Nuomonė
Apsisprendimo metas dėl ES paramos pinigų: stambiesiems ar smulkiesiems ir vidutiniams?
2013-07-11

Jeigu apklaustume Seimo narius, atstovaujančius kaimui, arba bent jam neabejingus, koks ūkininkavimo modelis Lietuvai geriausiai tiktų ir labiausiai vertas rėmimo, gautume gana vieningą atsakymą: visi siūlytų remti vidutinį šeimos ūkį. Tą patį klausimą pateikę Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Prezidiumo ar Tarybos nariams, gautume panašų atsakymą. Na, tam prieštarautų nebent Žemės ūkio bendrovių asociacijos ir stambiųjų ūkių atstovai.

Stambių (didesnių kaip 150 ha) ir smulkių bei vidutinių (10-100 ha) ūkių palyginimas ekonominiais, socialiniais, aplinkosauginiais ir kitais tvaraus ūkininkavimo aspektais - tai atskira ir labai plati tema, bet vidutiniai kooperuoti šeimos ūkiai - tai konkurencijos sąlygomis išbandytas modelis Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, t. y. šalyse, kur ūkininkavimo sąlygos panašios į mūsiškes. Lenkijoje tokie ūkiai sudaro daugumą ir užima didžiausią plotą. Lietuva pagal vidutinių ūkių skaičių ir jų užimamą plotą užima paskutinę vietą regione. Mus lenkia netgi latviai, kur stambių ūkių tradicijos siekia tarpukarį.

Kodėl Lietuva su savo ūkių struktūra vis labiau panašėja į Pietų Amerikos valstybes nei į kaimynes? Priežastys labai įvairios, bet bene svarbiausia iš jų - valstybės dėmesys ir konkreti parama. Vidutinis šeimos ūkis tikrai nestokoja visų lygių oratorių dėmesio. Tačiau tie, kurie yra bent kiek gilinosi į SAPARD programą, 2004-2006 m. BPD programą ir 2007 -2013 m. Kaimo plėtros programą bei šių programų realizavimą, pastebės, kad šie dokumentai, o ypatingai jų realizavimas buvo palankiausas vis stambėjantiems ūkiams ir žemės ūkio bendrovėms.

Lytagra 19 03 mobilus 3 paragrafas

ES dar iki mūsų narystės Bendrijoje matė mūsų ūkininkų atsilikimą. SAPARD programa buvo skirta išimtinai tam, kad mūsų žemdirbiai galėtų modernizuoti savo ūkelius. Belieka tik prisiminti, kaip šios programos paramos milijonai pateko į perdirbimo pramonę arba buvo paprasčiausiai pasidalyti tarp „savų". Nebuvo didelio skaidrumo realizuojant ir kitas programas, o 2007-2013 m. programoje numatytas tiesioginių išmokų susiejimas su valdomu plotu tiesiog provokavo ūkių plėtrą pagal plotą ir grūdininkystės vystymąsi. Štai ir turime, kad 2 proc. ūkinių subjektų valdo daugiau kaip 40 proc. visos Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės, o investicine parama iki 2007 metų tebuvo pasinaudoję vos 1500 ūkinių subjektų.

Tiesa 2008-2012 metais, smarkiai supaprastinus investicinės paramos gavimo tvarką, paramą gavusių skaičius išaugo iki 16 000, bet tai vis vien yra nedaug, nes potencialių gavėjų yra per 100 tūkst., o ir gautos paramos dydžiai vienam ūkiui yra nepalyginamai mažesni negu investicinė parama, kurią iki tol dalijosi stambiausieji ūkiai ir žemės ūkio bendrovės. Ir priežastis nesunkiai nuspėjama: gaunant paramą, reikia turėti ir apyvartinių lėšų, o bankai paskolas duoda tiem, kas turi įkeičiamo turto; pagal kai kurias priemones paramą galima gauti tik tuomet, jei projektas įgyvendintas nuosavomis lėšomis.

