Kėdainiai. Augalininkystės mokslo svarba tik didės, nes pasaulyje augančiam gyventojų skaičiui reikės vis daugiau maisto. Tai reiškia, kad iš tų pačių žemės plotų reikės išauginti daugiau produkcijos bei siekti gamybos be atliekų.

Jungtinių tautų žemės ūkio ir maisto organizacija FAO prognozuoja, kad iki 2025 m. pasaulyje gyvens 8 mlrd. gyventojų, o 2050-aisiais jų skaičius gali padidėti dar vienu milijardu. Vien jau tai rodo, kad maisto poreikis augs, o žemdirbiai turės užauginti dar daugiau produkcijos.

Į klausimą, ar svarbus Lietuvai augalininkystės mokslas, atsakymų ieškota Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) Žemdirbystės institute surengtoje konferencijoje „Augalininkystės mokslo naujovės ir technologijų plėtra“. Dėmesys augalininkystės technologijų plėtrai būtinas, kad ši ūkio šaka ir toliau išlaikytų savo solidų svorį bendroje šalies ekonomikoje.

„Šiemet liepos pradėjo žydėti pačioje birželio pradžioje. Akivaizdu, kad klimatas keičiasi, ir augalininkystės mokslui dabar tenka spręsti vieną svarbiausių uždavinių – kaip išsaugoti dirvožemyje drėgmę“, – kalbėjo Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas, Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas profesorius Zenonas Dabkevičius

LAMMC Tarybos narys, Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis pastebėjo, kad šiemet šalyje deklaruotas rekordinis hektarų skaičius – 2 mln. 904 tūkstančiai. Tai 20 tūkst. ha daugiau negu pernai, nors pačių pareiškėjų skaičius sumažėjo 2 tūkstančiais (šiemet jų yra 127 tūkst).

Pasaulyje pagrindiniai augalai yra kviečiai, ryžiai ir kukurūzai, visų jų kasmet prikuliama maždaug po 600 mln. tonų. „Kviečius auginame nuo seno, kukurūzai grūdams jau irgi atėjo į Lietuvą. Ką gali žinoti, gal ir ryžiai ateis?“, – svarstė R. Krasuckis, turėdamas mintyse nenuspėjamai kintantį klimatą.

Per 90 metų, nuo 1923-ųjų, žemės ūkio augalų derlius išaugo kelis kartus. Tarkime, 1923-aisiais žieminių rugių buvo kuliama 10,4 cnt/ha, žieminių kviečių – 10 cnt/ha, vasarinių kviečių ir avižų – 9 cnt/ha. Apibendrinant galima sakyti, kad vidutinis derlingumas sukosi apie 1 t/ha. Dabar kai kurie ūkiai kulia net dešimt kartų didesnį derlių.

LAMMC Žemdirbystės instituto direktorius Gintaras Brazauskas sakė, kad ateinančiu finansavimo laikotarpiu mokslininkai daug vilčių gali sieti su nauja mokslinių tyrimų ir inovacijų programa „Europos horizontas“. Iš viso 2021–2027 m. moksliniams tyrimams ir inovacijoms Europos Komisija siūlo skirti 100 mlrd. eurų – finansavimas didėja ketvirčiu. „Tai rodo, kad Europa pasiryžusi investuoti į inovacijas ir mokslinius tyrimus. Kviečiu jau dabar pradėti ruoštis tam laikotarpiui, ieškoti partnerių ir aktualių temų“, – mokslo darbuotojus paragino G. Brazauskas.

Žemdirbystės instituto direktoriaus pavaduotoja mokslui Žydrė Kadžiulienė priminė, kas nuveikta augalininkystės moksle per šimtmetį nuo Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Patys pirmieji tyrimai buvo susiję dirvos dirbimu, augalų sėjomaina, tręšimu, augalų veislių kūrimu. Profesorius Dionizas Rudzinskas atsivežė į Dotnuvą didelį kraitį – visą selekcinę medžiagą, sukauptą nuo 1903 m. Jis jau buvo įkūręs selekcijos stotį Maskvoje, lankęsis JAV, išvažinėjęs visą Europą, tad visą įdirbį sėkmingai panaudojo selekcijos plėtrai Lietuvoje. Selekciniai darbai mūsų šalyje nebuvo nutrūkę net ir II pasaulinio karo metu.

