandijai ir Belgijai kartu sudėjus, naujų darbo vietų kaime nesukursime, apsodinę mišku dar keletą tūkstančių žemės ūkio paskirties žemės, tikrai neišlaikysime mokyklų ir bibliotekų kaime, o palikę aplinkosauginėms reikmėms 7 procentus dabar dirbamos žemės, neturėsime darbo į Lietuvos kaimą norinčiam grįžti jaunam žmogui.

Negalime ramiai, lyg niekur nieko, nusileisti tokiems absurdiškiems reikalavimams. Šiandien iš įvairaus plauko veikėjų girdime, kad investicinių priemonių iš viso nereikia! Kad geriausiai tą varganą KPP biudžetą būtų pasidalyti pagal dirbamus, o dar geriau turimus (!) hektarus ir tuoj pat pinigus pravalgyt. O 2020 metais atsibusime po šaunaus vakarėlio skaudančia galva ir suvoksime, kad nebegalime konkuruoti, nes prakišome konkurencinėje kovoje.

Žinoma, pasidalyti pagal hektarus - labai viliojančiai skamba. Juk nieko nereiks daryt! Tiesiog ištiesi ranką ir įkrenta pinigai, tuo labiau kad Europos Komisija ruošiasi „atleisti vadžias" - išmokas nuo 2014 metų bus galima gauti ir už tas žemes, už kurias šiandien mokėti paramą yra draudžiama, pavyzdžiui, už kraštovaizdžio elementus, jei kalbėsime europietiškai, o jei lietuviškai - tai už šabakštynus. Tačiau pažvelkime atidžiau - į kieno kišenes įkris daugiausia tokiu būdu padalintų pinigų?! Ir tuomet visiems viskas taps labai aišku.

Galiu pasakyti, kad į ūkininko, dirbančio 100 ha, kišenę įkris mažiausiai. Siūlau suvažiavimui apsispręsti ir pasakyti labai aiškiai, kad mes už tai, jog:

  • būtų remiamas šeimos ūkis; jam turi būti sudarytos visos sąlygos augti ir stiprėti, o tokių ūkių, dirbančių 50, 100, 200 ha ir laikančių gyvulius, rėmimas taptų didžiausiu prioritetu;
  • valdų modernizavimui skirti ne mažiau lėšų, nei buvo skirta 2007-2013 m. - 1,5 mlrd. litų; supaprastintos paramos kartelę pakelti iki 100 tūkst. eurų;
  • dar daugiau - keisti finansuojamų projektų vertinimo filosofiją: nebevertinti pirkimų ir kitų procedūrų, bet vertinti rezultatą ir tik rezultatą. Ir nereikia sakyti, kad Europa taip daryti draudžia ar neleidžia. Leidžia!

Šioje vietoje noriu dar kartą pakartoti maldelę, kurią kartoju jau kelerius metus: pastatams, kuriuose bus laikoma iki 300 sutartinių gyvulių, panaikinti SAZus, PAVus ir TIPKus (SAZ - sanitarinė apsaugos zona, PAV - poveikio aplinkai vertinimas, TIPK - taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas - red. past.), detaliuosius planus ir visas kitas panašias nesąmones. Aplinkos ministras bando kažką daryti šia linkme, tačiau ryžtingų Žemės ūkio ministerijos žingsnių nematome.

Kooperacija. „Pienas LT" -  mūsų pirmasis rimtas projektas, dėl kurio, tikiuosi, visi laikome kumščius. Turime žengti toliau - kooperatinis grūdų, mėsos, vaisių, daržovių perdirbimas turi tapti bendru prioritetu. Tai štai kiek nedaug reikia padaryti.

