Kėdainiai. Žemdirbystės institute vykusi tradicinė kasmetinė jau 45-oji mokslinė konferencija šįmet prasidėjo Vytauto Vazalinsko premijos įteikimu. Šiųmetės premijos laureatė – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vokės filialo dirvožemio chemijos skyriaus vedėja habilituota daktarė Liudmila Tripolskaja (nuotr.).

Ji tapo devintąja V. Vazalinsko premijos, kuri skiriama už fundamentinius kolektyvinius ar individualius dirvotyros, žemdirbystės ir agrochemijos mokslinius tyrimus, laureate. Premija įteikta po trejų metų pertraukos.

L. Tripolskaja dirvotyrai atidavė jau trisdešimt dvejus metus. Vyriausioji mokslo darbuotoja daugiausia gilinasi į Lietuvos dirvožemio kalkinimo aktualijas. „Dirbu labai įdomų darbą. Kai kurie tyrimai tęsiasi dešimtmečius. Esu didelės komandos narė. Viena to, ką šiandien darome, neatlikčiau. Turėjau puikius mokytojus, iš kurių mokiausi, dabar pati perduodu žinias jaunimui. Mano veiklos sritis be tęstinumo neįmanoma. Mokslininkai savo darbuose reikšingų pokyčių pajuto Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Iki tol mes galėjome bendradarbiauti tik su sovietų sąjungos kolegomis, o tapus nepriklausomiems atsivėrė uždangos ir į vakarus. Iš ten sužinojome labai daug vertingų naujoenų", - sakė L. Tripolskaja.

Devintoji Vytauto Vazalinsko premija įteikta Liudmilai Tripolskajai

Mokslininkė savo darbus pakreipė į dirvožemio nukalkinimo svarbą. Jos teigimu, Lietuvos žemės skirtinguose regionuose gana skirtingos. „Kalkinimas keičia dirvožemio tipologiją. Pastaruosius porą dešoimtmečių dirvožemiuose buvo gana nedidelis rūgštinbgumas, nes dar sovietmečiu dirvų kalkinimui buvo skiriama gana daug dėmesio. To rezultatas akivaizdus - iki šiol turime gana kokybišką dirvožemį. Tik Lietuvos vakarinėje dalyje, jis jau prašosi nukalkinamas, nes dėl drėgnesnės gamtos yra smarkiau išplautas", - tyrimų rezultatais dalijosi laureatė.

Mokslininkė yra parašiusi šimtus straipsnių dirvožemių tyrimų ir kalkinimų eksperimentų temomis. Tačiau vien straipsniais neapsiribojo: 2005 metais išleido monografiją „Organinės trąšos ir jų poveikis aplinkai", o 2010 metais svariai prisidėjo prie filiale išleistos monografijos „Agroekosistemų komponentų valdymas. Ilgalaikių tyrimų rezultatais".

Sveikindamas naująją laureatę, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius pasidžiaugė, kad V. Vazalinsko premijos laureatų šeimą papildė labai atsakinga ir rimta mokslo darbuotoja. „Turime tikrai daug mokslininkų, kurie verti pripažinimo ir apdovanojimų. Labai norėtume, kad premija būtų teikiama kas dveji metai, tačiau ne visada norai pildosi", - sakė Z. Dapkevičius.

Po apdovanojimų su naująja laureate įsiamžino ir kolegos mokslininkai, ir V. Vazalinsko artimieji

V. Vazalinsko premiją 1995 metais įsteigė Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius, Žemdirbystės institutas ir V. Vazalinsko fondas.

Nuo 1996 metų premijos įteiktos ir pavieniams mokslininkams, ir jų komandoms. Pirmoji premija įteikta mokslininkui Alfonsui Švedui už mokslinį darbą „Žemės ūkio augalų derliaus priklausomumas nuo dirvožemio agrocheminių savybių" ir kitus 1980-1996 m. laikotarpio mokslo darbus. O aštuntoji premija 2009 metais buvo skirta Joniškėlio bandymų stoties direktorei Stanislavai Maikštėnienei už darbų ciklą „Tausojamosios žemdirbystės priemonių glėjiškų rudžemių našumui palaikyti mokslinis pagrindimas (2004-2008 m)".

Didžioji dalis premijos laureatų dirba būtent dirvotyros srityje - ir pačiam V. Vazalinskui ta sritis buvo artima ir svarbi.

Į 45-ąją ataskaitinę konferenciją susirinkę dalyviai išklausė 18 pranešimų

Vytautas Vazalinskas buvo labai gabus žmogus. Šešiolikmetis, 1926 m., baigė „Aušros" gimnaziją Kaune, po ketverių metų, dar neturėdamas nė dvidešimties, baigė Žemės ūkio akademiją. Dar studijuodamas dirbo Dotnuvos bandymų stotyje. 1931 m. Danijoje dirbo žemės ūkio mokslinio tyrimo įstaigose, studijavo mokslinį darbo organizavimą ir žemės ūkio gamybą. Vėliau buvo Žemdirbystės ir dirvožemio instituto direktorius, žemės ūkio ministras, ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, ministrų tarybos patarėjas.

V. Vazalinsko pastangomis įvairiuose šalies regionuose buvo įkurtas bandymų stočių tinklas, tvirta ir patikima bazė mokslo darbams. Daug prisidėjo prie Lietuvos dirvožemių tyrimo, jų žemėlapių sudarymo, yra pirmojo Lietuvos dirvožemių žemėlapio bendraautoris (1952 m.). Pagal jo su bendradarbiais parengtą dirvožemių klasifikaciją iki pat 1999 m. buvo tiriami visi Lietuvos dirvožemiai. Žemės ūkio klausimais paskelbė 290 straipsnių. 1967 m. jam paskirta valstybinė premija.

MŪ inf.