„Juo toliau, tuo labiau mažėja laiko rezervas, per kurį selekcininkas turi sukurti naują veislę. Iš pradžių, kai pradėjau dirbti šį darbą, man atrodė, kad selekcininkai net ir vaikšto lėtai, o dabar jau tenka bėgioti“, – išaugusią konkurenciją ir padidėjusią darbų spartą pabrėžė garsus javų selekcininkas Vytautas Ruzgas.

Jis pastebėjo, kad sutrumpėjo ir naujos veislės buvimas rinkoje – paprastai tai trunka vos 4–5 metus, tik retais atvejais išskirtinės veislės užsibūna ilgiau. O štai veislių pasiūla gerokai išsiplėtė – 1990 m. Nacionaliniame augalų veislių sąraše buvo vos 4 žieminių kviečių veislės, o dabar – 57, miežių atitinkamai 5 ir 58, žolių – 24 ir 90.

V. Ruzgas mestelėjo akmenuką ir į žemdirbių daržą: „Ūkininkai pastaraisiais metais mėgsta patys patyrinėti veisles ir tai atlieka labai nemetodiškai. Ir blogiausia, kad iš tokių tyrimų daro išvadas. Sena taisyklė sako: geriau neturėti jokių duomenų, negu turėti neteisingus“, – dėl klaidingų interpretacijų pavojaus perspėjo V. Ruzgas.

Žemdirbystės instituto Agrobiologijos laboratorijos vedėja Vita Tilvikienė sakė, kad ne maisto paskirties augalų tyrimus bioekonomikai sutelks šiemet prasidedantis tarptautinis projektas „Panacea“

Žemdirbystės instituto Agrobiologijos laboratorijos vedėja Vita Tilvikienė kalbėjo apie augalininkystės tyrimus ir bioekonomiką bei apie perpektyviausius energetinius augalus – sidas, pavėsinius kiečius, drambliažoles ir geltonžiedžius legėstus. Visi jie daugiamečiai, turi teigiamos įtakos dirvožemiui, nereikalauja didelių auginimo sąlygų. Didžiausias jų auginimo stabdis – kol kas maža biomasės paklausa Lietuvoje.

Vėžaičių filialo direktorė Danutė Karčauskienė apžvelgė rūgščių dirvožemių kalkinimo ir augalų produktyvumo mokslinius tyrimus, Vokės filialo vyriausioji mokslo darbuotoja Eugenija Bakšienė – Pietryčių Lietuvos agroklimato sąlygomis auginamų augalų tyrimus, Joniškėlio bandymų stoties vyresnioji mokslo darbuotoja Aušra Arlauskienė – tvarių žemdirbystės sistemų tyrimus sunkiuose dirvožemiuose.

Žedirbystės instituto direktoriaus pavaduotoja eksperimentinei plėtrai Roma Semaškienė skaitė prenešimą apie sumanųjį ūkininkavimą šiandien ir ateityje. Žemės ūkio sektoriui keliami reikalavimai didinti gamybos efektyvumą, optimizuoti logistiką, tausoti gamtinius išteklius, gaminti saugius vartotojui maisto produktus. Didėja atotrūkis tarp potencialaus ir faktinio derliaus, nes žemdirbiams koją kiša ne tik klimato sąlygos, bet ir vadybos klaidos, nenuspėjami orai bei vis dar neefektyvus išteklių panaudojimas. Sparčiai aštrėjanti problema – žaladarių atsparumas pesticidams.

„Yra toks posakis – tam dera, kas į lauką vaikšto. Kitaip tariant, kad ir kokias modernias technologijas taikytume, į lauką vis tik reikėtų nueiti ir atidžiai jame apsidairyti“, – neatitrūkti nuo žemės ir nepamiršti agronomijos pagrindų paragino R. Semaškienė.

Antroji mokslinės konferencijos dalis vyko Žemdirbystės instituto bandymų laukuose

MŪ inf.