Nuomonė
ES paramos dalybos: kam ir kaip?
2014-01-02

Ūkių įvairovė turėtų prisidėti prie bendro šalies ūkio pakilimo ir užtikrinti išlikimą per krizes. Tačiau valstybė vis dar nesugeba sureguliuoti paramos teikimo, mokesčių sistemos ir kitų valstybės poveikio svertų, kad didesnieji ūkiai nenustelbtų mažesnių.

Lietuvos kaimo ūkių struktūrą sudaro: patys smulkiausi natūriniai ūkiai, šeimos ūkiai, stambūs ūkininkų ūkiai, pajinės žemės ūkio bendrovės, koncernai, susivienijimai. Turime ir grynai užsienio kapitalo įmonių - 44 akcines žemės ūkio bendroves.

Kokia šių ūkinių darinių įtaką kaimo plėtrai? Kaip jie prisideda prie valstybės siekio saugoti istorinį ir kultūrinį kaimo paveldą, tradicijas, sprendžiant aplinkosaugos ir gamtosaugos problemas ir atskirų socialinių grupių perspektyvas ateities kaime?

Lytagra 19 03 mobilus 3 paragrafas

Pati skaitlingiausia grupė yra natūriniai ūkai, kurios šiandieninis skiriamasis bruožas - darbas su sena technika nuosavoje žemėje. Kadangi jie prekinės produkcijos negamina arba jos gamina nedaug, todėl neturi iš ko modernizuoti ūkių.

Šeimos ūkininkų grupę sudaro jau įrodę savo verslumą ir didesnę dalį savo produkcijos realizuojantys rinkoje ūkiai. Jie dalį žemės nuomojasi, turi samdinių, ypatingai sezoniniams darbams. Jų skiriamasis bruožas - visiška visų darbų kokybės kontrolė.

Didžiažemių grupę reikėtų skirti į dvi dalis pagal galimą sprendimų priėmimo vietą. Atskirą grupę sudarytų stambūs ūkiai ir pajinės žemės ūkio bendrovės. Iš esmės pajinių bendrovių liko tik pavadinimas, nes daug kur pajininkų pajus yra supirkę šių bendrovių vadovai; kurie vadovai nespėjo ar nesugebėjo, tų pajus supirko spekuliantai ir pavertė pajines bendroves akcinėmis.

Akcines bendroves galima skirti į turinčias vietinio kapitalo ir kontroliuojamas užsieniečių. Tačiau tokia būklė yra laikina, nes tam jos ir tampa akcinėmis, kad pritrauktų kapitalo per užsienio akcijų biržas; pačios pelningiausios iš jų jau dabar yra valdomos iš užsienio.

Kiekvienos iš įvardytų ūkių grupių įtaką kaimo raidai padeda atskleisti ši lentelė. Lentelė nėra pagrįsta statistine analize, todėl tai, kas joje pateikta, vertintina kaip nuomonė. Yra ne vienas atvejis, kuris lieka už šios lentelės rėmų, tačiau bendrąsias tendencijas paneigti sunku.

Įvairių ūkių įtaka kaimo raidai

Ūkis

Bendri ūkinio vieneto tikslai  

Žemės išteklių naudojimas

Santykis su kultūros, istorijos vertybėmis, tradicijomis

Dalyvavimas bendruo-meninėje veikloje

Veiklos perimamumo perspektyvos

Natūrinis

Išgyventi, modernizuotis

Tausus savo žemės dirbimas

Nulemia asmeninės galimybės

Prisideda asmeniniu dalyvavimu

Užtikrintas perėmimas, bet mažai patrauklu jaunimui

Šeimos

Plėtra ir moderni-zavimas iki šeimos ūkiui būdingos ribos

Tausus savo žemės ir iš dalies tausus nuomojamos žemės dirbimas

Potencialus šių vertybių puoselėtojas ir saugotojas

Pagrindiniai dalyviai ir rėmėjai

Perėmimą užtikrina išsilavinimas, praktika

Stambus ūkis,  pajinė ŽŪB

Maksimalus konkuren-cingumas, aukštesnis asmeninis statusas ir gerovė

Tausumą nulemia žemės nuosavybė: žemė priklauso vadovui, pajininkams ar nuomojama

Nulemia vadovo asmenybė, išprusimas

Potencialus didesnės paramos davėjas

Mažai užtikrintas perėmimas

Akcinė ŽŪ bendrovė

Pelnas

Maksimalus, todėl mažiausiai tausus žemės naudojimas

Nei kapitalui, nei samdiniams tai nerūpi

Menkas interesas

Mažas darbuotojų užtikrintumas ateitimi

Žemdirbių daugumą sudaro natūrinių ūkių grupė. Naujoje finansinėje perspektyvoje jie galėtų gauti didesnę paramą nei iki šiol, nes svarstoma galimybė mokėti didesnes išmokas už pirmuosius (pavyzdžiui, 30 ha) hektarus. Parama smulkiesiems taptų intensyvesnė.

