Mokslas
Subalansuotas šėrimas ir ligų profilaktika neturi atsilikti nuo karvių genetikos
2016-12-23

Kaunas. Karvių medžiagų apykaitos ir virškinimo organų ligas dažniausiai sukelia šėrimo klaidos. Kokių klaidų daroma šiuolaikiniuose ūkiuose, ko ūkininkai ar veterinarai dažnai nepastebi ir kokių technologijų galima pasitelkti karvių sveikatingumui stebėti, ligų profilaktikai ir joms gydyti?

Apie tai doc. Ramūnas Antanaitis kalbėjo Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos (LSMU VA) Stambiųjų gyvulių klinikos praktiniuose-teoriniuose kvalifikaciniuose mokymuose „Galvijų neužkrečiamosios ligos: praeitis, dabartis, ateitis". Mokymai buvo skirti veterinarijos gydytojams ir gyvulininkystės specialistams.  

„Kodėl anksčiau medžiagų apykaitos ir virškinimo organų ligų buvo mažiau ir jos nebuvo tokios agresyvios? Atsakymas - karvės nebuvo tokios produktyvios. Juk buvo laikas apie 1992-1993 metus, kai vidutinis metinis karvės primilžis Lietuvoje siekė vos 2,8 t, o dabar - 7,1 t. Taigi, vis  didėjantis karvių produktyvumas turi įtakos gyvulių sveikatingumui. Kitas dalykas - genetika eina vienu žingsniu priekyje šėrimo ir ligų profilaktikos, nors ateityje, manau, šie dalykai turėtų eiti koja kojon", - kalbėjo LSMU VA docentas. LSMU VA mobili ambulatorija, teikianti skubią pagalbą gyvuliams ūkiuose, daugiausia kvietimų sulaukia ten, kur laikomos produktyviausios šalies karvės - nuo Vidurio link Vakarų Lietuvos.

O medžiagų apykaitos ligų yra visa aibė: ketozė, nuovalų užsilaikymas, acidozė, išputimas, šliužo užsisukimas, parezė po apsiveršiavimo ir kt. R. Antanaičio teigimu, tų ligų daugėja ir todėl, kad vis dar pamirštama gyvulių gerovė, nors ūkiai stambėja, karvių produktyvumas didėja. „Įdomu, kur bus produktyvumo riba? Manau, kad vis tiek teks sustoti ir kažką keisti. Juolab kad į gyvulių gerovę neretai investuojama vis dar nepakankamai, nors ir daugiau negu anksčiau", - atkreipė dėmesį R. Antanaitis. Lankydamasis ūkiuose jis pastebi, kad dažnai karvės guli nepatogiose guoliavietėse, dėl to kenčia jų kojos, negerai, jeigu gyvuliui reikia kovoti dėl vietos prie pašarų. Daugeliui problemų, anot lektoriaus, galima užbėgti už akių naudojant gerą įrankį - bandų valdymo programą, tik reikia sekti jos duomenis ir analizuoti.

LSMU VA docento Ramūno Antanaičio teigimu, karvių medžiagų apykaitos ligų daugėja ir todėl, kad vis dar pamirštama gyvulių gerovė

R. Antanaitis neretai sulaukia klausimo, kokia kraujo biocheminių tyrimų nauda. „Kai kas sako, kad gerai išsitirti kraują, kitiems atrodo, kad tai pinigai vėjais paleisti. Spręskite, kolegos, patys, ar jums reikia kraujo tyrimų. Ir jeigu tiriate kraują, tai turite žinoti, ką norite ištirti, kokią problemą įtariate ir tirkite konkrečius kraujo rodiklius. Nes būna, kad atveža į laboratoriją mėginį ir prašo ištirti viską, nors tam nėra būtinybės", - kalbėjo R. Antanaitis. Sako, kai kada prašo netgi vario kiekį ištirti, nors jo koncentracija kraujyje dažniausiai būna normos ribose, o norint nustatyti vario trūkumą karvės organizme, reikia nustatyti su juo susijusį baltymą ceruloplazminą.

Lektorius akcentavo, kad, vertinant kraujo tyrimų diagnostinę reikšmę, reikia atkreipti dėmesį į pagrindinius niuansus - karvės produktyvumą, laktacijos fazę, gyvulio amžių. „Pagrindinis svarbus dalykas imant kraujo mėginį biocheminiams tyrimams - neimkite padrikai, o vadovaukitės tam tikromis schemomis ir atsižvelkite į specifinius niuansus", - patarė kolegoms R. Antanaitis. Tiesa, Lietuvoje dar nėra gyvulių kraujo biocheminių normų, todėl naudojamos vokiškos ar amerikietiškos.

