Nuomonė
Kaimo žmogų reikia vairuoti
2013-11-06

Kelmės rajone, Budraičių kaime, gyvenanti bendruomenininkė ir literatė Justina Viržintienė save laiko gryna kaimiete purvabride. Tik apgailestauja, jog kaimas po „kolchozų" nenušvito ryškesnėmis spalvomis.

Justina įgijo ekonomistės specialybę Lietuvos žemės ūkio akademijoje. „Kaimas tada buvo vien darbai ir darbai, - Skuodo rajone, šalia Mosėdžio, prabėgusią vaikystę mena Justina. - Daržus ravėti, šienauti, rinkti akmenis nuo laukų. Laukdavom nesulaukdavom rugsėjo pirmosios, kad mokykloje galėtume pailsėti."

Tėvelis dirbo šėriku, mama - melžėja. Turėjo šešiasdešimt arų ir pagalbinį ūkelį. Grįžus iš darbo kolūkyje, namuose prasidėdavo antra pamaina. O ką daryti? Keturi vaikai. Pašalpų anuomet niekas nemokėjo.

3 Paragrafas delaval

„Mama, kaip kokia baudžiauninkė, keldavo ketvirtą valandą ryto, bėgdavo į fermą, grįžusi ruošdavo mums pusryčius, išleisdavo į mokyklą. O tvarte jau žviegdavo kiaulės. Vėl suplukusi puldavo jų šerti, melžti karvės. Paskui skalbdavo, tvarkydavo namus, vėl kulniuodavo į fermą, po fermos - dar viena pamaina namuose, - pasakoja Justina. - O dar reikėjo nuravėti runkelių normas, padėti rauti linus... Kovoti dėl papildomo pievos gabaliuko kur nors karklyne. Aš nė trečdalio tiek nedirbau. Nepakelčiau tėvelių naštos."

Gyvenimas apvirto aukštyn kojom

Justina kartais stebisi, kaip gyvenimas  apvirto aukštyn kojomis. Tytuvėnų tarybinis ūkis-technikumas laikė 500 karvių, per 2000 kiaulių, augino šimtus veislinių telyčių - jas veždavo parduoti į Kazachstaną. Jaučius veždavo į Maskvą ir Leningradą.

O dabar ant to paties žemės ploto  tik du smulkūs ūkininkai. Vienas laiko 4, kitas 14 karvių. Dar viena kita šeima laiko po vieną karvutę. Kaimynai pieną kaip mat išgraibsto. Kitur pievos apžėlusios karklais.

Anksčiau visi kaime laikydavo bent po karvę. Justina 20 metų laikė. Karvė per mėnesį uždirbdavo du šimtus rublių arba gerą vieno žmogaus algą. Paskui pieno kainos vis mažyn, mažyn. Kai pradėjo gauti tik po penkiasdešimt litų, gyvulio atsisakė.

Dabar laiko ožką. Nusipirko lengvą dalgį. Pati nupjauna pievą, sugrėbia. Šieną sukemša į didžiulį maišą ir parsiveža karučiais. Jai padeda kaimo vaikai. Už valandą darbo paprašo penkių litų.

Pašalpų magija

Justina stebisi, kad jaunos šeimos visai atsisakė gyvulių. Juk neturint darbo, bet turint daug laiko ir sveikatos, galima vienai karvutei parūpinti pašaro. Ir savo šeimai pieno užtektų, ir pardavę atlikusį, gautų keliasdešimt litų vaikams sąsiuviniams. Deja, žmonės labiau linkę gyventi iš pašalpų.

„Vidurdienį jauni vyrai jau traukia dainas prie parduotuvės. Gražiausi, dailiai nuaugę. Mes juos vadiname jaunikiais. Nes jie amžinai laisvi, - pasakoja Justina. -  Nupraustum juos sušukuotum, daliai aprengtum - tiktų kariuomenei."

Bet jie patys save nurašę. Vakarais vaikšto šniūrais girti, be laiko miršta arba tampa neįgalūs. Socialinės darbuotojos jiems sutvarko krūvas dokumentų, kad gautų pašalpas. O gavę pašalpas vėl geria. Vaišina draugus, kurie dar pašalpų negavę. Paskui anie vaišina šituos..."

Nėra kam pataisyti durų rankenos

Justina pasakoja, kad kai kurie tų vyrų buvo puikūs šaltkalviai, santechnikai, staliai. Dabar kaime nėra kam durų rankenos pataisyti.

Žmonės įprato gerti dar tarybiniais laikais. Bet anuomet ateidavo brigadininkas ir nuvarydavo dirbti. Gal žmonės įprato, kad kas nors juos „vairuotų"?

„Dirbdama ūkio ekonomiste mačiau, kaip mechanizatoriai „dirbdavo" žiemą. Ateina į dirbtuves. Inžinierius dar neradęs reikiamos detalės. Susimeta po rublį ir latrauja. Taip praeidavo diena. Už išbūtas valandas ūkis sumokėdavo po keturis rublius. Antra vertus, tas mechanizatorius vasarą atidirbdavo už visas savo tinginystes. Per javapjūtę kuldavo iki vidurnakčio ar net iki paryčių. Per sėją ar šienapjūtę irgi dirbdavo įsijungę traktorių ir kombainų šviesas. Sezoninis darbas žmones išsunkdavo. Pekliškas buvo darbas. Dabar jau daugelis tų gerųjų mechanizatorių mirę."

Dabar labai sunkiai kaime dirba ūkininkai. Geros savo technikos negali svetimiems patikėti. Patys vieni dirba per naktis. Bet ir kitokių darbų - per akis. Stogai, kaminai, remontai... Daugelis pensininkų patys nepajėgia susitvarkyti. O pasamdyti nėra ko. Žmonės žvilgčioja į bendruomenę. Tapatina ją su kolūkiu.

O ką žmogui gali duoti bendruomenė? Ji pati nieko neturi, tik patalpas. Bendruomenės pirmininkai dirba visuomeniniais pagrindais, kai kur turi pusę etato.

Jeigu jau įkurtos bendruomenės, gal iš tikrųjų joms reikėtų skirti automobilį, nupirkti žoliapjovę, traktorių. Kad galėtų kaimo žmogų nuvežti pas daktarą, nupjauti žolę jo kieme, suarti žemę ar atvežti malkų. Įdarbintų statybininką, stalių, elektriką, santechniką.

Tos paslaugos gal iš tiesų suartintų žmones, paskatintų stipresnius padėti silpnesniems.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip vertinate ŽŪM perkėlimą į Kauną?
Orai