Vyriausybės Programoje numatyta modernios technikos panauda smulkiems ūkiams tarsi neblogas pažadas, bet apie tai dabar nieko neteko girdėti. Galbūt bus siūlomi ir kitokie paramos gerinimo būdai natūriniams ūkiams, tačiau jie geriausiu atveju šiek tiek padidins gavėjų pajamas, bet ne daugiau. Juk dalis natūrinių ūkių savininkų yra garbaus amžiaus, kitiems trūksta verslumo, jaunimui - realios patirties realiame (ne mokomajame) ūkyje ir t. t. Todėl turėtume ieškoti įvairesnių formų ir būdų kaip įtraukti kuo daugiau tokių ūkininkų, ypatingai jaunų, į šiuolaikinę žemės ūkio gamybą.

Padėtis pasikeistų, jeigu formuojant strateginius paramos teikimo principus, būtų labiau įsiklausoma į tai, ką sako ir daro Vakarų Europos žemės ūkio strategai mokslininkai ir praktikai.

Apie naujas kaimo strategijas daug buvo kalbėta lapkričio pabaigoje ASU įvykusioje tarptautinėje konferencijoje kaimo plėtros klausimais. Kalbant apie diversifikaciją buvo pabrėžta, kad žemės ūkio modernizavimas turi vykti ne per didėjantį žemės ūkio gamybos intensyvinimą, o per produkcijos perdirbimo gilumą vietose. Įvertinus tai, kad perdirbimo gilumas Lietuvoje ne procentais, o keletą kartų yra mažesnis nei, pavyzdžiui, Danijoje, tai labai rimta nuoroda mūsų ūkininkams, nes anksčiau ar vėliau sąlygos ūkininkauti visur taps panašios ir mes liksime nekonkurencingi.

Todėl stambiausieji ūkiai, turintys didžiausią ir ekonominį, ir verslumo potencialą, turėtų būti perdirbimo iniciatoriais. Parama turi būti mažinama už eksportuotus grūdus į užsienį ir už šiaudų perdirbimą į granules. Tuo tarpu už ūkyje įvykdytą gilesnį produkcijos perdirbimą ir didesnę pridėtinę vertę, parama atitinkamai turi būti didinama.

Parama turi būti didinama už tai, kad tam tikra dalis perdirbimo pajėgumų būtų skirta šalia esantiems natūriniams ūkiams. Tas pats pasakytina ir apie šiuolaikinės technikos panaudojimą: reikėtų intensyviau išnaudoti moderniuose ūkiuose sukauptą techniką, atitinkamai reglamentuojant jos panaudojimą ir natūriniuose ūkiuose.

Esama ir kitų galimų stambių ir smulkiųjų ūkių abipusiai naudingo bendro darbo būdų. Smulkieji ūkiai, gavę paramą žemės dirbimui ir produkcijos perdirbimui, jau gali pajudėti iš užburto rato; vieniems tai bus papildomas litas išgyventi, o jaunesnieji  ilgainiui taptų ir savarankiškais šeimos ūkininkais. Stambieji turėtų platesnį pasirinkimą specialistų ir sezoninių darbininkų, nes čia nebėra samdinių, o tik verslo partnerystė. Intensyviau būtų panaudota ir technika, tuo pačiu sumažėtų amortizaciniai atskaitymai. Svarbu tuos naujus tarpusavio santykius įteisinti sutartimis.

 Tokių verslų iniciatoriais galėtų tapti ir šeimos ūkininkai, kurie įsitrauktų į stambaus ūkininko organizuojamą verslą. Svarbiausia yra dalinantis ES parama neužsiimti vien paklodės tampymu, bet įžvelgti galimybę efektyviau panaudoti modernizacijai, verslui ir ypač mokymui skirtas lėšas ir jas skirti tokių ūkinių darinių sinergijai skatinti.

Lentelė iliustruoja nuomonę, kad kaimo raidos požiūriu labiausiai problemiškos yra akcinės bendrovės. Jų moderni vadyba, siekiant išvengti nuostolių ir pertvarkant bendrovę, kaip rodo kai kurie pavyzdžiai, gali reikšti, kad kaimas visus metus gali likti be darbo ir gyvens iš valstybės pašalpų. Akcinės bendrovės nelabai tinka ir vystant bendrą verslą su smulkiaisiais ūkiais, nes tai projektai, orientuoti į tolimesnę ateitį, dažnai grindžiami tarpusavio pasitikėjimu.

Akciniam kapitalui ne vieta kaime; taip visomis progomis deklaruodavo šviesios atminties prof. A. Stancevičius - pirmasis atkurtos Lietuvos Žemės ūkio rūmų pirmininkas. Ir šiandien prie šios minties sunku ką bepridurti.

Edvardas RAUGALAS 

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ką manote apie klimato atšilimą?
Orai