Techniškai atsilikę vidutiniai ūkiai gauna mažas pajamas ir, pavyzdžiui, vienais metais vidutinio ūkininko (apie 40 ha) statistinės metinės pajamos prilygo stambaus ūkininko ūkyje dirbančio samdinio metinėms pajamoms. Sukurtas uždaras ratas: vidutinis ūkininkas, dirbdamas su sena technika ir atsilikusiomis technologijomis, negauna tiek pajamų, kad galėtų prisidėti prie savo ūkio modernizavimo, o nemodernizavęs ūkio, negali tikėtis didesnių pajamų ir tuo pačiu - paramos.

Ar visos šio vidutinio ūkininko problemos yra tinkamai aktualizuotos, atsispindi žiniasklaidoje, ŽŪR, ŽŪM, Seimo Kaimo reikalų komiteto darbotvarkėse? Pastarųjų metų žiniasklaidoje gvildentos įvairiausios žemdirbių problemos: tiesioginių išmokų dydis, būtinybė pratęsti žemės ūkio paskirties žemės nepardavimą užsieniečiams, galimas savivaldybių piktnaudžiavimas nustatant žemės mokesčius, tiesioginių išmokų moduliacija (kai pasiekus tam tikras išmokų lubas, jos mažinamos), primygtinis siūlymas ES ūkininkams vykdyti „žalinimo" programą (reikalavimas taikyti sėjomainą ir palikti ūkyje bent 7 proc. pievoms).

Šie klausimai nuolat svarstomi ŽŪR Taryboje ir Prezidiume, ir ne tik svarstomi. Dėl išmokų buvo piketuota Briuselyje, dėl moduliacijos teisiamasi ir žadama siekti net ES teismus. Visa tai iš tiesų yra rimtos problemos, bet labiausiai jos liečia stambiausius didžiažemius, visų pirma žemės ūkio bendroves, nes stipriai mažina jų pelnus.

Vidutinio ūkininko didžiausia problema - ES ir nacionalinės paramos prieinamumas ir kad toji parama nebūtų vien trupiniai nuo didžiųjų stalo. Įveikti tą susidariusį užburtą ratą, kuriame sukasi ūkininkas, nėra lengva. Dalydami investicinę paramą visiems po truputį, nesulauksime didelio efekto. Investicinę paramą reikėtų koncentruoti taip, kad ja galėtų pasinaudoti ir vidutiniai ūkininkai. Ten, kur nėra kooperatyvų, galėtų atsirasti technikos ir technologijų centrai, aptarnaujantys ūkininkus. Tokiu keliu nuėjo  Lenkija, vystydama uogininkystę ir daržininkystę. Tai padėjo lenkų ūkininkams (jų paslaugomis naudojosi ir kai kurie lietuviai) tapti konkurencingais auginant uogas ir daržoves visoje Europoje.

Tokiuose centruose savo indėlį ir vietą kartu su vidutiniais ūkininkais ir valstybe, turėtų rasti stambieji ūkininkai ir bendrovės, jau sukūrę technikos bazę ir sukaupę patirties. Steigiant kooperatyvą ar technologijų (technikos) centrą, labai svarbu, kad valstybės ir ūkininko įsipareigojimai būtų abipusiai, todėl ūkininkams labai svarbu kuo paprastesnėmis sąlygomis gauti paskolą. Tam savo veiklos pobūdį turėtų keisti Žemės ūkio paskolų garantijų fondas, kredito unijos, reikėtų toliau tobulinti finansinės inžinerijos principus.

Šie siūlymai jokiu būdu nėra gatavi receptai spendžiant vidutinio ūkininko rėmimo klausimus. Tenoriu pabrėžti, kad viešoje erdvėje apie tai beveik nekalbame, o visą dėmesį esame sukoncentravę į stambiųjų ūkininkų problemas. Nesenai Žemės ūkio ministerija pateikė Žemės ūkio rūmams svarstyti projektą, kaip paskirstyti būsimos europinės paramos lėšas tarp dviejų ramsčių, o paprasčiau tariant, perkelti dalį tiesioginių išmokų lėšų į investicinę paramą. ŽŪR pasakė griežtą „ne" ir grąžino projektą tobulinti.