O ką daryti su tiesioginių išmokų voku? Atsakymas labai paprastas ir visi mes jį žinome - maksimaliai, kiek leis reglamentas, susieti tiesiogines išmokas su gamyba, bet ne taip, kaip „surišome" 2006 metais, o susieti su realia gamyba. Pavyzdžiui, primelžė žemdirbys 1 toną pieno - gavo 100 litų priedą, pardavei jautį - tau valstybė pridėjo dar po 1 litą už kilogramą mėsos, jei pardavei kiaulę - po 30 centų, o jei vištą - papildomai gavai 20 centų už kilogramą. Ministre, tik pasakykite, kad taip bus nuo 2014-ųjų sausio 1 dienos, tai dar nepasibaigus jūsų kadencijai galėsime visi pasidžiaugti, kad kažką padarėme, kad atgaivinome gyvulininkystę.

Turime unikalią galimybę ir jei to nepadarysim, teks konstatuoti, kad gyvulių per 2014-2016 metus sumažėjo drastiškai. O jei dar iš KPP perkelsit lėšas tiesioginėms išmokoms už plotą mokėti, tai apie pieną ir mėsą galite pamiršti. Nenoriu būt blogu pranašu.

Paremkime baltyminių augalų auginimą. Manau, kad už ankštinių augalų pasėlius turėtume prie tiesioginių išmokų pridėti mažiausiai 200 Lt/ha. Juk be ankštinių aliname žemę, šeriame gyvulius amerikoniška genetiškai modifikuota soja, nes žirnių ir pupų auginti jau neapsimoka.

Jokiu būdu iki 2020 metų nepereiti prie bazinės išmokos schemos. Parlamentas leido taikyti SAPS, tai ir palikime (SAPS - vienkartinės išmokos už žemės plotą schema - red. past.). Bazinė išmoka ir teisė į išmoką - mūsų ūkio įšaldymas dabartiniame lygyje.

Privalome toliau aktyviai (pabrėžiu - AKTYVIAI) laikytis pozicijos, kad žalinimo priemonės Lietuvoje būtų taikomos palaipsniui, pradedant 2016, o gal net 2017 metais.

Kaip minėjau, kalbų laikas baigėsi. Reikia ryžtingų sprendimų. Prieš keletą mėnesių sakiau, be kita ko ir žemdirbių suvažiavime, kad laiko nebeturime, reikia suremt pečius. Tačiau nebuvau išgirstas. Šiandien 2014 metų valstybės biudžeto projektas jau paruoštas, o ar ūkininkams kas rodė projektą, ar kas paklausė, kokie bus poreikiai? Ar kas nors iš Žemės ūkio ministerijos vadovybės gali šiandien mums atsakyt, kiek europinių lėšų numatyta 2014 metams? O kiek nacionalinių? Kokias priemones numatoma finansuoti? Pagal kokias programas galėsime teikti paraiškas? Kaip kitais metais bus su papildomomis nacionalinėmis tiesioginėmis išmokomis? Tie skaičiai jau guli ant premjero stalo, o mes jų net nematėm! Dar kartą kviečiu valdininkus ir politikus visiškai atvirai diskusijai ir bendradarbiavimui. Jei iškyla kokių problemų ar klausimų - Ūkininkų sąjunga visada šalia, visada pasirengusi padėti.

Raginu žemdirbiškos bendruomenės lyderius atsiriboti nuo savo siaurų asmeninių interesų ir priimti tokius sprendimus, kurie būtų naudingi ir vyresnės kartos ūkininkams, tokiems, kaip Jonas Girevičius, ir veržliems jauniems ūkininkams, tokiems kaip Dainius Sabulis, Mantas Pacaitis ar Paulius Pikšrys, ir daržininkui Virgiui Kuprevičiui ir ekologišką jautieną mums tiekiantiems Feliksui ir Donatui Vaiteliams. Jie yra mūsų kaimo ramsčiai, ant tokių ūkininkų pečių šiandien laikosi visas Lietuvos kaimas, tokie ūkininkai sukuria daugiausia ir geriausiai apmokamų darbo vietų (vien pas Virgį jų 100). Jei jie klestės, klestės ir kaimas, bus ir mokyklų ir bibliotekų, veiks kultūros namai. O verslo grupės ir žemės savininkai tikrai prisiderins, jiems taip pat bus neblogai.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ką manote apie klimato atšilimą?
Orai