Gydant karvių medžiagų apykaitos ir virškinamojo trakto ligas, reikia atsižvelgti į regioną. Pasak R. Antanaičio, skirtumų yra, nors ir esame maža šalis. Pavyzdžiui, viename regione, jeigu karvė neatsikelia po apsiveršiavimo, užtenka suleisti preparato su kalciu ir magniu, kitame regione to neužtenka - būtinai reikia ir fosforo. Ir tai matyti iš kraujo tyrimo. „Vidurio Lietuvoje karvių kraujo tyrimai rodo fosforo normą ar net perteklių, o Vakarų Lietuvoje - priešingai. Todėl tokius niuansus reikia žinoti. Šviežiapienių karvių rodiklių norma yra kitokia negu, tarkime, antros laktacijos karvių. O norint išsiaiškinti subklinikinės būklės ligas, rekomenduojama tirti kliniškai sveikas karves, nors tai nereiškia, kad jos tikrai sveikos, nes gali būti subklinikinės stadijos ketozė, kepenų pažeidimų ligų ir kitų", - dalijo patarimus ir praktine veikla dar nemažai užsiimantis Veterinarijos akademijos docentas.

Jis rekomenduoja naudotis galimybe kai kuriuos tyrimus atlikti tiesiai ūkyje - dabar iškart greitaisiais metodais galima ištirti hidroksibutirato koncentraciją, kuris yra ketozės indikatorius (jo norma iki 1 mmol/ l), ir gliukozę. „Jeigu laktuojančios karvės hidroksibutirato norma virš 0,6, jau yra nevisiškai gerai, nes tai rodo, kad ji patiria neigiamą energijos balansą. Tai dar ne liga, bet ženklas, kad yra rizika susirgti", - kalbėjo lektorius.

Kada geriausia tirti kraują? Paros laikas, melžimas, šėrimas turi didelės įtakos kai kuriems kraujo rodikliams. Kaip ir žmonių medicinoje, geriausiai būtų imti neėdusios karvės kraują, arba po melžimo praėjus bent porai valandų, bet visa tai ūkyje sunku padaryti.

Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad geležies karvių bandose yra per daug. Bet kraujo tyrimai, pasak R. Antanaičio, yra įrodę, kad pirmąją savaitę po veršiavimosi geležies kiekis karvių organizme labai sumažėja, taip pat ir pirmos savaitės veršelių. O vėliau dažnai būna geležies perteklius. „Tų dalykų veterinarijos gydytojus negali pamiršti", - teigė jis.

Lietuvoje viena iš hipokalcemijos priežasčių yra kalio perteklius pašaruose ar dirvoje, ir tai yra visos Europos problema. „Bet tai tik mes, veterinarijos gydytojai, galime taip sakyti. O pasakytume agronomams, kad kalio per daug, būtume sukritikuoti, nes kalis augalams būtinas. Bet kaip tą kalį suvaldyti, kad jis nedarytų karvėms žalos?" - dar vieną problemą iškėlė pranešėjas. O kalcio trūkumas jau gali pasireikšti daugeliu ligų: hipokalcemija, nuovalų užsilaikymu, pareze, gali išsivystyti šliužo dislokacija. Ir, pavyzdžiui, dėl šliužo užsisukimo karvei pradėjus viduriuoti, ji netenka daug kalio, tuomet vystosi hipokalemija. „Ir jeigu visų problemų priežastis gali būti kalio perteklius, viduriuojant karvė jo neteks, tačiau visa ligos grandinė jau bus įsisukusi, - teigė docentas. - Tai taip pat yra atsakymas į klausimą, kodėl anksčiau karvės šliužo dislokacija sirgo rečiau. Anksčiau, kai karvės būdavo šeriamos vien šienu, dujų pasigamindavo daug mažiau negu  dabar, vyraujant šėrimui koncentruotaisiais pašarais." Todėl po šliužo užsisukimo operacijos veterinarijos turi rekomenduoti ūkininkams kelias dienas karvėms skirti dietinį šėrimą šienu ir vandeniu, kad mažiau pasigamintų dujų - tai labai svarbu. 

Dar vienas svarbus karvių sveikatingumo rodiklis - urėjos kiekis. Viename maždaug 120 karvių ūkyje, į kurį buvo kviečiami LSMU VA specialistai, vidutinė urėjos koncentracija buvo 5-6 mg% ir kasdien tame ūkyje būdavo po 5-6 karves, kurios sirgo įvairiomis ligomis. Kai urėjos rodiklis normalizavosi (18-20 mg%), ligų iš esmės sumažėjo. R. Antanaitis patarė atkreipti dėmesį į urėjos rodiklius ir tuomet, kai neapsisėklina karvė.

Gyvulių gerovė karvės sveikatai turi milžiniškos įtakos. Turi būti geros poilsio sąlygos, atrajoti ji turi gulėdama. O geriausių sąlygų karvei reikia veršiavimosi laikotarpiu, kai ji patiria didelį stresą. „Daugelis ligų susijusios su šiuo stresą karvei keliančiu periodu ir dar neretai tiek ūkininkai, tiek veterinarijos gydytojai ir konsultantai daro klaidą, žiūrėdami tik į laktuojančias karves. Arba prašo „sutvarkyti" ir racioną sudaryti tik šviežiapienėms karvėms, o kitos, užtrūkusios, jų nedomina. Bet tokia ūkio vadyba neduoda jokio efekto", - pabrėžė doc. R. Antanaitis.  

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokios priežastys verčia / priverstų atsisakyti ūkio?
Orai