Atmetimo argumentai šiek tiek keisti, bet nesunku numanyti tikrąją esmę: ūkiui, valdančiam šimtus ir tūkstančius ha, per tiesiogines išmokas įplaukia gana apvali suma. Tuo tarpu ūkininkams, valdantiems keliolika ar keliasdešimt ha, bet negavusiems investicinės paramos, tai signalas, kad galimybių ją gauti bus dar mažiau.

Suprasti, kodėl žemdirbių savivalda (ŽŪR) priima tokius vienai pusei naudingus sprendimus, nėra sunku. Tereikia pažiūrėti, kas daugumai žemdirbių organizacijų atstovauja ŽŪR Prezidiume ir Taryboje, kas turi ŽŪR lemiamą balsų persvarą. Tai tie patys iš minėtųjų  2 proc. žemdirbių , valdančių 40 proc. žemės ūkio paskirties žemės. Jie sugebėjo paimti ne tik žemę ir investicijas, bet ir įtaką žiniasklaidoje, Seime, Vyriausybėje. Likusieji 98 proc. žemdirbių neturi bent kiek gausesnės ir įtakingesnės organizacijos, kuri galėtų visais lygiais daryti įtaką valdžiai ir ginti savo nuomonę.

Lietuvos žemdirbiams būtų labai svarbi ir reikalinga kooperuotų ūkininkų sąjunga, kuri skleistų gerąją patirtį kuriant kooperatyvus. Bet jos nėra net užuomazgos. Todėl ir išeina, kad 2 procentai primeta savo valią 98 procentams.

Susidariusi situacija reikalauja greitų sprendimų, nes kai Lietuvos siūlymai pasieks Briuselį, lėšų paskirstymą ir apskritai paramos gavėjus bus sunku pakeisti. Iš visos pagarbos tiem 2 procentams žemdirbių, kurie daug pasiekė, nes buvo iniciatyviausi ir aktyviausi, esant santykiui 2:98, jie neturi teisės priimti sprendimų visų žemdirbių vardu.

Būtų didelė klaida, jeigu dabar skubotai į darbo grupes įtrauktume smulkiuosius ar vidutinius ūkininkus; vis vien jų įtaka tik simbolinė. Šis laikotarpis, kol bus priimta ES paramos 2014-2020 metams programa, yra labai atsakingas, jis atsilieps visai Lietuvos ekonomikai. Todėl turėtų atsirasti politinė valia ir sutarimas šį darbą patikėti nepriklausomiems specialistams, ir ne vien iš žemės ūkio, bet ir iš ekonomikos, finansų, bankininkystės sektorių, galima būtų pakviesti ekspertų iš svetur, kad ir iš Lenkijos. Socialiniams partneriams derėtų palikti ne sprendimų, o patariamąjį balsą, nes negali 2 proc. žemdirbių diktuoti valią likusiems.

Lankydamasis Krosnoje mačiau, kaip vėjas pusto žemę nuo kalnelio. Paklausiau vietinio ūkininko, ar dažnai čia tokie viesulai kyla? Atsakymas buvo paprastas: jo dirvos vėjas neįveikia, nes jis ją tręšia organinėmis trąšomis, o bendrovė į nuomojamą žemę pila kuo daugiau cheminių trąšų, nepaiso sėjomainos, nes jai svarbu artimiausių metų derliai.

Kitas pavyzdys iš Lenkijos pasienio (rašė „Ūkininko patarėjas"), kur lenkai ūkininkai išsinuomojo lietuvaičių apleistas žemes. Vietiniai stebisi, kaip gražiai jie tas žemes įdirbo, laukai kaip prie Kėdainių, laiku sėja, pjauna, vienas kitam padeda (matyt, dirba kooperuotai) ir už nuomą laiku atsiskaito. Tai rimti konkurentai mūsų žemdirbiams ir rimtas signalas visoms valdžioms ir politinėms partijoms: atėjo metas keistis ir jeigu to nesuprasime, pakeitimus darys kiti.

Edvardas RAUGALAS

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ką manote apie klimato atšilimą?
Orai